Nors gyvenimo saulėlydis yra ypatingas nuveiktais prasmingais darbais, sukaupta patirtimi, išmintimi, gražiais prisiminimais, neretai jį lydi ir įvairios ligos.
Kartais labai sunkios, dėl kurių ligoniams reikia nuolatinės ir profesionalios priežiūros slaugos ligoninėje.
Viena jų – Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė – asmens sveikatos priežiūros pirminio lygio įstaiga.
Joje teikiamos stacionarinės palaikomojo gydymo ir slaugos bei paliatyviosios pagalbos paslaugos Kauno apskrities gyventojams, kurias apmoka Kauno teritorinė ligonių kasa. Ligoninėje veikia Vičiūnų, Petrašiūnų, Panemunės skyriai.
Šiuo metu ligoninėje yra 350 lovų, tarp jų 25 lovos skirtos paliatyviosios pagalbos paslaugoms. Ligoninėje kasmet gydoma ir slaugoma per 1,6 tūkst. pacientų. Pernai ir šįmet dėl pandemijos keliamų saugumo reikalavimų ligonių yra maždaug 20 proc. mažiau.
„Sunkiausi ir sudėtingiausi, daugybę ligų turintys ligoniai gydomi mūsų ligoninės Petrašiūnų skyriuje. Dažniausiai tai senyvo amžiaus žmonės, esantys komos būsenos, po insulto, sergantys paskutinių stadijų vėžiu, senatvine demencija ar kitomis sunkiomis ligomis. Jiems prižiūrėti būtinos specialios medicinos žinios ir speciali įranga, nes daugelis ligonių sunkiai juda ar visai nejuda“, – kalbėjo Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorė Edita Jankauskienė.
Vadovė pabrėžė, jog gydymo įstaigoje suburta profesionali įvairių sveikatos priežiūros specialistų grupė. Paslaugas individualiai pagal kiekvieno paciento poreikį teikia sveikatos priežiūros specialistai – gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, socialiniai darbuotojai, kineziterapeutai, masažuotojai, medicinos psichologai, dvasiniai asistentai, savanoriai.
Slaugos ligoninės komanda siekia užtikrinti šiuolaikiškų ir kokybiškų slaugos, palaikomojo gydymo ir paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimą rūpinantis slaugomų ligonių bei jų artimųjų poreikiais.
„Asmenims, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, – dirbantiems, pensininkams, neįgaliesiems ligoninėje teikiamos nemokamos paslaugos iki 120 dienų per metus. Paliatyviosios pagalbos, kai ligonis serga pavojinga gyvybei, nepagydoma progresuojančia liga, paslaugos teikiamos neterminuotai“, – tvirtino E.Jankauskienė.
Šios gydymo įstaigos Petrašiūnų skyriaus vadovė Rita Kabašinskienė tvirtino, jog būtent šiame padalinyje slaugomi itin sunkūs pacientai, nemaža jų dalis – nepagydomi onkologiniai ligoniai.
„Mūsų tikslas – suteikti visas ligoniams reikalingas paslaugas pagal jų poreikius, o esant būtinybei – padėti ramiai ir oriai nugyventi paskutines gyvenimo dienas. Ne padėti numirti, kaip dar kartais manoma, bet padėti mirštančiam žmogui gyventi“, – sakė skyriaus vadovė.
Medikų ir savanorių komandos pagrindinis dėmesys skiriamas medicinos problemoms: ligos simptomų kontrolei, jų palengvinimui ar išvengimui.
Labai svarbu, kad ligoniui neskaudėtų, jo nepykintų ar nevargintų kiti ligų požymiai. Svarbu, kad kiekviena diena būtų kiek galima aktyvesnė, intensyvesnė.
Kineziterapines, fizioterapines, masažo procedūras teikia kvalifikuoti specialistai. Į pagalbą pasitelkiama biblioterapija, kaniterapija. Visi komandos nariai aktyviai įsitraukia į paslaugų teikimą, į jį įtraukiami ir savanoriai. Kiekvienas žmogus – asmenybė, todėl rūpinamasi jo psichikos būkle, emocijomis, dvasinio gyvenimo problemomis, kalbamasi jam svarbiais egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimais.
Vadovė tikino, jog pandemija gerokai pakeitė slaugos ligoninės darbą.
Karantino ir ekstremaliosios situacijos laikotarpiu gydymo įstaigoje paslaugos teikiamos mažesniam pacientų skaičiui.
„Dėl pandemijos ligonių lankymas apsunkintas. Suprasdami žmogiškojo ryšio svarbą ieškojome būdų, kaip pacientams bendrauti su šeimos nariais, kitais artimaisiais, nebūti atskirtiems nuo išorinio pasaulio.
Tai padaryti jiems suteikiame galimybę nuotoliniu būdu, naudojantis vaizdo skambučiais. Ligoniams į palatas atnešami planšetiniai kompiuteriai ir jie gali skambinti giminaičiams ar bičiuliams.
Išskirtiniais atvejais artimieji gali patekti į ligoninę.
Šiuo metu dažniausiai tai būna skaudžiausiomis akimirkomis, kai tenka atsisveikinti su mirštančiuoju“, – tvirtino ligoninės direktorė E.Jankauskienė.
Ligoninės socialinė darbuotoja Evelina Bataitienė tikino, jog darbas ligoninėje prasmingas: kiekvienas žmogus rašo savo gyvenimo istoriją turėdamas savo požiūrį, įsitikinimus, patirtį, vertybes. Socialinis darbuotojas tarsi tęsia šią istoriją empatiškai ir individualiai skirdamas dėmesį sunkiai sergančių ligonių poreikiams.
Be to, tenka dirbti ne tik su slaugomais ligoniais, bet ir su jų artimaisiais.
„Į slaugos ligoninę žmonės patenka ne atsitiktine tvarka. Siuntimą į slaugos įstaigą išrašo šeimos gydytojas ar gydantis gydytojas (jei pacientas atvyksta iš stacionaro).
Pirmasis pokalbis visuomet įvyksta su ligonį atlydėjusiais artimaisiais: suteikiama informacija, pasidalijama kontaktais, atsakoma į dominančius klausimus, jie paskatinami bendradarbiauti viso slaugos proceso metu. Visuomet siekiama ieškoti bendrų sprendimų, tenkinančių ligonių ir jų artimųjų lūkesčius“, – sakė E.Bataitienė.
Medicinos psichologė Reda Mackevičienė taip pat teigė, jog emocinės pagalbos reikia ne vien ligoniams, bet ir jų šeimos nariams.
„Žmonės, kurių artimieji guli slaugos ligoninėje, dažnai jaučia bejėgiškumą, kaltę, kad ko nors dėl jiems brangių žmonių nepadarė, apmaudą, kad patys negali pasirūpinti sergančiaisiais“, – tikino darbuotoja.
Ji nuolat mato artimuosius, kurie neretai būna sutrikę, neadekvačiai suvokia situaciją, sunkiai priima faktą, kad ligonio dienos suskaičiuotos, viliasi, kad jis dar pasveiks.
Tarpusavyje kalbantis, būnant atviriems, suprantant vieniems kitus, išsakant nuogąstavimus, raginant būti geranoriškesniems savo sergantiems artimiesiems galima pasiekti geresnių rezultatų.
„Netrūksta atvejų, kai sunkios ligos iškankintas žmogus palieka šį pasaulį, o artimieji po jo mirties lieka tarsi su kraujuojančia žaizda, dvasiniu skausmu, pykčiu ir neigimu, net depresija.
Tuomet gelbėja žmogiškas ryšys, palaikymas, pagalba, aiškinimas, jog mirtis – natūrali ir neišvengiama“, – kalbėjo medicinos psichologė.
Jai pritarė ir svarbią misiją šioje ligoninėje, ypač dirbant su paliatyviosios slaugos ligoniais ir jų šeimos nariais, atliekanti dvasinė asistentė Lina Jakelė.
„Gedėjimo laikotarpis dažnai būna sunkiai pakeliamas, šeimai sudėtinga susitaikyti su praradimu. Mūsų ligoninėje mirusių žmonių gedintys artimieji kviečiami į grupes, kur jiems mėginama padėti lengviau išgyventi netektį“, – kalbėjo L.Jakelė.
Kalbėdama apie kasdien matomus slaugos ligoninėje slaugomus sudėtingus ligonius darbuotoja tikino, jog dvasinės šių žmonių kančios dažnai sunkesnės už fizines, juos kamuoja egzistenciniai klausimai.
„Žmonės savęs ir kitų klausia, kodėl būtent tai nutiko jiems, kodėl jie turi kentėti, kodėl gyvenimas toks negailestingas, kokia yra gyvenimo prasmė, kur jie atsidurs po mirties.
Todėl labai svarbu, kad vidinės dvasinės kelionės metu šalia šių žmonių būtų sielovadininkas, kuris išklausytų, padėtų ieškoti atsakymų į kylančius klausimus“, – tvirtino dvasinė asistentė.
Religinis gyvenimas – dar vienas aspektas, kuriuo rūpinasi dvasinė asistentė.
Nelygu išpažįstamas tikėjimas, žmonėms suteikiama galimybė bendrauti su dvasininkais, gauti sakramentus.
Ligoninės skyriuje stengiamasi sukurti namus primenančią aplinką, ramybę ir privatumą užtikrinančias zonas. Vienoje jų įrengta koplytėlė.
