Santaros klinikų Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, gydytoja vaikų neurologė-socialinė pediatrė Laima Mikulėnaitė sako, kad vienareikšmiškai apibūdinti, kaip autizmas pasireiškia žmogaus elgesyje, negalima, todėl ir vartojamas terminas „autizmo spektro sutrikimai“.
Vienas autistiškas žmogus bus vienišius, kitas labai norės bendrauti, skirsis jų kalbos išsivystymas, intelektas, elgesys, kiekvienam autizmo požymiai gali būti daugiau ar mažiau išreikšti. Vis dėlto, pasak vaikų neurologės-socialinės pediatrės L.Mikulėnaitės, skiriami tokie pagrindiniai autizmo požymiai:
– Sąveikos su kitais žmonėmis kitoniškumas. „Autistiški žmonės nejaučia socialinio konteksto, intuityviai nesupranta socialinių taisyklių. Gali net įkyriai kalbėti apie tai, kas juos domina ir absoliučiai nematyti, kad kitam ta tema yra visiškai neaktuali“, – paaiškina L.Mikulėnaitė.
– Socialinės komunikacijos ypatumai. „Žodinės arba nežodinės kūno kalbos sutrikimai, žmogus bendraus, bet naudos kalbą kitoniškai, nenaudos kūno kalbos, mimikos, gestų. Kalbos naudojimas gali skirtis – nuo visiškai nekalbančio vaiko iki labai daug kalbančio. Tas kalbėjimas dažniausiai – sau patinkančiomis temomis“, – sako gydytoja L.Mikulėnaitė.
– Stereotipijos (pasikartojantys judesiai), dėmesys detalėms, ypatingi pomėgiai. „Vaikšto ant pirštų galų, plasnoja, straksi, atlieka keistus judesius, domisi daiktų detalėmis, pavyzdžiui, maži vaikai domisi ne pačia mašina, su kuria galima būtų žaisti, o ratukais. Patinka ypatingi dalykai, pavyzdžiui, vienas berniukas nuolat kalbėjo apie smauglius ir driežus“, – sako gydytoja.
„Aspergerio mergaitės“ geriau prisitaiko nei berniukai
Pasak Santaros klinikų Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėjos L.Mikulėnaitės, berniukams autizmo spektro sutrikimai nustatomi 3-4 dažniau nei mergaitėms. Tačiau dalies mergaičių autizmo sutrikimas gali būti nepastebėtas dėl kelių priežasčių.
„Berniukų autizmo spektro požymiai yra žymiai daugiau išreikšti negu mergaičių. Berniukai daugiau eksternalizuoja, į išorę parodo tuos požymius – pasireiškia elgesio problemos, agresija, pyktis, nepasitenkinimas, stereotipijos (pasikartojantys judesiai). Berniukams įtarti autizmo spektro sutrikimą galima žymiai dažniau negu mergaitėms, kurios tas problemas internalizuoja, išlaiko savyje“, – sako vaikų neurologė L.Mikulėnaitė.
Be to, pasak gydytojos L.Mikulėnaitės, mergaitės geba geriau prisitaikyti aplinkoje, todėl sunkiau pastebėti autizmo spektro požymius. „Yra terminas „Aspergerio mergaitės“. Šios mergaitės sugeba vaidinti atitinkamą rolę atitinkamoje vietoje gyvenime.
Tokios mergaitės nuo pat mažens yra labai godžios skaitytojos ir įvairiose situacijose gali suvaidinti knygos heroję. Dažnai iš knygų pasiima tam tikrus vaizdus – pabūsiu tokia, pasielgsiu taip. Ir tas jų vaidinimas tam tikrose situacijose padeda prisitaikyti“, – sako vaikų neurologė L.Mikulėnaitė.
Kokios yra „Aspergerio mergaitės“?
Pasak Santaros klinikų Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėjos L.Mikulėnaitės, Aspergerio sindromą turinčios mergaitės gali atrodyti keistos: „Kadangi jos intuityviai nejaučia, ką mąsto kiti vaikai, nesugeba suprasti, kokios yra kitų intencijos, viską, kas joms sakoma, supranta tiesiogiai“.
Vaikų neurologė L.Mikulėnaitė sako, kad tokios mergaitės būna labai motyvuotos, tikslingos: „Iš praktikos galiu pasakyti, kad jos išsiskiria nepaprastu užsispyrimu. Šitas etapas labai vargina šeimą. Jei nori jas perkalbėti, reikia pasitelkti daug logikos, kad paaiškintum, kad reikia daryti vienaip ar kitaip, o ne kaip jai atrodo.
Mano draugės anūkė yra „Aspergerio mergaitė“. Anūkei augant, paaiškėjo, kad daug pasiekti galima argumentais. Draugė pasakodavo, kad kai atvažiuoja anūkė, jos imdavo enciklopedijas ir tiesiog skaitydavo, rodydavo jai, kodėl žmogus turi elgtis taip ar kitaip. Taip rasdavo sutarimą.“
L.Mikulėnaitė sako, kad „Aspergerio mergaitėms“ būdingas kryptingumas, motyvacija vyresniame amžiuje yra teigiamas bruožas, nes leidžia daug pasiekti gyvenime. Tačiau gali nukentėti kita sritis – tokioms moterims sunku sukurti šeimą, išlaikyti santykius, nes autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės intuityviai nejaučia kitų žmonių emocijų.
„Joms gyvenime prisitaikyti labai sunku, ypač ten, kur nebereikia vaidinti, o šeimoje esi toks, koks esi. Įsivaizduokime, kad nesuprantame, ką kitas žmogus jaučia. Jis ateina iš darbo pavargęs, jam kažkas nepasisekė, o mes neskaitome tų signalų, neklausiame“, – sako L.Mikulėnaitė.
Nežinant diagnozės – nuolatinė vidinė kova
Kadangi dažnu atveju nesunkus autizmo spektro sutrikimas mergaitėms vaikystėje nediagnozuojamas, vėliau gyvenime tokia mergina ar moteris susiduria su vidiniais prieštaravimais, kad kažkas gyvenime yra ne taip. „Kadangi ta adaptacija pagrįsta vaidyba, jos jaučiasi tarsi kokios apgavikės, kad vaidina, gal jos norėtų kitaip elgtis. Kitas dalykas – tas amžinas baimės ir nesuvokimo jausmas, ar teisingai pasielgiau, ar mane teisingai priėmė. Ta įtampa labai trukdo gyventi, emociškai labai vargina“, – sako L.Mikulėnaitė.
Pasak jos, paprastai jau 6-7 metų vaikai turėtų žinoti, kad turi autizmo požymių, kad galėtų prisitaikyti. Tačiau ir vėliau gyvenime sužinoti diagnozę yra teigiamas dalykas.
„Netgi vyresnės moterys, sužinojusios, kad joms autizmo spektro sutrikimas, tapo žymiai laimingesnės gyvenime. Tai padėjo suprasti, kas su jomis darosi. Kai sužinai, kad daugeliu atvejų kažko nesupranti, kad sunku prisitaikyti prie vienos ar kitos situacijos, sunku sukurti santykius ne dėl kažkokių charakterio savybių, o dėl to, kad tiesiog kitaip priimi pasaulį, esi kitaip sutverta“, – sako gydytoja L.Mikulėnaitė.
Pasak Santaros klinikų Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėjos L.Mikulėnaitės, autizmo spektro sutrikimą turinčios moterys vis tiek randa vietą gyvenime: „Joms galbūt sudėtingiau kurti santykius, įskaityti, ką jaučia kiti žmonės, sudėtingiau tuose subtiliuose dalykuose. Bet ko neduota, galima išmokti. Galbūt jos nebus tie atjaučiantys žmonės, pas kuriuos kiti ateina pasiguosti, bet galima tiesiog išmokti paklausti kito žmogaus, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi. Jeigu negaliu pajusti, galiu paklausti“, – sako vaikų neurologė-socialinė pediatrė L.Mikulėnaitė.
