Apie medikų ir pacientų bendravimą ir bendradarbiavimą, apie įgūdžius, kurių reikia turėti bendraujant su sutrikusiais ir išsigandusiais paciento artimaisiais M.Šerpytis kartu su kolega gydytoju neurochirurgu Ramūnu Raugalu papasakojo nuotolinės transliacijos Santaros klinikų Facebook paskyroje metu.
Palygino gydytojus su lėktuvų pilotais
M.Šerpytis kalbėjo apie paciento grįžtamojo ryšio naudą. Pasak jo, svarbu, kad pacientas praneštų gydytojui, kaip jis jaučiasi vartodamas jo paskirtus vaistus.
„Deja, dažnai mes telefoną renkamės kruopščiau, o vaistais, kuriuos geriame domimės menkai, nežinome, kokius jie gali duoti pašalinius efektus, ko iš jų tikėtis“, – guodėsi gydytojas.
Jis reanimaciją įvardijo, kaip itin specifinį gydymo skyrių. Čia darbas esą kitoks, nes reanimatologai didžiąją dalį laiko neturi galimybės bendrauti su pacientais.
„Ligoniai būna sutrikusios sąmonės, kartais kritinės būklės. Todėl bendravimo trukmė yra labai ribota. Pacientai reanimacijos skyriuje iš principo jau nebegali sau padėti. Jie pilnai priklausomi nuo medikų: gydytojų arba slaugytojų“, sakė M. Šerpytis.
Tokį vaidmenų pasiskirstymą jis lygina su skrydžiu lėktuvu.
„Neveltui yra toks palyginimas, kad reanimacija yra, kaip lėktuvas: gydytojai – pilotai, jie sėdi prie monitorių. Kaip pilotas seka lėktuvo aukštį, taip mes stebime paciento gyvybines funkcijas. Mes taip pat turimė algoritmus, kaip elgtis tam tikroje kritinėje situacijoje, kai nebėra laiko svarstyti, turi reaguoti operatyviai.
Taip pat turime patikros lapus (checklistus), patikriname, kaip veikia mūsų įranga.
Tuo metu orlaivių palydovus atitinka mūsų slaugytojos. Jos tiesiogiai dirba su pacientu. O lėktuvo keleiviai taip pat, kaip ir mūsų reanimaciniai pacientai. Jie niekuo negali sau padėti, jeigu lėktuvas krenta. Jie pilnai priklausomi tik nuo piloto ir palydovų, jų veiksmų“, – konstatavo M.Šerpytis.
Ypatingi pacientų gebėjimai
Pagrindiniu reanimatologo pagalbininku tampa paciento artimieji. Jie pateikia daugiau informacijos, priima sprendimus kartu.
Vis dėlto gydytojas patikino labai branginantis galimybę pasikalbėti su pacientu ir besistengiantis tai padaryti kiekviena proga: „Aš savo studentams visada sakau, kad ligonio žodis yra geriausias monitorius. Ligonio žodis apie savo potyrius yra geriausias laboratorinis tyrimas“, – sakė M.Šerpytis ir pateikė konkretų pavyzdį: „Turėjom vieną pacientą, kuris gydėsi dėl onkologinės ligos, jam buvo taikoma chemoterapija. Po jos išsivysto neutropenija – nebelieka ląstelių, kurios kovotų su infekcija. Pacientai tampa imlūs infekcijai. Įsimeta infekcija ir tokie pacientai dažnai patenka į reanimacijos skyrių. Kiekvieną dieną lauki, kada jie atsistatys, jų kaulų čiulpai ims gaminti neutrofilus.
Aš vieną dieną ateinu pas tokį pacientą ir jis man sako: „Mindaugai, žinai, man atrodo, pas mane šiandien bus 0,1 neutrofilų (…) tu nepatikėsi, bet aš jaučiu, kai jie kyla“, – prisiminė medikas.
Pasak gydytojo, pacientas tąkart buvo beveik teisus, tad nuo tada jis kasdien spėliodavęs savo neutrofilų kiekį. „Aš supratau, kad tai, ką jis jaučia, yra pats geriausias monitorius, parodantis jis sveiksta, ar ne.“
Mes galbūt per dažnai nuvertiname paciento žodį, nes jis neturi medicininio išsilavinimo. Gal jų apibūdinimai simptomų dėl to ir nemediciniški, bet jie be galo svarbūs“, – tvirtino reanimatologas.
Vaikų netujina
Kasdienėje praktikoje su vaikais dirbantis R.Raugalas patikino, kad su pacientu stengiasi bendrauti kaip su sau lygiu, nepriklausomai nuo jo amžiaus.
„Nereikia į vaiką žiūrėti iš aukšto. Reikia su juo ieškoti partnerystės. Žinoma vienoks bendravimas su 3-mečiu, kitoks su 17-mečiu“, – sakė medikas ir pridūrė: „Netujinu net šešiamečio. Sakau tik jūs“.
Pasak jo, gydytojas patikino, kad bendraudamas su vaikų tėvais kaskart ieško individualaus priėjimo. R.Raugalas įsitikinęs, kad bendrauti su pacientais geriausiai išmokstama iš patirties, iš nemalonių klaidų, kurių kartoti nesinori.
Gydytojas prisiminė, kad pasitaiko ir labai racionalių 6-erių metų amžiaus vaikų. „Jis žino, kas jo laukia, kaip čia viskas bus. Ramiai, be jokių ašarų keliauja į operacinę“, – sakė R.Raugalas.
Jis pastebėjo, kad nuo vaikų sunku, ką nors nuslėpti. „Labai negerai, kai vaikas iš tėvų nuskaito kokius su liga susijusius impulsus, nerimą. Nežinia jį dar labiau graužia. Jau geriau pasikalbėti su gydytoju ir tapti mažu suaugusiu, negu nerimauti.
Vaikai momentaliai nuskaito mūsų būsenas. Jeigu mes į palatą įeiname sutrikę, nežinodami, kaip surasti žodį, tai vaikai iškart pajaučia“, – tvirtino R.Raugalas.
Kaip pranešti liūdniausią žinią?
M.Šerpytis skaičiavo, kad per metus reanimacijos skyriuje pabendrauti tenka su 3 tūkstančių pacientų artimimaisiais. Jis pastebėjo, kad tuomet žmonės būna labai nuoširdūs.
Pasak jo, gydytojui svarbu įgyti paciento artimųjų pasitikėjimą bei įgalinti juos veikti taip išvaduojant iš bejėgiškumo jausmo. Artimuosius į gydymą pavyksta, su jais bendraujant kaip su medikais, paaiškinant dalykus, ar net parodant tyrimų nuotraukas.
„Ta kančia nėra tokia sunki, nes jie irgi kovoja, o ne sėdi sudėję rankas“, – pastebėjo M.Šerpytis.
Pasak jo, svarbu atsirinkti artimuosius, kuriems gali pasakyti daugiau, kuriems mažiau. „Mes, kai perdavinėjame ligonius kitam gydytojui, perduodam informaciją ne tik apie paciento būklę, bet ir apie jo šeimą. Pasakom, kad patausokite mamą, nes ji labai jautriai reaguoja, nepriima informacijos, pati turi lėtinių ligų“, – sakė reanimatologas.
Pasak gydytojo, jis niekada negali būti tikras, kad pacientui viskas bus gerai. „Tų skaudžių pokalbių nebūna tokio baisaus skaičiaus, bet vidutiniškai mirštamumas reanimacijos skyriuose yra apie 15 procentų. Per metus miršta 150-200 žmonių. Didesniuose reanimacijos skyriuose beveik kas antrą dieną gydytojui tenka pasakyti liūdną žinią.
Kartais visuomenėje sklando tokia nuomonė, kad medikai cinikai, bet manau, kad tai šneka tik tie, kurie yra patys cinikai. Medikai šią specialybę renkasi, nes myli žmogų. Jie tikrai nuoširdžiai iki pat galo kovoja, kad ir beviltiškoje situacijoje“, – tvirtino M.Šerpytis.
Gydytojas patikino besistengiantis atsiriboti nuo jausmų, bet prisiimti skausmą yra dalis mediko profesijos.
„Gydytojai verkia ir nematau tame neprofesionalumo. Tai jo nuoširdumas. Ašaros neužgožia racionalių sprendimų ir tavo profesionalumo“, – dėstė M.Šerpytis.
