Kartais šios laparoskopiniu būdu atliekamos operacijos netgi palyginamos su laivo statymu butelyje. Apie šiuolaikinių chirurgų darbą ir minimaliai invazyvių operacijų privalumus nuotolinės transliacijos Santaros klinikų Facebook paskyroje metu papasakojo Vilniaus universiteto medicinos fakulteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos vedėjas, Santaros klinikų pilvo chirurgijos centro vadovas akademikas prof. habil. dr. Kęstutis Strupas.
Chirurgai „mikimauzai“
Pasak K.Strupo, minimaliai invazyvi chirurgija dabar vadinama aukso standartu daugelyje gydymo sričių. Minimali invazyvi chirurgija pasaulyje pradėta 1983 m., kai ginekologijos profesorius iš Hamburgo Vokietijoje atliko pirmą apendektomiją.
Santaros klinikų akademikas prisiminė 1985 m. iš minimaliai invazyvios chirurgijos pradininkų buvo šaipomasi. Jie vadinti „Micky mouse“ (Peliuko Mikio) chirurgais. Tačiau jau po penkių metų šitas inovacijų burbulas prasiveržė su didžiule jėga: būtent 1990-aisiais ir užgimė laparoskopinė chirurgija. Lietuvoje pirmą kartą minimaliai invazyvi operacija atlikta 1994 m.
Akademikas džiaugėsi, kad Lietuva nedaug atsiliko nuo progreso chirurgijos srityje: „Jaunų, entuziastingų chirurgų dėka jos lygis šiandien yra labai panašus į Europos šalyse. Sakyčiau, ne tai, kad esame vidurkis, bet netgi šiek tiek arčiau pirmaujančiųjų“.
K.Strupas prisiminė, kad senesnioji Lietuvos chirurgų karta į naująjį metodą iš pradžių taip pat žvelgė nepatikliai: „Kai pradedi įdiegti naują metodą, ta operacija netrunka greitai, kartais nepavyksta sklandžiai. Reikia atminti, kad medicininės technologijos vystomos labai greitai“
Jis pastebėjo, kad nuolat atsirandančios naujovės palengvina chirurgų darbą. „Tačiau tą naujumą reikia suprast, išmanyt, orientuotis vietoje ir žaibiškai reaguoti. Jei viena metodika netinka, reikia greitai pereiti prie kitos.
Tai žaibiškas greitis chirurgo specialybę daro patrauklią, bet nedaug kas veržiasi. Yra kitų technologijų ir kitų sričių, kurios irgi įdomios. Ten uždirbama greičiau ir didesnius pinigus: čia aš kalbu apie informacines technologijas“, – sakė akademikas.
Pacientai ligoninėje nebeužsibūna
K.Strupas pastebi, kad gydytojo darbe atsiranda vis daugiau atsakomybių, prireikia nemažai bendrauti su pacientais, kurie tampa vis labiau išprusę.
K.Strupas išvardijo mažai invazyvios operacijos privalumus ligoniui. Tai didesnis komfortas, kosmetiniai pjūviai, greitesnis grįžimas namo ir greitesnė reintegracija į buitį.
„Įsivaizduokite, kai aš baigiau medicinos fakultetą, po apendektomijos (kirmėlinės ataugos, kitaip apendikso, pašalinimas) 4-5 dienos ligoninėje buvo standartas. Po skrandžio operacijos ligoninėje tekdavo užsibūti nuo 10 iki 14 dienos.
Dabar po apendiktomijos laparoskopu tą pačią arba kitą dieną einama namo, po tulžies pūslės pašalinimo – tas pats. Po storosios žarnos laporoskopinės operacijos trečią ketvirtą dieną einama namo. Prieš 20 metų buvo garantuotos 8-10 dienų ligoninėj. Taip, kad skirtumas ligonio komforto atžvilgiu – milžiniškas“, – konstatavo K.Strupas.
Santaros klinikų pilvo chirurgijos centre 65-70 proc. operacijų atliekama minimaliai invazyviu būdu.
Tinka ne visiems
Anot akademiko, yra dalis ligonių, kuriems laparoskopinės operacijos negalima atlikti dėl įvairių sąlygų. „Tarkim, pilvo trauma, ligonis miršta čia pat, reikia kažką daryti dabar. Žymiai greičiau tuos sužalojimus galima pamatyti atvėrus pilvo ertmę atviru pjūviu.
Yra dalis ligonių, kurie nenori laparoskopinės operacijos. Šiais laikais pacientai turi savo nuomonę, yra prisiskaitę įvairios literatūros. Mėgini ligoniui paaiškinti, bet jis yra tvirtai įsitikinęs.
Negalima tokios operacijos atlikti vyresnio amžiaus pacientams. Dalies ligų laparoskopu operuoti nedrįstama arba sukaupta patirtis per maža. Tai yra kasos onkologiniai susirgimai, transplantacijos, eksplantacijos“, – teigė Santaros klinikos chirurgas.
Geras vairuotojas turi užtikrintai jaustis už vairo sėdęs tiek į mechanine, tiek į automatine pavara valdomą automobilį. Pasak K.Strupo, lygiai taip pat ir chirurgas negali užtikrintai jaustis operuodamas tik laporoskopiniu būdu, nes bet kurios operacijos metu gali tekti pereiti prie atviro būdo.
Ar chirurgus pakeis robotai?
Paprašytas papasakoti apie robotinę chirurgiją, akademikas naudojamą daugiarankį prietaisą palygina su voru.
„Tas rankas asistuojantis personalas turi per mažus pjūvius įkišti į vidų. Ir tada vietoj tų vadinamų pagaliukų, įsisvaizduokite, viduje yra pirštai. O tie pirštai įgalina daryti daug daugiau judesių. Chirurgui atsiranda komfortas. Jis ne prie stalo stovi sulinkęs, o sėdi gretimame kabinete, ar toje pačioje operacinėje.
Chirurgas su vadinamais jungikliais tas galūnes pilvo ertmėje judina. Ir jo judesius atkartoja ekrane. Robotinė chirugija dabar yra dideliame pakilime, neabejoju, ji ir į Lietuvą ateis. Pagrindinis klausimas yra dideli kaštai“, – sakė K.Strupas ir pridūrė, kad daug kainuoja ne tik įrangos įsigijimas, bet ir jos išlaikymas.
„Baltijos šalyse bendras populiacijos dydis išlaikyti vieną ar dvi robotines sistemas jau yra diskutuotinas. Reikalingas tam tikras atliekamų operacijų skaičius, kad ta sistema būtų rentabili“, – sakė jis.
Akademikas tikina vis dar negalintis įsivaizduoti, kad ateis laikas, kai robotai operuos patys, o ne valdomi chirurgų.
Kaip COVID-19 paveikė chirurgų darbą?
K.Strupo teigimu, pasaulyje ir Lietuvoje įsisiūbavusi pandemija chirurgų iš jų įprastinių darbo vėžių stipriai neišmušė.
„Dirbame normaliai. Tik ligonių srautas yra kiek labiau specializuotas, atliekamos visos skubios operacijos – ekstrinė chirurgija. Atliekamos ir visos onkologinės chirurgijos operacijos, nes onkologinis ligonis negali laukt, kada pandemija pasibaigs. Taip pat teikiama skubi neatidėliotina pagalba“, – vardijo akademikas.
Gydytojas paragino lietuvius net pandemijos metu, esant besikartojančių sveikatos sutrikimų, nedelsti ir kreiptis į konsultacinę polikliniką. K.Strupas tikina nepastebėjęs, kad daugėtų taip vadinamų „užleistų atvejų“, kai į medikus kreipiamasi pavėluotai.
„Tiek medicinos, tiek chirurgijos laivai plaukia įprastu greičiu. Tik truputėlį kitomis sąlygomis. Tos apsaugos priemonės, kurios anksčiau buvo neįprastos, dabar tapo kasdienybe. Aš net namuose kartais save pagaunu bevaikščiojantį su kauke“, – kuriozišką situaciją prisiminė K.Strupas.
