Specialistai teigia, kad žvynelinė ligonių gyvenimą pablogina panašiai kaip lėtinės širdies ligos, cukrinis diabetas ar piktybiniai navikai.
Minint Pasaulinę žvynelinės dieną gydytojai atskleidė, kad išeitis yra: šiuolaikinės gydymo technologijos ne tik leidžia išvengti ligos komplikacijų, bet ir turėti švarią, nepažeistą odą.
Didžiulė psichologinė našta
Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos docentės, Lietuvos dermatovenerologų draugijos prezidentės Rūtos Gancevičienės, pasaulyje žvyneline serga apie 130 milijonų žmonių.
Didelė dalis jų jaučia nemenką socialinę stigmą. „Ji matoma aplinkiniams, todėl tampa didele psichologine našta. Lėtinė liga, kuri ženkliai paveikia gyvenimo kokybę. Liga turi be galo daug veidų“, – sakė R.Gancevičienė.
Ligonių gėdos jausmą ypač sustipina tai, kad visuomenė ligą menkai pažįsta, o neišmanymas verčia nepasitikėti ja sergančiais žmonėmis.
„Būtina nuneigti, kad tai užkrečiama liga. Žmogus ja sergantis neturėtų slėptis. Reikėtų paskleisti šią žinią, kad pasaulyje būtų mažiau kančios dėl žvynelinės“, – teigė Lietuvos dermatovenerologų draugijos prezidentė.
Liga priverčia atsiriboti nuo aplinkinių
Žvynelinė skirstoma į lengvą, vidutinę, sunkią formą. Klinikinėje praktikoje naudojamas pažeidimo indeksas. Gydytojai vertina pažeidimų plotą ir pobūdį.
Susirgimas gali būti laikomas sunkios formos, net jei odos pažeidimai nėra dideli, bet bėrimai atsiranda gerai matomose vietose. Taigi, atsižvelgiama į tai kokią įtaka liga turi žmogaus psichologinei savijautai.
„Pacientai apriboja savo socialinį gyvenimą: nenori eiti į kirpyklą, darbą, kiną. Nustatyta, kad sergantis žvyneline dažniau serga depresija, kitomis psichikos ligomis“, – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Dermatovenerologijos centro vadovė Jūratė Grigaitienė.
Žvynelinė – sisteminė liga, pažeidžia ne tik odą, bet ir visą organizmą. Net trečdalį pacientų kamuoja sąnarių ligos, didelė kitų susirgimų rizika.
„Padidėja rizika sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu, jie turi didesnę infarktų ir insultų riziką. Sergantys žvyneline, vidutiniškai gyvena keturiais metais trumpiau“, – sakė J.Grigaitienė.
Anot gydytojos, būtent todėl labai svarbu laiku pradėti žvynelinės gydymą, nes taip sumažinama rizika susirgti gretutinėmis ligomis. Todėl J.Grigaitienė įspėja, kad nereiktų užsiimti savigyda, ragina kreiptis į gydytoją.
„Pacientai gali kreiptis tiesiogiai į savo dermatovenerologą, siuntimo iš šeimos gydytojo nereikia. Šiandien Lietuvoje prieinamas kompensuojamas modernus gydymas“, – sakė J.Grigaitienė.
Vaistas – visam gyvenimui
„Norėčiau pasidžiaugti plačiomis žvynelinės gydymo galimybėmis Lietuvoje. Apie tai turėtų žinoti ir šeimos gydytojai. Lengva ligos forma lengvai sukontroliuojama palyginti paprastais vitamino D preparatais. Jie kompensuojami“, – sakė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos vadovė Skaidra Valiukevičienė.
Tiesa, ji pastebėjo, kad prieinamų vaistų sąrašas nėra ilgas, tačiau, pasak gydytojos, esamų gydymo pasirinkimų gana.
Deja, medikai pastebi, kad neretai liga paūmėja. Tuomet būtina pritaikyti kitą gydymą.
„Žvynelinę reikia pradėti gydyti sisteminiais vaistais. Juos skiria specialistas pagal gyvenamą vietą. Kai jie 6 mėnesius neveikia, yra galimybė gydyti biologine terapija.
„Lietuva žengia koja kojon su moderniu pasauliu – galima padėti sergantiems net sunkiausiomis ligos formomis. Minėtuose centruose trijų gydytojų konsiliumas nusprendžia, ar ligoniui skirti biologinę terapiją.
Biologinė terapija – tai sintetinis baltymas, kuris žmogaus organizme prisijungia prie pažeistos ląstelės ir „užrakina“ uždegimą. Nuo įprasto gydymo skiriasi tuo, kad veikia ne visas organizmo ląsteles, o tik tam tikras, todėl dar vadinama taikinių terapija.
Ligoniui kuo anksčiau turi būti skiriamas individualiai parinktas gydymas, kad liga nepažeistų sąnarių ar vidaus organų. Dėl efektyvios šiuolaikinės terapijos didelės dalies pacientų oda gali būti „švari“, lankantis gydymo įstaigoje vos keletą kartų per metus", - teigė S.Valiukevičienė.
Gydytojos teigimu, taikinių terapija šiuo metu skiriama trims šimtams pacientų Lietuvoje. Tuo metu, prieš aštuonerius metus jų buvo tik trisdešimt.
„Gydymo parinkimas yra apribotas reikalavimų, sudėtinga pagrįsti tą gydymą, reikalingas specialistų konsiliumas, išvadai priimti prireikia daug laiko“, – problemą išskyrė S.Valiukevičienė.
Profesorė atkreipė dėmesį į tai, kad paskirtą vaistą pacientai turi naudoti visą gyvenimą. Tiesa, neretai nutinka taip, kad daliai žmonių po kelių metų išsivysto vaisto neveiksnumas, tuomet jį tenka pakeisti.
