Antradienį visuomenės sveikatos ekspertai ir ŽIV suvaldymo bei kontrolės srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai susirinko į atvirą diskusiją „Kalbėkimės: kaip įveiksime ŽIV?“.

Kartu su ŽIV ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir kontrolės veiksmų planą rengiančiu Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, specialistai aptarė šalies atsako į ŽIV plitimą problematiką, didžiausius iššūkius ir reikalingus pokyčius.

ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ konsultantas Giedrius Likatavičius primena, kad ŽIV epidemija, taip pat kaip ir dabartinė COVID-19 pandemija, atskleidžia silpnąsias mūsų visuomenės vietas.

Kaip pavyzdžius jis išskiria ekonominę ir socialinę nelygybę, nepakankamas ar neadekvačias investicijas į visuomenės sveikatą.

Lietuva stipriai atsilieka nuo Vakarų pasaulio

Kaip rodo naujausi Jungtinių Tautų AIDS programos (UNAIDS) ataskaitos duomenys, nors pažanga jau padaryta, ŽIV epidemijos mastai tebėra milžiniški ir vis dar reikia kalbėti apie jos suvaldymą.

UNAIDS 90–90–90 tikslai nurodo, kad iki 2020 m. pabaigos 90 proc. ŽIV užsikrėtusių asmenų turi apie savo ligą žinoti, 90 proc. užsikrėtusių asmenų, kurie tai žino, turi gauti gydymą, ir 90 proc. šių gydomų pacientų kraujyje ŽIV viruso dauginimasis turi būti nuslopintas.

„Naujausiais UNAIDS duomenimis, pasaulyje 81 proc. užsikrėtusių ŽIV asmenų apie tai žino. 82 proc. tokių pacientų gauna jiems reikalingas ŽIV gydymo paslaugas, o 88 proc. iš šių žmonių viruso dauginimasis ir koncentracija kraujyje yra nuslopinta.

2019 m. pabaigoje 14 šalių pasiekė 90–90–90 UNAIDS tikslus. Iš 38 milijonų žmonių, gyvenančių su ŽIV, du trečdaliai yra gydomi.

Nors nuo 2010 m. gydomų asmenų skaičius padidėjo daugiau nei tris kartus ir buvo išvengta apie 12 milijonų mirčių, tačiau nuo AIDS pasaulyje mirė apie 690 tūkst. žmonių“, – pasakoja G. Likatavičius.

ŽIV gydymo metodai neįtikėtinai pažengę, todėl jau kurį laiką ŽIV yra ne mirtina, o tik viena iš lėtinių ligų. Gydymas naujausiais vaistais yra prieinamas ir Lietuvoje.

Tinkamai gydomas ŽIV turintis pacientas kitiems jo perduoti negali ir jo paties kraujyje virusas paprastai yra neaptinkamas įprastais tyrimais.

Tačiau nors trečiasis UNAIDS rodiklis Lietuvoje yra pasiektas – gydymo efektyvumas jau viršija 90 proc., vis dėlto dar nesigydo iki 1,5 tūkst. pacientų, kurie žino, kad turi ŽIV.

Specialistas pabrėžia, kad, vertinant šį rezultatą, Lietuva atsilieka nuo Vakarų pasaulio pasiekimų.

„Vakarų ir Vidurio Europoje bei Šiaurės Amerikos regiono šalyse gydosi 92 proc. apie savo diagnozę žinančių asmenų.

Jei skaičiuotume šį rodiklį nuo apskritai visų užsikrėtusių ŽIV, įskaitant apie tai nežinančius, tai pamatytume, kad gydosi 81 procentas. Atitinkamai Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje šie skaičiai būtų 63 ir 44 proc.

Pasaulyje, skaičiuojant nuo visų užsikrėtusių asmenų ir įtraukiant net skurdžiausias valstybes, gydomi 67 proc. pacientų. O Lietuvoje ŽIV gydymą gauna tik 43 proc. žmonių, kurie apie savo ligą bent jau žino. Turbūt visi gali pritarti, kad čia yra kur tobulėti“, – sako G. Likatavičius.

Nemokamas gydymas dar nereiškia, kad jis yra visiems pasiekiamas

Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“ vadovė Jurgita Poškevičiūtė primena, kad organizuodama atsaką į ŽIV plitimą Lietuva jau nuėjo didelį kelią, tačiau dar liko daug neįgyvendintų uždavinių.

„Kai kurioms rizikos grupėms valstybė finansuoja ŽIV tyrimus, nevyriausybininkams pavyksta pritraukti užsienio fondų lėšų greitiesiems testams. Gydymas yra visiškai valstybės kompensuojamas, didžiuosiuose miestuose infektologai imasi pacientus gydyti, o gydomų pacientų rezultatai – labai geri“, – pasiekimus vardija J. Poškevičiūtė.

Vis dėlto koalicijos „Galiu gyventi“ vadovė primena, kad didelė dalis pacientų yra socialinių įgūdžių stokojantys asmenys, kuriems patiems patekti į gydymo įstaigą sudėtinga, o kelias iki infektologo – labai ilgas.

„Jeigu ŽIV nustatomas privalomojo sveikatos draudimo neturinčiam žmogui, į gydymo įstaigą jis vis tiek iškart nepateks. Pirmiausia jam reikės gauti asmens dokumentą, tuomet keliauti pas šeimos gydytoją, iš jo – pas infektologą, be to, ŽIV gydomas tik didžiuosiuose miestuose.

Tuomet „įsijungti“ draudimą ligonių kasose, vėl daryti kraujo tyrimą. Tik po kelių infektologo konsultacijų ir tyrimų asmuo galės pradėti gydytis. Visi šie žingsniai kainuoja ir pinigų, ir laiko, ir reikalauja gebėjimų.

Akivaizdu, kad socialiai pažeidžiami asmenys šio kelio patys nenueis, todėl sistema privalo užtikrinti pagalbą pacientams, kuriems sunku patiems patekti į gydymo įstaigą“, – nurodo J. Poškevičiūtė.

Nevyriausybininkai turi viltį, kad pokyčiai bus

Koalicijos „Galiu gyventi“ vadovė išskiria spragas paslaugų reglamentavime.

„Neaišku, kas yra atsakingi už prevencijos ir integravimo į gydymą paslaugų teikimą bei jų rezultatus. Tačiau apskritai politiniai sprendimai nėra sudėlioti prioritetų tvarka. Jie yra nukreipti į bendrąją populiaciją, kai problema yra labai aiškiose rizikos grupėse“, – aiškina J. Poškevičiūtė.

Tačiau J. Poškevičiūtė džiaugiasi, kad Vyriausybė atkreipė dėmesį į ŽIV suvaldymo veiksmų plano, kuris baigia galioti šiemet, tęstinumą.

ŽIV kontrolės Lietuvoje veiksmus numatantį planą šiuo metu redaguoja ir derina Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC).

„ŽIV prevencijos ir gydymo priemonės visiems žinomos ir labai aiškios. Jos yra ir itin efektyvios, tereikia politinių pokyčių sveikatos apsaugos ir socialinėje sistemoje. Turime užtikrinti teisę į gydymą ir jo prieinamumą visiems, įskaitant ir pačias pažeidžiamiausias socialines grupes.

Tačiau pagaliau atsiranda galimybė ir kartu dirbti, ne tik kalbėti, nes NVSC noriai bendradarbiauja, tad kartu konstruktyviai dirbame rengdami naują ŽIV kontrolės planą“, – pasakoja J. Poškevičiūtė.

NVSC Kokybės vadybos ir komunikacijos skyriaus patarėja Brigita Kairienė pritaria, kad norint pagerinti Lietuvos atsaką į ŽIV, bendradarbiavimas tarp institucijų yra būtinas.

„Papildant esamas kliūtis siekiant tikslų, tai yra ribota intervencija į rizikos grupes, finansų ir žmogiškųjų išteklių trūkumas, yra reikalingi prioritetinių veiklos sričių ir teisės aktų pasikeitimai. Tačiau turbūt svarbiausias yra suinteresuotųjų institucijų bendradarbiavimas, kurio iki šiol trūko.

Dėl to dabar bandome įtraukti nevyriausybines organizacijas, ministeriją, Kalėjimų departamentą ir kitas organizacijas“, – teigia B. Kairienė.

B. Kairienė sako, kad tikslas rengiant šį planą yra mažinti naujų ŽIV atvejų skaičių, didinti ištyrimo, diagnozavimo, gydymo efektyvumą ir prieinamumą.

„Nuo teorijos einame prie praktikos, šiais metais tikslai ir prioritetai jau yra atnaujinami. Numatome, kad reikia stiprinti ŽIV prevenciją, gerinti diagnostiką ir gydymą, tobulinti sveikatos priežiūros ir kitų sektorių specialistų kvalifikaciją ir žinias apie ŽIV.

Valstybinis ŽIV valdymo planas kol kas dar yra projekte, tačiau mes darome ir siūlome viską, ką galime geriausio, todėl, tikimės, kad planas pasikeis“, – sako NVSC atstovė.