Senovėje su šešiais pirštais gimęs vaikas buvo laikomas išrinktuoju arba velnio apsėstuoju. Įprotis suskaičiuoti ką tik gimusio vaiko pirštus ir dabar nėra atgyvena.
Žinia, kad naujagimio pirštai kitokie, būna didelis sukrėtimas tėvams. Laimė, šiuolaikinė medicina jau gali padėti tokiems vaikams.
Kartą per savaitę Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų ortopedijos skyriuje gydytojas D.Radzevičius konsultuoja ir operuoja vaikus.
Kai prie gydytojo ortopedo ir plastikos chirurgo kabineto susidaro eilė mažųjų pacientų, tėvai pamato, kad ne tik jų vaikas turi bėdų dėl pirštų.
Tačiau nerimas dėl mažylio raidos ir jo ateities yra dažnas tokių tėvų palydovas. Nežinodami, kodėl taip atsitiko, tėvai patiria daug streso ir nerimo, nors daugeliu atvejų įmanoma koreguoti pirštų deformacijas.
– Dėl kokių priežasčių vaikai gimsta turėdami daugiau pirštų, nei įprasta? – paklausiau plastikos chirurgo vilniečio D.Radzevičiaus.
– Pasaulyje vidutiniškai vienam iš 600 gimusių vaikų būna viršutinės galūnės įgimta deformacija. Tai – bendrinis pavadinimas, nes įgimtos ydos skirstomos į septynis variantus: daugiapirštystė, pirštų suaugimas, galūnės ar pirštų kreivumas, jų nepakankamas išsivystymas, per didelis pirštų augimas ir amputacija.
Dažniausiai pasitaiko polidaktilija, arba daugiapirštystė – tai didesnis už normalų rankos arba kojos pirštų skaičius. Ji pasitaiko vienam iš tūkstančio gimusiųjų.
Rečiau nustatoma sindaktilija, kai vaikas turi kartu suaugusius pirštus. Ji pasitaiko vienam iš dviejų tūkstančių naujagimių.
– Koks nėštumo periodas yra siejamas su pirštų vystymusi?
– Bręstant vaisiui plaštaka formuojasi iki 50-osios nėštumo paros. Didžioji dalis plaštakos pakitimų – tiesiog gamtos klaida, todėl tėvai neturėtų kaltinti savęs, kad darė ką nors blogai ar vartojo vaistus.
Retesniais atvejais įgimtos pirštų deformacijos gali būti susijusios su paveldimumu, genetinėmis ligomis.
– Kaip įmanoma padėti tokiems vaikams?
– Nuo 1992-ųjų dirbu Vaikų ligoninėje, pastaruosius penkiolika metų pirmadieniais operuoju vaikus dėl įgimtų ar įgytų galūnių defektų. Nors didžioji dalis mano klinikinės praktikos yra susijusi su grožio chirurgija, darbas Vaikų ligoninėje yra mano labdaros projektas, pagalba Lietuvos mažiesiems.
Neslėpsiu, atkurti vaikų plaštakas – sudėtingas darbas, bet man, kaip specialistui, teikiantis prasmės, nes per tokias operacijas reikia daug kūrybiškumo.
– Su kokiais sunkumais susiduriate?
– Įsivaizduokite, gimė vaikas, turintis dvigubą nykštį.
Bėda ta, kad nė vienas nykštys nėra geras, vadinasi, yra du blogi pirštai.
Operacijos esmė yra ne panaikinti vieną kurį nors pirštą, o kitą palikti. Man tenka spręsti kur kas sudėtingesnį uždavinį – iš dviejų blogų pirštų padaryti vieną gerą. Toks atvejis nėra išskirtinis, tai – kasdienė operacija.
Tokiose operacijose būna įvairių situacijų – geresnis pirštas gali būti paimtas kaip pagrindas, yra skeliami kaulai, bet paliekamos blogesnio nykščio sausgyslės, kurias reikia prisiūti. Tai tik pavyzdys, kokia sudėtinga gali būti rekonstrukcinė nykščio operacija.
– Kada dažniausiai siūloma atlikti tokią operaciją?
– Rekonstrukcinę pirštų operaciją patariama atlikti kūdikystėje – sulaukus vos 6–12 mėnesių.
Pirmiausia po tokios operacijos gali normaliai vystytis plaštaka, kad vaikas galėtų suimti tiek smulkius, tiek didesnius daiktus. Antra, tai suteikia galimybę panaikinti estetinį defektą, nors šiuo atveju rankų grožis galbūt ir ne toks svarbus.
– Jei operacija suvėlinama, ar dėl to kyla grėsmė vaiko raidai?
– Pasitaiko atvejų, kai atidėta operacija sukelia tik estetinių nepatogumų ir dvasinių kančių. Tačiau yra įgimtų piršto deformacijų, kai negalima ilgai delsti. Jei yra du suaugę pirštai, kurių vienas būna ilgesnis, augant vaikui kyla vis daugiau kliūčių, nes įgimta yda taip pat didėja.
– Kiek trunka rekonstrukcinė pirštų operacija?
– Jei deformacija nėra sudėtinga, operacija gali trukti apie valandą ar pusantros, o keblesniais atvejais – daugiau kaip dvi valandas. Jei vienu metu koreguojamos abi rankos, operacija gali užtrukti dar ilgiau.
Dažnai būna, kad tenka chirurgiškai taisyti ne tik rankų, bet ir kojų pirštus, tada ne viską įmanoma atlikti vienos operacijos metu.
Tuomet chirurginis gydymas yra skaidomos į kelis etapus.
– Lengviau operuoti ranką ar pėdą?
– Tai priklauso nuo patologijos, o ne nuo operuojamos vietos.
– Ar žinote, kaip susiklosto jūsų operuotų vaikų likimas? Ar vėliau tenka su jais susitikti?
– Kartais tik randas primena suaugusiam žmogui, kad vaikystėje jis turėjo ne tokią galūnę kaip kiti.
Chirurginio gydymo sėkmė priklauso ir nuo to, kokio sudėtingumo yra problema. Jei gimęs vaikas turi tik du pirštus ir jie yra pakitę, neįmanoma padaryti taip, kad atsibudęs po operacijos jis turėtų ranką su penkiais pirštais.
Kai po dešimties ar penkiolikos metų pas mane atvyksta buvę pacientai, būna smagu juos matyti žinant, kaip atrodė jų deformuoti pirštai iki operacijos.
Tačiau jie patys to neprisimena, nes užaugę puikiai rašo, piešia, groja įvairiais muzikos instrumentais, naudojasi kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu. Įgimtus pirštų defektus prisimena tik jų tėvai.
Bet pasitaiko atvejų, kai medikai jaučiasi bejėgiai, nes chirurginis gydymas taip pat yra ribotas, o kartais neįmanomas.
– Auginti atžalą, kurios pirštai kitokie, – didelis išbandymas tėvams. Ko dažniausiai jie klausia prieš operaciją?
– Aš konsultuoju naujagimius. Labai svarbu, kad jų tėvai kuo anksčiau sužinotų apie operacijos galimybę. Puikiai suprantu jų skausmą, stengiuosi nuraminti, aiškinu, kokią patirtį yra sukaupusi šiuolaikinė medicina.
Pasakoju apie gydymo galimybes ir galimas komplikacijas. Rodau tėvams savo atliktų operacijų nuotraukas, iliustruoju pavyzdžiais, koks gali būti taikomas chirurginis metodas.
Kita vertus, jei yra didelė bėda, operacija gali tik iš dalies pagerinti vaiko gebėjimą pažinti pasaulį per lytėjimo pojūčius.
Todėl stengiuosi įtikinti tėvus, kad nereikia slėpti pakitusios vaiko galūnės, nebūtinai reikalingas specialus protezas, nes tai svetimkūnis, kuris nepasižymi jautrumu.
Vaikas turi suprasti, kad jo galūnės ar pirštai nėra blogesni nei bendraamžių, tiesiog jie kitokie.
Dažnai po tokių konsultacijų tėvams palengvėja, jie įsitikina, kad yra galimybė padėti savo vaikams.
Berniukams pirštai suauga dažniau
Sindaktilija – įgimtas dviejų ar daugiau pirštų suaugimas – yra viena dažniausiai pasitaikančių įgimtų plaštakos anomalijų. Ši patologija gali būti kaip atskira yda arba kartu su kitomis plaštakos ydomis kaip polidaktilija, žnyplinė plaštaka.
Sindaktilija nustatoma vienam iš 2000–5000 naujagimių, beveik pusei jų tai būna abiejose plaštakose, berniukams du kartus dažniau nei mergaitėms.
Apie 40 proc. atvejų suaugę būna trečias ir ketvirtas pirštai, rečiau – ketvirtas ir penktas ar antras ir trečias, rečiausiai – pirmas ir antras.
