Dėl koronaviruso vairuotojas Eugenijus Dargužis (52 m.) regėjo ne vieną košmarą. Jo kūne dar likusi tracheostomos žymė primena, kad medikams vos pavyko jį išplėšti iš klastingo viruso nagų. Beveik 40 dienų vyras buvo prijungtas prie vadinamojo išorinio plaučio aparato EKMO.

Aparatas padėjo prisodrinti deguonimi kraują, nes koronaviruso nualinti plaučiai jau negalėjo veikti. E.Dargužis yra vienas ilgiausiai nuo COVID-19 infekcijos Lietuvoje gydytų ligonių.

Pasakodamas apie tai, ką teko patirti, šiuo metu Likėnų sanatorijoje besigydantis panevėžietis juokavo: „Kadangi įveikiau koronavirusą, daug kas man sako, kad galėsiu gyventi iki šimto metų.“

Stebuklas, kuris retai pasitaiko medicinoje. Taip E.Dargužio atvejį pavadino Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinai Mindaugas Vaitkus. Jis neslėpė, kad E.Dargužiui prireikė vieno sudėtingiausių gydymų, o jis įmanomas tik tada, kai įsitraukia kelių gydymo įstaigų specialistai.

Vairuotoju dirbantis E.Dargužis vadino save laimės kūdikiu, o gegužės 10-oji tapo antruoju jo gimtadieniu. Tądien jis atsibudo iš dirbtinai sukeltos komos, kuri buvo būtina gelbėjant gyvybę.

Akistata su koronavirusu panevėžiečiui vos nesibaigė mirtimi, nors viskas prasidėjo nuo menko karščiavimo.

Panevėžietis prastai pasijuto kovo 20-ąją, prieš savaitę jis buvo pasiėmęs atostogų.

Keliomis dienomis anksčiau sunegalavo Eugenijaus žmona – jai taip pat prasidėjo karščiavimas.

Iš pradžių koronaviruso testas buvo neigiamas, o vėliau teigiamas, bet ji atsipirko lengviau.

Dėl žmonos negalavimų vyrui nebuvo minties izoliuotis, nes iš pradžių jautėsi gerai. Kai panevėžietis pasijuto prastai, tuo metu buvo daug neaiškumų dėl koronaviruso.

Pakilus temperatūrai vyras manė, kad peršalo, nes nebuvo nei kosulio, nei dusulio ar gerklės skausmo, kurie išduotų COVID-19 infekciją. Jis kelias dienas gėrė paracetamolio. Jaunystėje bėdų dėl sveikatos neturėjęs vyras tikėjosi, kad greitai pasveiks, bet taip neatsitiko.

Iš pradžių kūno temperatūra siekė tik apie 37,5 laipsnio, tačiau po kelių valandų termometras jau rodė 40 laipsnių.

Rytą temperatūra šiek tiek buvo sumažėjusi, o vakare vėl kilo iki 40 laipsnių.

Panevėžietis niekur nebuvo išvykęs, todėl neįtarė, kur galėjo užsikrėsti. Kai būklė nepagerėjo, jis telefonu kreipėsi į šeimos gydytoją – ji išrašė dar kitų vaistų. Bet po kelių dienų panevėžiečio savijauta nepagerėjo.

Tada jis išsikvietė greitosios pagalbos medikus ir pateko į ligoninę.

Čia buvo atlikti kraujo tyrimai, plaučių rentgenograma, buvo nustatytas kasos uždegimas – pankreatitas.

Jis pateko į Gastroenterologijos skyrių, kur buvo atliktas testas dėl koronaviruso. Kadangi testo atsakymas buvo teigiamas, vėliau vyras buvo perkeltas į Panevėžio infekcinę ligoninę. Toliau jo būklė tik blogėjo.

„Pirmą naktį dar kentėjau, o antrą pajutau, kad trūksta oro, ėmiau dusti, keldamasis netekau sąmonės, parkritau, prasiskėliau galvą, tada buvau nugabentas į Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos skyrių“, – pasakojo E.Dargužis.

Kas tuo metu vyko, vyras beveik neprisimena. Jis žino tik tiek, kad buvo iškviesta medikų brigada iš sostinės.

Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose jam buvo prijungtas ekstrakorporinės membraninės oksigenacijos (EKMO) aparatas.

„Be šio aparato būčiau miręs, bet pamiegojau ne vieną parą“, – pasakojo panevėžietis.

Iš jo atminties tarsi iškrito daugiau kaip mėnuo, bet liko prisiminimai apie sapnus. Kai kurie jų buvo labai ryškūs, atrodė kaip košmaras – vyras regėjo, kaip jį jau laidoja, kaip pakilo iš kapo duobės, kaip ieškojo žmonos, kuri paaiškintų jam, kas atsitiko, bet niekaip negalėjo su ja pasikalbėti.

„Iš tikrųjų mano gyvenimas Santaros klinikose, kur praleidau apie 40 parų, nebuvo lengvas, prabėgo sapnuose“, – tikino E.Dargužis.

Tą akimirką, kai pabudo iš dirbtinai sukeltos komos, jis prisimena nelabai aiškiai. Vyras suvokė, kad yra Reanimacijos skyriuje, bet medikų veidų nematė, nes jie vilkėjo specialius skafandrus.

Supratęs, kad bus išleistas toliau tęsti gydymo į Panevėžį, vylėsi, kad galės pakilti iš ligos patalo. Per kelis mėnesius jis neteko apie dvidešimt kilogramų, bet džiaugėsi, kad galva ir rankos veikė puikiai. Tačiau kojos pasirodė pernelyg silpnos, kad galėtų eiti, – jis turėjo mokytis nuo mažų žingsnelių.

„Dar neklauso kojų pirštai, sutrikusi ir kraujotaka, reikia laiko, kad sustiprėčiau“, – pripažino E.Dargužis.

Likėnų sanatorijoje jam taikomas reabilitacinis gydymas. Panevėžietis dar negali paeiti be lazdelės. Kai jos nebereikės, medikai žada vyrą išleisti namo.

E.Dargužis stebisi, kad daug ką išgirsta apie save iš kitų žmonių, nes jo atmintyje liko nemažai spragų.

Eugenijus nuo jaunystės laisvalaikiu žaisdavo krepšinį, dėl pakilusio kraujospūdžio vartojo vaistus, bet kitų sveikatos bėdų neturėjo. Kai buvo Santaros klinikų reanimacijoje, jo žmona buvo apimta nerimo. Kasdien skambino medikams ir stengėsi sužinoti kiekvieną smulkmeną apie sutuoktinį.

Bet medikai nieko nežadėjo, jo būklė svyravo kasdien kaip barometro rodmenys – tai geriau, tai blogiau.

Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinai M.Vaitkus neabejoja, kad E.Dargužio atvejis atvers dar vieną puslapį Lietuvos medicinos istorijoje.

Koronaviruso pamoka šalies medikams

Mindaugas Vaitkus

Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinai

„Lietuvoje tokių sunkių atvejų dėl COVID-19 infekcijos buvo ne vienas, bet panevėžietis buvo ilgiausiai prijungtas prie EKMO aparato. Jis pagijo, todėl mes, medikai, esame liudininkai įvykio, kurį drąsiai galima pavadinti stebuklu. Mums pavyko – turime sveikstantį žmogų, nors jo gydymas truko beveik tris mėnesius. Kadangi komplikacijos nėra sunkios, pacientas negauna medikamentinio gydymo, nors jo gyvybei nekart buvo iškilęs pavojus.

Panevėžiečiui COVID-19 infekcija pasireiškė agresyviausia forma. Teko taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją, nes jo plaučiai jau negalėjo tiekti deguonies ir atlikti šios svarbios gyvybinės funkcijos.

Prašėme pagalbos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų specialistų, kad padėtų mūsų pacientui įveikti koronavirusą. Jam reikėjo ne tik dirbtinės plaučių ventiliacijos, bet ir vadinamosios ekstrakorporinės. Tai yra EKMO aparatas, kuris dar vadinamas išoriniu plaučiu. Šį gydymo metodą galima palyginti su inkstų dialize, kai išsivysto inksto nepakankamumas.

Pasisekė, kad ligonio organizmui pavyko įveikti COVID-19 infekciją, tačiau liga pridarė daug žalos organizmui, todėl dar būtinas reabilitacinis gydymas. Šis atvejis nepaneigė tendencijos, kad koronavirusas yra pavojingesnis asmenims, priklausantiems rizikos grupei dėl gretutinių lėtinių ligų. Jis parodė, kad reikia stengtis ir tada, kai medikams svyra rankos ir viskas atrodo beprasmiška. Negalima nusivilti, todėl medikų atsidavimas kartais pastato ligonį ant kojų.

Jei žmogus serga lėtine liga, jo organizmas būna išsekintas, o koronavirusas padaro taip, kad žmonėms nebelieka energijos atsigauti. Vadinamoji citokinų audra įvyksta tada, kai imuninė sistema pernelyg audringai reaguoja į koronavirusą. Dėl pernelyg didelės reakcijos pažeidžiami ne tik plaučiai, bet ir kiti organai.

Nors imuninė sistema gali sutramdyti koronavirusą, nelieka jėgų atkurti to, ką šis sukėlėjas jau sunaikino. Niekas nežino, kiek ligonio organizmas turi jėgų atsigauti, vadinkime tai, kaip norime, – laimės bilietu, loterija ar stebuklu. Tai – koronaviruso pamoka visai šalies medikų bendruomenei.“

Gelbėja ne tik įranga, bet ir žinios

Komentuoja Aurelijus Veryga, Sveikatos apsaugos ministras:

„Lietuvoje yra keli EKMO aparatai. Galėtų ir daugiau šalies ligoninių turėti tokią brangią medicininę įrangą. Tačiau vien įrangos neužtenka, reikia ir specialistų, kurie mokėtų su ja dirbti, nes tai nėra paprasta įranga.

Pirmiausia buvo aprūpintos kelios šalies universitetinės ligoninės, nes EKMO įranga naudojama retais atvejais. Todėl paprasčiau nugabenti pacientą į tą ligoninę, kurioje įranga taikoma kur kas dažniau, nei išbarstyti ją po visą Lietuvą. Kol kas Lietuvai užtenka tiek EKMO įrangos, kiek jos dabar turime, nes tai nėra pigu.“