Paskutinius gyvenimo mėnesius moteris leido Vilniaus Šv. Roko ligoninėje, kur artimieji jos negalėjo lankyti dėl karantino. Vėliau mirties liudijime jie išvydo įrašus, kad moteris buvo išsekusi dėl prastos mitybos, be to, jai trūko skysčių. „Turbūt ligoninės darbuotojai dangstydamiesi karantinu visai nesirūpino savo pacientais“, – teigia velionės artimieji.
Balandžio 8 d. moterį ištiko insultas ir ji buvo išvežta į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę Lazdynuose, kur jai buvo suteikta reikiama pagalba. Dvi paras ji gulėjo reanimacijoje, po to buvo perkelta į palatą ir netrukus išsiųsta į slaugos ir palaikomojo gydymo Šv. Roko ligoninę.
RVUL gydytojai sakė, jog tai yra būtina, nes yra didelė tikimybė, kad insultas pasikartos ir tokio tipo ligoninėje moteriai laiku suteiks reikiamą pagalbą, o pasiėmus ją namo gresia jos netekti.
Dėl karantino lankyti močiutės ligoninėje buvo negalima. Jos sūnus ir anūkė (kurią ir užaugino močiutė) nuolat skambino į ligoninę ir bendravo su gydytojais.
„Pasak jų, insultas pažeidė tą smegenų dalį, kuri yra atsakinga už kalbėjimą bei supratimą. Pradžioje gydytojai perduodavo jai mobilųjį telefoną, kad mes su ja pasikalbėtume, kad ji išgirstų pažįstamus balsus. Kalba būdavo nerišli, jautėsi, kad jos būklė ganėtinai sudėtinga. Per paskutinius pokalbius ji minėjo, jog nori valgyti“, – pasakojo artimieji.
Po poros savaičių jos telefonas jau buvo išjungtas, matyt, išsikrovė, ir artimieji bendravo tik su gydytojais. Šie nuolat sakė, kad ligonės būklė stabili, ji sunkiai kontaktuoja, bet yra tinkamai prižiūrima – daromi masažai, kadangi ji negali vaikščioti, statomos „lašalinės“, ją lanko psichiatrai, neurologai ir pan.
„Ne kartą siūlėme apmokėti reikalingas paslaugas, bet visuomet išgirsadavome, kad ji viską turi, nieko nereikia. Prašydavo tik atnešti vandens. Vandens kartu su sauskelnėmis suaugusiems bei saldainiais nuvežėme daug ir visą jį atgavome atgal tuose pačiuose maišuose, kai močiutė mirė. Matyt, butelius darbuotojai tiesiog statė kažkur į šoną“, – pastebėjo giminės.
Birželio 30 d. O.Statkevič sūnus sulaukė skambučio iš Šv. Roko ligoninės. Jam pranešė, jog mamai pamėlynavo kojos, galimai vystosi gangrena, ir ji buvo išvežta į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę Antakalnyje. Pokalbio metu sūnus paklausė, iš kur gali būti gangrena, ir išgirdo, kad dėl to, jog moteris mažai judėjo.
„Bet nejaugi minėtieji masažai ir kita reikiama priežiūra, apie kurią girdėjome, neturėjo tam užkirsti kelio?“, – stebėjosi artimieji.
Tą pačią dieną kalbėdamasis su Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytojais sūnus išgirdo, kad jo motina yra alkana, išsekusi, prašo valgyti, o jos kraujagyslės yra itin blogos būklės dėl skysčių trūkumo. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje buvo bandoma stabilizuoti Olgos Statkevič būklę, liepos 1 d. vėlų vakarą artimieji sulaukė žinios apie jos mirtį.
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės išduotame mirties liudijime be pagrindinės mirties priežasties prie kitų svarbių patologinių būklių yra įrašai: „Pragulos. Išsekimas dėl prastos mitybos. Hipovolemija (kraujo kiekio sumažėjimas dėl skysčių trūkumo – red.pastaba).“
Būtent dėl šių įrašų velionės artimieji dabar mano, kad močiutė Šv. Roko ligoninėje buvo palikta likimo valiai: nejudinama, nemaitinama bei kankinama troškuliu.
„Peršasi išvada, kad prisidengdami karantinu gydytojai leido sau nedirbti, nes nėra kontrolės, o sunkios būklės žmogus negali niekam pasiskųsti. Galima numanyti, kad prižiūrima močiutė buvo tik pirmomis dienomis, kai sunkiai, ne iki galo teisingai, bet kažką sakydavo telefonu, o paskui gydytojai sau leido nieko nedaryti ir žmogų tiesiog kankino. Labai tikimės, kad tokias istorijas viešinant gydytojai ims į savo darbą žiūrėti atsakingiau“, – teigė artimieji.
Ligoninė kaltinimus neigia
Šv. Roko ligoninės administracijos portalui Lrytas.lt pateiktas atsakymas skamba taip: „Nuoširdžiai užjaučiame O. Statkevič artimuosius netekus artimojo. Per ilgus darbo metus esame susidūrę su daugybe įvairių reakcijų į netektį, tarp kurių – pyktis ir liūdesys.
Reaguojant į pateiktą informaciją, buvo pradėtas vidinis tyrimas, kurio metu išanalizuota O.Statkevič medicininė dokumentacija ir rašytiniai Šv. Roko ligoninės darbuotojų paaiškinimai.
O.Statkevič į Šv. Roko ligoninę atvyko 2020 m. balandžio 21 d. iš RVUL. Pacientei be galvos smegenų infarkto diagnozuoti gretutiniai susirgimai, kurių tarpe – smegenų aterosklerozė, hipertenzinė širdies liga, disfazija ir afazija ir kt.
Atvykus į ligoninę O. Statkevič būklė buvo sunki, pacientė gulinti, sąmoninga, tačiau kontaktas apsunkintas. Visą hospitalizacijos laikotarpį pacientei buvo reikalinga pagalba visuose apsitarnavimo veiksmuose.
Gydymosi Šv. Roko ligoninėje metu buvo įgyvendinamos visos RVUL pateiktos rekomendacijos tolimesniam pacientės gydymui ir slaugai. Taikytas rekomenduotas medikamentinis gydymas, giliųjų venų trombozės profilaktikos priemonės (kompresinė terapija, skirti antikoaguliaciniai vaistiniai preparatai ir kt.). Taikyti masažas, kineziterapija ir fizioterapija. Visos hospitalizacijos metu pacientė gulėjo funkcinėje lovoje, ant antipragulinio čiužinio, pagal sudarytą grafiką buvo vartoma, užtikrinama aktyvi slauga.
Atkreiptinas dėmesys, kad dėl garbaus pacientės amžiaus ir gretutinių susirgimų, audinių trofika buvo sutrikusi, todėl, nepaisant taikomų pragulų profilaktikos priemonių, išsivystė odos vientisumo pažeidimai.
Pacientė buvo girdoma ligoninės tiekiamais gėrimais, jai pageidaujant, buvo įpilama ir artimųjų atnešamo vandens. Dėl sunkaus kognityvinių funkcijų sutrikimo pacientė išgerdavo nepakankamą kiekį skysčių, todėl organizmo skysčių balanso užtikrinimui buvo skiriamos lašinės infuzijos. Dėl šios priežasties dalies atnešto vandens neprireikė, ir jis, kartu su kitais daiktais, buvo grąžintas pacientės artimiesiems po jos išrašymo iš ligoninės.
O.Statkevič maitinimas buvo organizuojamas pagal specialaus dietinio maitinimo reikalavimus, skirtus gulinčių pacientų poreikių užtikrinimui. Pacientė apetito stoka nesiskundė, patiekiamo maisto neatsisakydavo, papildomo maisto nenorėdavo.
Apgailestaujame, kad dėl šalyje paskelbto karantino, pacientų artimieji neturėjo galimybės ligoninėje lankyti savo artimųjų. Vadovaujantis teisės aktais, šiuo laikotarpiu buvo draudžiamas pacientų lankymas ir visa informacija artimiesiems buvo teikiama telefonu. Visą gydymosi ligoninėje laikotarpį pacientės artimieji buvo informuojami apie O. Statkevič teikiamas slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas.
Sveikatos būklei pasikeitus, birželio 30 d., pacientės sūnus nedelsiant informuotas apie perkėlimo į kitą sveikatos priežiūros įstaigą būtinybę. Perkėlimo dieną pacientė suvalgė pusryčius ir iki pervežimo ligoninės personalui nuogąstavimų dėl jaučiamo alkio neišsakė.
O.Statkevič skubos tvarka, įtariant trombozę, buvo išsiųsta angiochirurgų konsultacijai į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, kurioje pacientė buvo hospitalizuota. Pažymėtina, kad giliųjų venų trombozės išsivystymo pacientams, patyrusiems galvos smegenų infarktą, dažnis yra iki 75 proc. atvejų. Mirtingumas tokiais atvejais sudaro iki 15 proc.
Galime jus užtikrinti, kad ligoninės personalas šiuo visiems sunkiu laikotarpiu deda visas pastangas ir imasi visų reikalingų medicininių priemonių, kad pacientams būtų rūpestingai, kvalifikuotai, atidžiai suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.“
