Tokiu atveju gydytojai turi aiškų patarimą – nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Bėda tik ta, kad geriausias metas specifinei imunoterapijai yra tada, kai žmogus jaučiasi gerai.
Sezoninė alergija Lietuvoje vis dažnėja – yra net mitas, kad vasarą alergologams niekada nepritrūks darbo.
Neseniai vykusioje konferencijoje Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro gydytoja alergologė, klinikinė imunologė docentė Andželika Chomičienė sugriovė šį mitą, nors vasarą nėra dienos, kad kas nors nežydėtų ir ore nebūtų žiedadulkių.
Alergija yra organizmo reakcija į aplinkos medžiagas, bet pacientų antplūdžio alergologai dažniausiai sulaukia šaltuoju metų laiku. Tiktai atslūgus alergijos paūmėjimui įmanoma išsiaiškinti tikrąją priežastį ir skirti specifinį gydymą.
„Nežinant alergijos priežasties gydymas yra tik simptominis. O specifinė terapija pasižymi tuo, kad žmogus gydomas tuo, kam yra alergiškas“, – teigė gydytoja A.Chomičienė.
Alerginės ligos neretai prasideda vaikystėje. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos profesorė Odilija Rudzevičienė pasakojo, jog vis daugiau tėvų sunerimę, kad jų vaikams niekaip nepraeina sloga.
Kadangi virusai irgi gali sukelti panašius požymius, sunku atskirti peršalimą nuo šienligės.
O.Rudzevičienė priminė, kad alerginei slogai būdingas čiaudulys, ypač jei žmogus alergiškas žiedadulkėms, jis neretai tęsiasi kaip pasikartojantis priepuolis.
Prasidėjus šienligei iš nosies teka skaidrios išskyros, jų būna daug, gali užgulti nosį, netgi niežėti. Jeigu alerginė sloga sukelta žiedadulkių, parausta ir akių junginė, ji netgi paburksta.
Sergant virusine sloga iš pradžių išskyros būna skystos ir gausios, bet po kelių dienų keičiasi jų spalva, jos pasidaro gelsvos, žalsvos, ima tirštėti.
Kita vertus, prasidėjus virusinei slogai taip pat gali atsirasti gerklės peršėjimas, kosulys, prasidėti karščiavimas.
Dar vienas požymis, kuo šienligė skiriasi nuo įprastos slogos, – negalavimų trukmė. Sloga praeina po savaitės, tad ne veltui juokais sakoma, kad negydoma sloga trunka septynias dienas, o gydoma – savaitę.
Alerginė sloga gali trukti net kelis mėnesius. Taip pat daug ką lemia sezoniškumas, pavyzdžiui, tėvai pastebi, kad tą patį mėnesį vaikas slogavo ne tik pernai, bet ir užpernai.
Vaikui įtarus alerginę slogą ir gavus siuntimą galima atvykti į Pediatrijos centrą, kur atliekami specialūs tyrimai, ieškoma alergijos priežasties, taikomas odos dūrio mėginys, tiriami antikūnai kraujo serume. Taip patikslinama alergijos priežastis.
Alergijos diagnozė nėra nuosprendis visam gyvenimui. Kai kurios ligos, pavyzdžiui, maisto alergija, yra išaugamos.
„Jeigu vaikas alergiškas pieno produktams, kiaušiniams, alergija gali praeiti, pavyzdžiui, sulaukus pirmojo gimtadienio, kai kuriems vaikams – po dvejų ar trejų metų, dar kai kuriems – paauglystėje“, – pasakojo O.Rudzevičienė.
Bet daugelis alerginių ligų yra lėtinės ir ne visada jas įmanoma išgydyti. Maisto alergija visame pasaulyje jau tapo epidemija.
Prieš tris ar keturis dešimtmečius padaugėjo alergijų įkvepiamiems alergenams, dėl kurių vystėsi alerginė sloga, bronchų astma, o pastarąjį dešimtmetį vis daugiau nustatoma maisto alergijos atvejų, fiksuojama netgi sunkių alerginių reakcijų į maisto produktus.
Maisto alergija gali pasireikšti net žindomiems kūdikiams. Vis daugiau vaikų Lietuvoje tampa alergiški ne tik pienui ir kiaušiniams – dažniausiems maisto alergenams, bet ir kiviams, salierams, bulvėms, aguonoms, sezamų sėkloms.
Profesorė O.Rudzevičienė prisimena ne vieną atvejį, kai išbertas nuo galvos iki kojų ir smarkiai pridusęs vaikas į ligoninę buvo atgabentas greitosios pagalbos automobiliu.
Neretai alerginė reakcija prasideda kaip virškinimo sutrikimas, viduriavimas, pilvo diegliai. Kūdikis atpila, vemia, pasikeičia jo išmatos, gali atsirasti gleivių, kraujo.
Būna atvejų, kai dėl alergijos vaikas pradeda sloguoti, kosėti, jo kvėpavimas tampa panašus į švokštimą. Ypač sunkios alerginės reakcijos gali baigtis anafilaksiniu šoku, dėl kurio vaikas gali net mirti.
Manoma, kad alergija kokiam nors maisto produktui kamuoja apie 2–8 proc. gyventojų. Didžiausia rizika susirgti – nuo gimimo iki dvejų metų. Apie 6–8 proc. vaikų iki 3 metų yra alergiški kokiam nors maisto produktui. Su amžiumi didėja tolerancija, todėl alergiškų maistui suaugusiųjų tėra 1–3 proc.
Nustatyti maisto alergiją kur kas sunkiau nei šienligę ar alerginį akių junginės uždegimą. Būtina atlikti ne vieną tyrimą. Svarbiausias diagnostikos metodas – provokaciniai oraliniai mėginiai, kai Pediatrijos centro dienos stacionare mažieji pacientai yra stebimi.
Taip pat gali būti imami odos mėginiai, ieškoma antikūnų kraujo serume, gali būti taikoma molekulinė diagnostika, kai nustatoma alergija ne tik tam tikram maisto produktui, bet ir paskiriems komponentams.
Profesorė O.Rudzevičienė pasakojo, kad specifinė imunoterapija – puikus metodas įveikti alerginę slogą ar alerginį akių uždegimą, kurio priežastis – žiedadulkės, namų dulkės, patalynės erkutės, be to, tada, kai žmogus yra alergiškas katėms, šunims, gyvūnų pleiskanoms, vabzdžių nuodams.
Taip gydomi pacientai, kurie kenčia nuo bronchų astmos, kurios priežastis – įvairūs alergenai. Šis metodas padeda 80–90 proc. atvejų, tačiau tai užtrunka 3–5 metus, o kai kuriais atvejais ir dar ilgiau.
Vaikams imunoterapija taikoma nuo penkerių metų. Kadangi vaikai bijo injekcijų, gali būti skiriamos tabletės, purškalai, lašai. Suaugusiesiems dažniau leidžiamos injekcijos po oda.
Specifinės imunoterapijos požymis – pradedama nuo labai mažų dozių, pacientai turi atvykti į ligoninę. Namuose leistis alergenų į poodį gali būti pavojinga, netgi sukelti sunkią alerginę reakciją – anafilaksinį šoką, kai būtina skubioji pagalba.
Imunoterapija pasižymi tuo, kad negalima daryti pauzių, nes tokiu atveju nebus gydymo efektyvumo. Iš pradžių pacientai turi atvykti į ligoninę kas savaitę.
Kai imunoterapija pasiekia kitą fazę, kuri vadinama palaikomąja, injekcijos leidžiamos kur kas rečiau – kas keturias ar penkias savaites.
„Nutraukus specifinę imunoterapiją tenka viską pradėti nuo pradžių, todėl pacientai sugaišta daug laiko“, – įspėjo gydytoja A.Chomičienė.
Ji patarė nesižavėti komerciniais maisto netoleravimo testais. JAV ir Europos alergologų draugijos jau prieš dešimt metų yra išdėsčiusios savo požiūrį, kad maisto netoleravimo testai nepadeda nustatant alergines ligas. Valgant maistą organizme vyksta įvairios reakcijos, bet ne visada jos būna patologinės, sukeliančios kokią nors ligą. Maisto netoleravimo testai neretai rodo tokius antikūnus, kurie nedalyvauja alerginėse reakcijose.
„Šie testai plačiai reklamuojami, net skelbiama, kad gali padėti pasveikti nuo lėtinių ligų – ne tik nuo alergijos, bet ir nuo depresijos, nutukimo. Bet jie rodo normalią, o ne patologinę organizmo reakciją į maisto produktus“, – pasakojo A.Chomičienė.
Skaičiai ir faktai
Alergijos maisto produktams paplitimas priklauso nuo vaiko amžiaus. Kūdikiai ir vaikai iki dvejų metų dažniau yra alergiški karvių pieno, kiaušinių, sojų baltymams, kviečiams, o moksleiviai – žuvų baltymams, žemės, lazdynų riešutams, vaisiams, daržovėms.
Apie 80–85 proc. mažų vaikų, alergiškų karvių pienui ir kiaušiniams, išauga savo ligą, maždaug 5–10 gyvenimo metais išsivysto klinikinė tolerancija.
Nuo alergijos žemės riešutams pasveiksta apie penktadalį vaikų, o alergija žuvų baltymams neretai išlieka visą gyvenimą.
Ar maisto produktai sukels alergiją, priklauso nuo jų ruošimo būdo. Verdamos daržovės ir vaisiai dažnai praranda alergizuojamąsias savybes. Tačiau daugelis žuvies, mėsos, vėžiagyvių, kiaušinių, grūdų alergenų yra atsparūs temperatūros poveikiui.
Kartais išsivysto kryžminės reakcijos tarp žiedadulkių ir kai kurių vaisių bei daržovių alergenų. Pavyzdžiui, pavasarį, vos sužydi beržai, paauglį pradeda kamuoti šienligė. Rudenį šių žiedadulkių jau nebėra, tačiau valgyti šviežių obuolių jis vis tiek negali.
Jam taip pat gali pradėti dilgčioti, niežėti burnos gleivinę išgėrus šviežių morkų sulčių, užkrimtus lazdynų riešutų, valgant bulves, vyšnias, kriaušes. O štai termiškai apdorojus daržoves ir vaisius tokių reakcijų nebūna.
