Penkias valandas trukusi išskirtinė operacija D.Palšauskui – jau praeitis.
Ją primena tik kartais stringantys žodžiai. Jau kitą dieną po operacijos jis grojo violončele palatoje.
Praėjus daugiau kaip pusmečiui muzikanto rankų judesiai tokie pat kaip ir anksčiau.
Prieš operaciją, kuri buvo atlikta 2019-ųjų lapkritį, atlikėjui buvo daug bemiegių naktų. Dėl smegenų auglio D.Palšauskui tai buvo antroji neurochirurginė operacija.
Muzikantas neslėpė, kad labiausiai jį kamavo nerimas, ar po operacijos netaps našta savo artimiesiems. Kad galėtų ramia širdimi gultis ant operacinės stalo, vyras ruošėsi tris mėnesius, net turėjo išmokti griežti altu.
Nors per operaciją galėjo kilti įvairių netikėtų situacijų, muzikantas pasitikėjo sostinės medikais. Kaip ir visiems atlikėjams, D.Palšauskui buvo svarbu, ar po neurochirurginės operacijos galės grįžti prie savo mėgstamo darbo.
„Dėl operacijos mano smulkioji motorika buvo atsidūrusi pavojuje – laimė, nėra jokių liekamųjų reiškinių“, – patikino muzikantas.
Vyras pasakojo, kaip buvo išbudintas, bet dėl vaistų poveikio jautėsi lyg būtų smarkiai apgirtęs. Dvidešimt minučių jis buvo sąmoningas.
„Nežinau, kaip ten man išėjo.
Žinote, išgėręs kibirą degtinės profesionalus muzikantas irgi sunkiai pagrotų. Tačiau aš manau, kad tai padėjo mane operavusiam neurochirurgui Robertui Kvaščevičiui tiksliau nustatyti man svarbius centrus“, – prisiminė D.Palšauskas.
Kol vilnietis operacijos metu griežė, neurochirurgas galėjo patikslinti už muziką atsakingas galvos smegenų sritis, jas pasižymėti ir aplenkti šalindamas naviką. Priežastis, dėl kurios muzikantui dukart buvo taikytas chirurginis gydymo būdas, buvo smegenų navikas – difuzinė astrocitoma.
Domėjęsis savo liga muzikantas nedaug rado paaiškinimų medicininėje literatūroje, lėtai auganti astrocitoma net pašalinta gali atsinaujinti.
Bėda ta, kad astrocitoma neturi aiškių ribų galvos smegenyse, todėl neurochirurginė operacija yra sudėtinga.
Nors smegenų auglys galėjo sužlugdyti atlikėjo karjerą, taip neatsitiko.
D.Palšauskas apskaičiavo, kad beveik pusę šimto metų griežia violončele.
Jo tėvas taip pat buvo violončelininkas, todėl nieko keista, kad vos šešerių metų sulaukusį sūnų pradėjo mokyti groti.
D.Palšauskas niekada nesigailėjo, kad mokėsi groti violončele. Nors vaikystėje ir paauglystėje teko daug ko atsisakyti, galėjimas griežti daug ką ir atperka.
„Niekada neturėjau laiko galvoti, kuo tapsiu gyvenime.
Muzika man – esminis dalykas, o violončelė – artimiausias žmogaus balsui instrumentas, esu laimingas, kad juo groju“, – pasakojo D.Palšauskas.
Bet ruošdamasis operacijai atlikėjas turėjo išmokti groti altu, nes operacinėje violončelė užimtų daug vietos. Kitas svarbus dalykas – grojant violončele reikia sėdėti. O altu griežti įmanoma ir gulint.
D.Palšauskas prisipažino: nors jo pirštai įpratę prie stygų, grojant altu reikia kitokių judesių nei virpinant violončelės stygas.
Violončelę vyras laikė rankose jau antrą dieną po operacijos. Į ligoninę šį instrumentą D.Palšauskui atvežė žmona – iš pradžių vyras kasdien grodavo vos 15 minučių, vėliau vis ilgiau.
Praėjus daugiau nei pusmečiui po operacijos vyras griežia taip, lyg nebūtų turėjęs dėl ligos rimtai gydytis.
Vilnietis stengiasi niekada nesiskirti su violončele. Tačiau prieš ketverius metus muzikantą ištiko šokas, kai iš Vilniaus senamiestyje, Didžiojoje gatvėje, stovinčio jo automobilio buvo pavogta violončelė su dėklu, dviem strykais ir stygų rinkiniu.
Vėliau violončelė buvo surasta. Tai buvo ilgas ir nuoseklus policijos darbas, buvo nustatyti vagišiai ir instrumentas saugiai grąžintas atlikėjui.
Tai buvo didelis džiaugsmas, nes jos tembro neįmanoma su niekuo supainioti. Tai – žymaus vokiečių meistro Klauso Clemento rankų darbas. Šio išskirtinio instrumento skambėjimą D.Palšauskas galėtų atpažinti net užrištomis akimis.
Dėl pandemijos iš Vilniaus į savo sodybą pasitraukęs muzikantas džiaugėsi, kad gamtoje viskas vystosi cikliškai, todėl koronavirusas negali sustabdyti augalų žydėjimo. Kai reikia apsipirkti, jis vyksta automobiliu, nes jaučiasi savarankiškas.
Dar vienas svarbus tikslas, kodėl vyras mielai sėda prie vairo, – prasidėjusios Lietuvos kamerinio orkestro repeticijos.
Nors šiuolaikinėje medicinoje naudojama daug įrangos, norint suprasti, kas vyksta žmogaus galvos smegenims, taikoma daug įvairių testų.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicinos psichologė Raminta Seniūnaitė-Ramanauskienė keliskart dalyvavo operacijoje, kurioje ligonis yra pažadinamas, kalbinamas, prašoma atlikti įvairias užduotis, o tada užmigdomas ir toliau tęsiama operacija.
Tačiau pirmą kartą jai teko bendrauti su operuojamu muzikantu.
R.Seniūnaitė-Ramanauskienė pasakojo, kad prieš operaciją yra atliekamas išsamus paciento testavimas.
Jeigu dėl smegenų pakitimo arba naviko ligonis patiria sunkumų atlikdamas tam tikro pobūdžio užduotis, jos nenaudojamos operacijos metu. Testams tinka tik tai, ką ligonis sugeba sklandžiai atlikti iki operacijos.
Psichologas taip pat turi įvertinti paciento emocinę būseną: jeigu operacija, kurioje yra žadinama, ligoniui kelia nerimą, artimą panikos atakai, dažniausiai atsisakoma tokios chirurginio gydymo metodikos.
Kad prabudus operacinėje nekiltų streso, ligonis iš anksto supažindinamas su jos aplinka, mokomas, kaip atsipalaiduoti, jaustis ramiai. Taip pat svarbu, kad pabudęs operacijos metu pacientas matytų pažįstamus specialistus.
Pažadintas ligonis nejaučia skausmo. Pirmiausia užduodami orientaciniai klausimai, skirti įsitikinti, kad pacientas yra visiškai pabudęs.
Šie klausimai padeda ir pacientui apsiprasti, atsipalaiduoti.
Kol ligonis su psichologu atlieka užduotis, kiti specialistai stimuliuoja smegenis. Pavyzdžiui, rašiklio dydžio dipoliniu stimuliatoriumi yra tikrinama smegenų žievė ir skirtingose srityse leidžiama silpna elektros srovė, keičiama neuronų membranų įtampa.
Jei paciento kalbėjimas sutrinka, tokiu būdu papildomai įsitikinama, kad ta zona yra atsakinga už kalbą.
Jeigu pacientas toliau vykdo užduotį, medikai įsitikina, kad ta sritis už kalbą neatsakinga, ir chirurgas gali joje drąsiai operuoti. Tokiu būdu remiantis neurochirurgų naudojamais diagnostiniais kriterijais ir taikant psichologinį testavimą, įmanoma tiksliau nustatyti ribas, kurioje vietoje ir kiek galima šalinti naviko.
Jei atlikdamas užduotis ligonis pavargsta, yra stabdomas testavimas, jis vėl užmigdomas ir toliau tęsiama operacija.
Kai D.Palšausko buvo prašoma operacinėje pagroti altu, jis pasirinko populiarų kūrinį „Tyli naktis“ ir lietuvių liaudies dainą „Du gaideliai“.
Lietuviai medikai mokėsi Milane
Sėkminga išskirtinė neurochirurginė operacija – medikų komandos nuopelnas. Vilniečiai tokio metodo mokėsi Italijoje, Milane.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurochirurgijos skyriaus vedėjas R.Kvaščevičius pasakojo, kad tokioje operacijoje, be chirurgo, dalyvauja įvairių sričių specialistai: bent keli anesteziologai, elektrofiziologas, medicinos psichologas.
Operacijų su prabudimu pasaulyje vis daugės, nes smegenyse įmanoma kur kas tiksliau nustatyti svarbias funkcines zonas, pavyzdžiui, kalbos, garso, vaizdo suvokimo, ir išvengti jų pažeidimo.
Pasaulyje šis metodas naudojamas kelis dešimtmečius, o Lietuvoje iki šiol atliktos vos penkios operacijos.
Ne tik šiuolaikinė diagnostinė ir operacinė technika lėmė šio metodo privalumus. Proveržis įvyko dėl anesteziologinės pagalbos tobulėjimo. Anksčiau šis metodas buvo labiau taikomas gydant epilepsiją, taip pat stereotaksinėje chirurgijoje, o galimybė šalinti smegenų auglį, esantį funkcinėje zonoje, atsirado neseniai.
Yra pastebėta, kad operacijos su prabudimu duoda geresnių rezultatų.
„Ypač didelis nuopelnas tenka anesteziologams, kurie sugeba taip išlaviruoti, kad pažadintas per operaciją ligonis lieka sąmoningas, nejaučia skausmo, gali jaustis ramiai, atlikti tam tikras užduotis ir veiksmus“, – pasakojo R.Kvaščevičius.
Gali likti auglio pėdsakų
Astrocitoma – tai lėtai augantis navikas, bet linkęs atsinaujinti.
Pagal savo struktūrą navikas yra geras, tačiau bėda ta, kad jis elgiasi agresyviai – gali augti ir atsinaujinti šalia svarbių funkcinių zonų, kurios atsako už kalbos suvokimą, rankos ar kojos valdymą, muzikos ir garso suvokimą, be to, skverbtis gilyn į galvos smegenis.
Šalinant šį naviką reikia sustoti nepažeidus funkcinės zonos. Tai reiškia, kad po operacijos gali likti atskirų naviko ląstelių.
