77 metų klaipėdiečio Alfonso Mikutos artimieji taip negalvoja. Cukralige sergantis vyras ilgai raitėsi iš skausmo, kol uostamiesčio chirurgai jį išvadavo nuo kančių – amputavo vieną koją.
Ligoninė ne iš karto atvėrė duris
Prieš dešimtmetį cukriniu diabetu susirgęs A.Mikuta elgėsi kaip visi šios klastingos ligos užklupti žmonės – klausė medikų nurodymų, vartojo gliukozę kraujyje mažinančius vaistus, laikėsi specialios dietos.
Tačiau nepagydoma liga progresavo, senolį skausmai kankino vis labiau. Vasario pradžioje Klaipėdos universitetinėje ligoninėje jam atlikta kojų kraujagyslių šuntavimo operacija nebuvo sėkminga.
Po pusantros savaitės išleistas į namus A.Mikuta vėl skundėsi nuolatiniais kojų skausmais – jos stingo ir šalo. Pakilęs iš lovos klaipėdietis vos pereidavo kambarį.
Vyras kentėjo, kol galėjo: rijo vaistus, žmona namuose tvarstė negyjančias žaizdas. Kai į Lietuvą įsisuko pandemijos virusas, sveikatos apsaugos įstaigos, užuot suteikusios A.Mikutai reikiamą pagalbą, ėmė kratytis rizikos grupei priklausančio ligonio.
Klaipėdos jūrininkų ligoninė senoliui duris atvėrė tik tuomet, kai jo kojų pėdos pradėjo gangrenuoti. Vieną koją teko skubiai amputuoti iki kelio, dėl kitos dar neaišku. Šiuo metu A.Mikuta ambulatoriškai gydosi namuose.
„Radikalios operacijos gal ir nebūtų reikėje, jeigu mano tėvui būtų laiku suteikta reikiama pagalba“, – įsitikinsi su A.Mikuta po klinikas važinėjusi duktė Diana Kazlauskienė.
Klaipėdietį operavo Kauno chirurgai
Uostamiesčio gyventojai nuo kojų venų kraujotakos sutrikimų, diabetinės angiopatijos, kitų kraujagysles akinančių lėtinių ligų gydomi Klaipėdos universitetinėje (KUL) ir Respublikinėje Klaipėdos (RKL) ligoninėse.
A.Mikutą vasarį operavęs KUL chirurgas kažkodėl nusprendė, jog jam padėti galėtų tik Kauno klinikinės ligoninės specialistai. Pacientui tiesiai ir šviesiai pasakyta – jokia miesto ligoninė jo nepriims.
„Tėvą nuvežėme į Kauno klinikas. Tenykščiai kojų kraujagyslių chirurgijos specialistai pasakė, kad čia jis turės praleisti dešimt dienų – reikėjo dar vienos kojų šuntavimo operacijos.
Po penkių dienų tėvas mums paskambino ir pranešė: „Mane išrašo, pasiimkite – gavau viską, ko reikia, gal net ir daugiau“, – pasakojo su A.Mikuta po gydymo įstaigas kelis mėnesius klajojusi D.Kazlauskienė.
Dar vieną kojų kraujagyslių šuntavimo operaciją ištvėrusiam senoliui nurodyta po dviejų savaičių vėl atvykti į Kauno ligoninę patikrai.
Nurėžė pėdos pirštą ir išsiuntė namo
Per tą laiką pensininko sveikatos būklės nė kiek nepagerėjo, pajuodavo kairės kojos pėdos nykštys. Namiškiai jį vėl nuvežė į Kauno klinikas – dalį pažeisto nykščio chirurgai amputavo.
„Tėvas iš skausmo vos neišprotėjo, sakė, kad nykštį tiesiog nuplėšė. Kauniečiai patikino, kad Klaipėdoje yra gerų chirurgų, jie sutvarkys kitą pėdą – pašalins apmirusį pirštą“, – pasakojo G.Kazlauskienė.
Moteris nesupranta, kodėl garbaus amžiaus žmogų reikėjo vežioti per Lietuvą, jeigu uostamiesčio ligoninėse dirba niekuo ne prastesni kojų kraujagyslių chirurgai. Negi situacija buvo išskirtinė?
Išleistas iš Kauno klinikų A.Mikuta namuose gydėsi ambulatoriškai, prižiūrimas artimųjų. Kas antrą dieną jį reikėjo vežioti į Jūrininkų polikliniką – tik gydytoja galėjo pakeisti žaizdotų pėdų tvarsčius.
Poliklinikoje A.Mikutai skirta skausmą malšinančių vaistų. Namiškiai jų poveikio nežino, bet pastebėjo, kad juos pradėjęs vartoti vyras ėmė silpti, griuvinėjo, sunkiai orientavosi aplinkoje.
Sukandęs dantis tirpo kaip žvakė
Jūrininkų poliklinikoje dirbanti šeimos gydytoja A.Mikutos žmonai pažadėjo skirti receptinių medikamentų. Nuėjusi į artimiausią vaistinę moteris net aiktelėjo – medikė jos vyrui išrašė ne vaistų, o sauskelnių, kurių nereikėjo.
Poliklinikos procedūrų kabinete kraujuojančias ligonio pėdas tvarsčiusi chirurgė namiškius buvo nuteikusi optimistiškai – pasakė, kad pėdų žaizdos lyg ir sausėja, tačiau skausmai nesiliovė.
„Bet tėvas tirpo kaip žvakė, reikėjo skubios pagalbos, o kur jos gauti? Pas gydytojus patekti sudėtinga – turi iš anksto užsiregistruoti, gauti taloną, ilgai laukti eilėje“, – guodėsi D.Kazlauskienė.
Pandemijos įkarštyje sveikatos apsaugos ministro Aurelijui Verygai paskelbus visuotinį karantiną, cukralige sergančių žmonių reikalai pablogėjo - pirminės sveikatos priežiūros centrai užvėrė duris.
Ligoninės veikė, bet planinės operacijos, procedūros atidėtos, pacientai su juos gydančiais medikais galėjo bendrauti tik per nuotolį - telefonu.
Rizikos grupei priskiriamas A.Mikuta poliklinikoje iškart buvo įspėtas niekur nevaikščioti, visą laiką būti namuose. Tenykštė chirurgė atsisakė tvarstyti jo pėdų žaizdas.
Poliklinika atsitvėrė karantino siena
Namiškius ištiko šokas, kai jie namuose patys, pirmą kartą tvarstydami A.Mikutos pėdas, išvydo kraupias, negijančias žaizdas.
Žmona netgi išbarė mažakalbį sutuoktinį – kodėl ilgai kentėjo, nieko nesakė artimiesiems. Gal jis manė, kad žaizdos pačios užsitrauks?
Trejais metais jaunesnei A.Mikutos žmonai buvo likusi tik viena išeitis – namus paversti ambulatorija. Pati mirkė vyro pėdas vonelėse, keitė tvarsčius, dezinfekuodavo, vaistais tepdavo pėdų žaizdas.
„Tėvas kentė didžiulius skausmus – vėl puoliau skambinti šeimos gydytojai, aiškinau, kad tokios būklės ligonio negalima, tiesiog neįmanoma gydyti namų sąlygomis“, – pasakojo D.Kazlauskienė.
Artimųjų raudos medikų nesugraudino. Argi neaišku – karantinas, pirminės sveikatos priežiūros įstaigos visų paslaugų neteikia. Artimiesiems patarta verstis patiems – namuose gydyti cukralige sergantį A.Mikutą.
„Tėvas raitosi iš skausmo, naktimis neužmiega. Mes irgi – kaip ant adatų, visa šeima kenčia. Kaip jam padėti, jeigu nesu medikė, nieko nežinau ir nieko negaliu?“, – braukdama ašaras kalbėjo D.Kazlauskienė.
Tik apžiūrėjo pacientą ir išprašė lauk
Klaipėdos jūrų uoste, statybose visą gyvenimą dirbęs klaipėdietis A.Mikuta, regis, ir pats šiek tik kaltas, kad didvyriškai kentėjo skausmus. Bet žmogaus kantrybė nėra begalinė.
Ką daryti, kai nepakeliams skausmas peržengia žmogaus fizinių ir dvasinių galimybių ribas? Kai kurie ligoniai tada pradeda svajoti apie mirtį, kaip apie išsivadavimą nuo gyvenimškjų kančių. Taip nutiko ir A.Mikutai.
D.Kazlauskienę sukrėtė niūrios ligos patale gulinčio tėvo mintys: „Jis pradėjo apgailestauti, kad po ranka neturi pistoleto. Taip mums ir pasakė – pats nusišautų iš nevilties, nes negali ilgiau kentėti“.
Iškviestas greitosios medicinos pagalbos ekipažas A.Mikutą nutvežė į Respublikinę Klaipėdos ligoninę. Ten medikai jį tik apžiūrėjo ir grąžino namiškiams. Jie išgirdo tą pačią dainą – gydykite žmogų ambulatoriškai.
„Per karantiną tokio amžiaus ligonių jokia gydymo įstaigą nepriims“, – A.Mikutos artimiesiems net menkiausių vilčių dėl stacionarinio gydymo nesuteikė jį bergždžiai vežioję greitosios pagalbos medikai.
Medikai išsigando koronaviruso?
Po kurio laiko A.Mikutos šeima vėl kvietė į butą greitosios medicinos pagalbos specialistus. Vos patikrinę paciento temperatūrą, pradėjo neramiai trypčioti – susikrovė mantą ir išlėkė lauk kaip kulkos.
Diana įtaria, kad medikai labiau jaudinosi ne dėl ligonio, o dėl savęs: „Tėvas šiek tiek karščiavo – jo kūno temperatūra buvo šoktelėjusi iki 37,1 laipsnio. Tikriausiai pagalvojo, kad apsikrėtęs koronavirusu“.
Vėliau atvyko kita medikų brigada, apsirengusi apsaugos kombinezonais, veidus prisidengusi kaukėmis ir skydais. Namiškiai lengviau atsikvėpė, kai A.Mikuta vėl nugabentas į Respublikinę Klaipėdos ligoninę.
Artimieji sunerimę laukė žinių, bet medikai tylėjo. Kitą rytą patys paskambino į RKL priimamąjį pasiteirauti, kaip ligonis jaučiasi, kokiame skyriuje gydomas, bet nieko nepešė.
„Tėvo ligoninėje nebuvo. Skambučių registratorė patvirtino, jog kažkoks cukralige sergantis vyras buvo atgabentas, bet dabar čia jau nebegydomas“, – keistą pokalbį su medike prisiminė D.Kazlauskienė.
Detektyvas – ligonio ieškojo policija
Duktė dar bandė iškvosti, kur dingo jos tėvas, bet priėmėja automatiškai kartojo tą patį: „Buvo palatoje, o dabar nėra, ne jos reikalas aiškintis ligų istorijų aplinkybes, ieškoti pacientų“.
„Kaip vos paeinantis ligonis dingo iš palatos kaip į vandenį medikams nežinant? Jeigu vėl išprašė lauk, maža kas galėjo nutikti – gal kur nuklydo, nuvirto gatvėje, susižalojo?“, – nerimo akimirkas prisiminė D.Kazlauskienė.
„Apnikta juodžiausių minčių duktė skambinėjo į kitas miesto ligonines, buvo susisiekusi net su lavonine. Policijai pranešė, kad tėvas mįslingai dingo iš ligoninės - be jokios žinios. Buvo paskelbta A.Mikutos paieška.
Tik vėliau, susisiekusi su Jūrininkų ligonine, D.Kazlauskienė išsiaiškino, kad tėvas nepražuvo – dabar jau gydomas ten.
Artimieji pasišnekėti su A.Mikuta nebegalėjo – jau buvo izoliuotas karantino patalpose. Greitosios pagalbos medikai be reikalo jaudinosi – ligoninėje senoliui atliktas koronaviruso testas buvo neigiamas.
Ko laukti – prošvaisčių ar mirties?
Kodėl skausmų kankinamą A.Mikutą kaip žirnį po ligonines ritinėjusiems uostamiesčio medikams nešovė į galvą mintis pranešti artimiesiems, kur jis yra, kol šie patys nesuskato jo ieškoti?
„Jie tik su virusu kovoja, o kiti net ir kritinės būklės ligoniai nebeegzistuoja. Tokiems kaip mano tėvas dabar belieka laukti šviesesnių laikų arba neišvengiamos mirties“, – kalbėjo D.Kazlauskienė.
Kiek vėliau medikai susiprato – D.Kazlauskienei paskambinusi Jūrininkų ligoninės darbuotoja atsiprašė dėl pavėluotai suteiktos informacijos apie ligonio buvimo vietą.
Tik tada šeima ir sužinojo, kodėl iš vienos uostamiesčio ligoninės pervežtas į kitą A.Mikuta namiškiams pats nepranešė, kur atsidūręs.
Priėmimo skyriuje perrengtas ligoninės drabužiais pacientas striukės kišenėje paliko mobilųjį telefoną, o slaugytojos to nepastebėjo.
Ar dėl tokio neapdairumo buvo kaltas vien tik garbaus amžiaus ir nepavydėtinos sveikatos būklės ligonis?
Artimieji didelių vilčių nepuoselėja
Klaipėdos jūrininkų ligoninėje A.Mikutai vėl teko gultis ant operacijų stalo – viena koja su negyjančia pėda amputuota iki kelio.
Operuojanti chirurgas šeimos narių net neklausė, ar jie sutinka su radikalia intervencija. Pasakė, kad ligonio kojų venos užsikimšusios, reikia skubėti, nieko nedarant jį ištiks mirtis nuo kraujo užkrėtimo.
„Kitą koją paliko, bet vilčių, kad ją pavyks išsaugoti, nėra daug“, – atsiduso D.Kazlauskienė.
Sugrąžintas į namus A.Mikuta dar neatsigavo po operacijos. Vyras skundžiasi, kad maudžia pėdą, tą pačią, kuri amputuota. Iš ligoninės gavo vežimėlį, kitas judėti padedančias priemones.
Namiškiai mėgino susisiekti su ligonine dėl reabilitavimo paslaugų, bet viena specialistė paaiškino, kad medikai pacientų telefonu nekonsultuoja.
Signalai ligoniams – patys reabilituokitės
Operuoti ligoniai, bent jau Klaipėdoje, per karantiną privalomų reabilitavimo procedūrų nesitiki. Šeimos gydytoja A.Mikutos artimiesiems patarė tuo užsiimti patiems, namų sąlygomis.
„Kaip sužinoti, kaip tokiais atvejais turime elgtis, ką daryti, jeigu visos miesto ligoninės uždarytos, o reabilitologai pacientų telefonu nekonsultuoja?“, – sielojosi D.Kazlauskienė.
A.Mikuta daug metų dirbo dokininku Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje „Bega“, sąžiningai mokėjo visus socialinius mokesčius.
„Bega“ pateisino socialiai atsakingos įmonės vardą – pirmoji ištiesė pagalbos ranką su pandemija kovojančiai Klaipėdos universitetinei ligoninei, kurioje per pandemiją nemažai medikų užsikrėtė koronavirusu.
Labdara, pilietinėmis iniciatyvomis garsėjanti įmonė profesoriaus Vinso Janušonio vadovaujamai ligoninei padovanojo apsaugos nuo koronaviruso priemonių.
Pandemijos grėsmė aptemdė akis?
Panašių problemų visuotinio karantino sąlygomis patiria ne tik cukralige, bet ir onkologinėmis, širdies kraujagyslių, neurologinėmis ir kitokiomis progresuojančiomis lėtinėmis ligomis sergantys žmonės. Laiku nesuteiktos paslaugos gali pabloginti jų sveikatos būklę.
Tačiau Lietuvos gydytojų sąjungos vadovas, gastroenterologas profesorius Liutauras Labanauskas tvirtina, jog medikai per pandemiją realiai nenustojo dirbti: „Gal tik kiek buvo pristabdytas pirminio lygio gydymo įstaigų, kurios su mirtimis ir šiaip nesusijusios, darbas“.
L.Labanauskui atrodo, jog per karantiną mažėjo ne sunkių ligonių, bet tokių, kurie ligoninės priimamąjį, anot jo, rinkdavosi vietoj kino arba kitokių pramogų: „Jie nenori laukti, kol prieis jų eilė, veržiasi į ligonines, vaidina, kad reikia skubios pagalbos, nors iš tiesų tokios būtinybės nėra“.
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas Šarūnas Narbutas situaciją vertina kitaip ir atsargiau sveria savo žodžius: „Pastaruoju metu daugiausiai dėmesio sutelkta į COVID-19 ligonius. Jiems pagalba suteikiama iš karto, o visi kiti pacientai buvo rūšiuojami – daug žmonių atsidūrė nežinioje“.
A.Veryga skaičiuoja koronaviruso aukas
Š.Narbutas atkreipė dėmesį, kad vienos Lietuvos gydymo įstaigos per karantiną tokius pat ligonius priimdavo, o kitos kažkodėl ne: „Todėl ne vienam sveikatos priežiūros paslaugų negaunančiam pacientui susidarė įspūdis, kad visi medikai, kaip kareiviai, mobilizuoti į priešakinį kovos su koranaviruso pandemija frontą“.
Kaip viskas baigsis, kai ministras A.Veryga pradės skrupulingai skaičiuoti ne tik nuo pandemijos užkrato bet ir nuo kitokių ligų Anapilin iškeliavusius žmones – įvairaus pavaldumo ligoninių pacientus, poliklinikų lankytojus, negavusius valstybės garantuotų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų?
Visuomenei neužtenka medicinos elito samprotavimų, kad žmonės, esą iš neturėjimo ką veikti, dažnai simuliuoja įvairias ligas. Reikalinga aiški ir konkreti statistika - kiek Lietuvos gyventojų per karantiną mirė, pavyzdžiui, nuo insulto, infarkto, hipertenzijos, aortos aneurizmos, kitokių širdies ir kraujagyslių ligų.
„Gal jau vasarą pamatysime, kaip pacientų rūšiavimas, planinių operacijų atšaukimas, konsultacijų atidėjimas ilgesniam laikui galėjo įtakoti jų sveikatos būklę“, – svarstė Š.Narbutas.
