Paskutinį balandžio savaitgalį Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos (GMP) stotyje budės ir pas ligonius skubės 25 metų paramedikas, pats persirgęs COVID-19 virusu.
Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) studijuojantis vilnietis pustrečių metų dirba Kauno rajono GMP stotyje, bet virusu užsikrėtė atlikdamas praktiką Ukmergės ligoninėje.
Jaunas vyras papasakojo, ką teko patirti jam, jo artimiesiems ir draugams, kai sužinojo, kad yra infekuotas, ir ką darė sirgdamas.
Kauno rajono GMP stoties atstovai neslėpė, kad nerimo dėl kolegos ir savo pačių sveikatos buvo, bet nė vienas medikas neatsisakė dirbti su vėl į darbą grįžusiu paramediku.
Kad gali susirgti, netikėjo
– Kaip nutiko, kad atsidūrėte Ukmergės ligoninėje, ir kada sužinojote, jog užsikrėtėte koronavirusu? – „Laikinoji sostinė“ paklausė paramediko.
– Esu vilnietis, bet svajojau tapti mediku, todėl pasirinkau studijas LSMU. Dabar esu šeštakursis. Nors jau pustrečių metų dirbu Kauno rajono GMP stotyje paramediku, reikėjo atlikti pusmečio klinikinę praktiką ligoninėje. Taip atidūriau Ukmergėje, bet laisvu nuo studijų metu dirbdavau ir Kauno rajone.
Kovo 19-ąją, kaip tik tą dieną, kai budėjau, paaiškėjo, kad Ukmergės ligoninėje koronavirusas nustatytas vienai šios gydymo įstaigos medikei, su kuria turėjau artimą kontaktą. Privalėjau nedelsiant atlikti tyrimą, ar nesu infekuotas.
– Kokios mintys užplūdo sužinojus, kad galbūt užsikrėtėte šia klastinga liga? Ar nesupanikavote?
– Kai sužinojau, kad galiu būti apsikrėtęs, pagalvojau: „Gal juokaujate, negali būti.“ Taip mąsčiau todėl, nes jaučiausi gerai, nekosėjau, nečiaudėjau, neturėjau temperatūros.
Paskui vis dėlto apėmė nerimas, net pradėjau jausti, neva trūksta oro, dūstu, bet suvokiau, kad tai nerimo, nežinomybės, ar esu sveikas, sukelti pojūčiai. Giliau įkvėpus oro pavykdavo nusiraminti.
Vis dėlto teko veikti nedelsiant. Paskambinus į Karštąją koronos liniją telefonu 1808 man buvo paskirtas laikas atlikti testą mobiliojoje stotelėje Kaune.
Ten nuvykau savo automobiliu. Po pusantros paros sužinojau, kad testas teigiamas ir turiu nedelsiant izoliuotis.
Pravertė močiutės dovana
– Kur izoliavotės, ar teko ieškoti tam tinkamo būsto? Ar nekilo problemų ieškant, kur įsikurti?
– Gyvenau nuomojamame bute drauge su dar trimis bendramoksliais, todėl reikėjo ieškoti, kur izoliuotis.
Padedant kolegoms iš greitosios pagalbos stoties, Kauno rajono savivaldybė man skyrė patalpas izoliacijai.
Apsigyvenau vienoje Kauno rajono sodyboje.
Ten atskirame name gyveno jos savininkai, kurie anksčiau turistams nuomodavo kelis sodybos teritorijoje esančius atskirus namukus.
Viename jų ir įsikūriau. Kituose taip pat gyveno žmonės.
Girdėjau, kad kai kurie buvo grįžę iš užsienio ir neturėjo kur gyventi dvi būtinas karantino savaites, kiti, kaip ir aš, galbūt sirgo.
Visi laikėsi griežtos tvarkos, tarpusavyje nekontaktuodavome, teko tiesiog gyventi užsidarius.
– Kaip pasiruošėte izoliacijai? Kokių daiktų būnant atskirtam nuo kitų žmonių būtina turėti?
– Vykdamas į sodybą pasiėmiau kruopų, makaronų, konservų. Taip pat elektrinį virdulį ir močiutės dovanotą elektrinį puodą. Kai ji man jį dovanojo, sakiau, kad tikrai jo nenaudosiu, neprireiks, bet štai prireikė.
Pirmąją dieną valgiau savo maistą, paskui sodybos šeimininkės pranešė, kad savivaldybė skyrė lėšų maitinimui, tad ir man, kaip visiems kitiems sodybos gyventojams, bus verdamas ir tris kartus per dieną prie durų paliekamas karštas maistas.
Sodybos šeimininkėms sakiau, kad pusryčių nevalgau, bet jie vis tiek būdavo patiekiami.
Kambaryje buvo televizorius, turėjau savo kompiuterį. Izoliacijos sąlygos buvo tikrai geros.
Kovo 26 dieną švenčiau gimtadienį, man sukako 25 metai. Apie tai sužinojusios sodybos šeimininkės net iškepė pyragą ir taip pasveikino.
Žinoma, telefonas netilo, jį turėdavau įkrauti po kelis kartus per dieną, nes artimieji, draugai, bendradarbiai vis klausė, kaip jaučiuosi, kaip sekasi. Labiausiai nerimavo abi mano močiutės.
Simptomus pajuto vėliau
– Ar jau būdamas izoliacijoje ir toliau jautėtės gerai?
– Ši liga apgaulinga. Iš pradžių nejutau jokių simptomų. Kitą dieną, kai įsikūriau sodyboje, vis dėlto pajutau, kad pakilo temperatūra. Ji buvo kiek aukštesnė nei 37 laipsniai.
Nesu sirgęs gripu, tad nesu jutęs jo simptomų, bet dėl koronaviruso pradėjo mausti raumenis. Kas kelias valandas matuodavau temperatūrą, stebėjau, kaip ji kinta.
Vieną dieną temperatūra buvo pakilusi ir iki 38 laipsnių. Tada jaučiau, kad tikrai sergu, buvo apėmęs silpnumas, mieguistumas.
– Kokių priemonių ėmėtės, kad ligos simptomai būtų lengvesni?
– Kadangi vaistų nuo koronaviruso nėra, jokių medikamentų ir nevartojau, bet gėriau daug vandens. Per parą išgerdavau po 4–5 litrus vandens. Tiems, kurie serga, būtinai patarčiau daryti taip pat – gerti kuo daugiau skysčių.
Tomis dienomis, kai temperatūra buvo aukštesnė, daug miegojau, ilsėjausi ir po savaitės vėl jaučiausi gerai, temperatūra tapo normali.
– Būnant vienam ir žinant, kad sergate liga, nuo kurios vaistų nėra, turbūt buvo ir nelinksmų minučių?
– Kartais apimdavo niūrokos mintys, bet tikėjau, kad pasveiksiu, ir mintis stengiausi nukreipti kur nors kitur. Ėmiau domėtis aktualijomis, su sveikatos apsauga susijusiais teisės aktais, pasijutęs gerai ėmiausi savo mokslų.
Kai vėl pasijutau gerai, ištrūkti iš izoliacijos labai norėjosi, nes nusibodo būti uždarytam, svajojau grįžti į darbą, bet to padaryti nebuvo galima. Teko laukti dvi savaites, paskui atlikti du naujus testus, kol paaiškėjo, kad esu sveikas ir galiu grįžti namo ir į darbą. Izoliacijoje išbuvau tris savaites.
Izoliavosi bendramoksliai
– Minėjote, kad gyvenote su keliais kitais bendramoksliais. Kaip elgėsi jie, kai sužinojo, kad esate užsikrėtęs, ar jie nesusirgo?
– Kai dar nežinojau, kad esu užsikrėtęs, visi bendravome, naudojomės tais pačiais indais, bet nė vienas kaimynas nesusirgo. Manau, dėl to, kad nekosėjau, nečiaudėjau, visi laikėmės higienos reikalavimų, juk visi esame medikai.
Bičiuliams dvi savaites teko išbūti izoliacijoje, bet visi sveiki, todėl ir aš galėjau grįžti į tuos namus.
– Būstą nuomojatės. Ar šeimininkai, sužinoję apie jūsų ligą, neišsigando, nepaprašė nebegrįžti?
– Ne, atvirkščiai, kai sužinojo apie mane ir tai, kad bute turi izoliuotis ir kiti gyventojai, palinkėjo sveikatos ir pasakė, kad nuomą galėsime sumokėti vėliau.
Vėl susirgti vaikinas nebijo
– Dabar jau vėl dirbate. Ar nėra didesnės baimės, kad vėl galite apsikrėsti?
– Parvykęs gyventi į Kauną, į darbą rajono GMP stotyje grįžau dar po savaitės, balandžio 11 dieną, todėl jau buvau tikras, kad nebesergu.
Tyrimai parodė, kad organizme susidarė antikūnų.
Nors mokslininkai iki galo dar nėra įrodę, kad susirgti antrą kartą negalima, tikimybė vėl užsikrėsti koronavirusu greičiausiai yra mažesnė.
Todėl vėl dirbti nebijau. Dirbu kas ketvirtą parą, o laisvu laiku niekur neinu, atsirado laiko parašyti magistro darbą.
– Ko pats išmokote patyręs išbandymą koronavirusu? Kaip manote, ko visi turėtume pasimokyti?
– Manau, kad ne tik man, bet ir daugeliui žmonių ši pandemija yra pamoka, kaip reikia saugoti save ir artimuosius, savo santykius su kitais žmonėmis, nes gyvenimas yra trapus.
Taip pat visų prašyčiau likti namuose, o jei jau reikia išeiti į viešas erdves, laikytis visų rekomendacijų.
Jokiu būdu rankomis neliesti akių, nosies, burnos iki tol, kol rankų nenusiplausite, laikytis atstumo tarp žmonių.
Labai svarbu ir nepanikuoti, nusiraminti ir rasti raminančių žodžių artimiems žmonėms.
Dirbti su grįžusiu paramediku neatsisakė
Nelita Gudžiūnaitė-Bybartienė
Kauno rajono GMP stoties direktorė ir vyriausioji gydytoja
„Mūsų darbuotojas buvo vienas pirmųjų medikų Lietuvoje, kuris užsikrėtė koronavirusu. Sužinojus, kad jo tyrimo rezultatas teigiamas, izoliacijoje teko būti dar šešiems mūsų darbuotojams, laimei, nė vienas nesusirgo.
Medikai dabar taip pat periodiškai tikrinami ir nė vienas iki šiol nebuvo užsikrėtęs.
Nors esame gydytojai, jaučiame visas žmogiškas emocijas – baimę, nerimą.
Kolegos, sužinoję mūsų paramediko diagnozę, o paskui prieš jam grįžtant į darbą taip pat jautė nerimą, bet esame išsilavinę žmonės, tikime testų rezultatais, tad emocijas suvaldyti pavyko. Džiaugėmės, kai kolega pasveiko ir grįžo.
Nė vienas kolektyvo narys dėl visa ko neišėjo atostogų, neatsisakė dirbti drauge su paramediku.
Pandemijos pradžioje buvo daugiau sumaišties, daugiau iškvietimų, nes žmonės nežinojo, kur kreiptis, ką daryti pajutus ligos simptomus.
Dabar sistema aiškesnė, bet nors šalyje karantino sąlygos ir švelninamos, nei gyventojams, nei medikams dar ne metas atsipalaiduoti.
Apsaugos priemonių – respiratorių, kaukių, akinių, vienkartinių chalatų ir kombinezonų turime.
Vis dėlto kiekvieną dieną gali tekti teikti pagalbą koronavirusu užsikrėtusiems gyventojams, todėl privalome kiekvieną akimirką būti budrūs.“
