Jei ne liga, verslo ir nebūtų
Šiandien biržietis Vytautas Glemža gyvena įprastą jauno vyro gyvenimą: dirba, sportuoja, su žmona Ernesta augina 3 vaikus.
Jiedu yra nestereotipinio sporto klubo Panevėžyje „FreeMotion“ įkūrėjai.
Jei ne sunki kaulų liga, viso to galėjo ir nebūti.
Kiti žmonės, išgirdę invalidumą lemiančią diagnozę, dažniausiai pyksta ant likimo, klausia savęs ir aplinkinių: „Kodėl aš?“
„Išgirdęs, kad susirgau kaulų tuberkulioze, nepatyriau šoko. Pajutau net savotišką palengvėjimą, kad nebereikės dirbti nemėgstamo darbo, kad gavęs gulimą režimą galėsiu iki valiai skaityti“, – šypsosi pašnekovas.
Iš sostinės – į gimtinę
V.Glemža ką tik atšventė 40-ąjį gimtadienį, jo žmonai – 35-eri.
Abu jie biržiečiai, mokykliniais metais net žaidę tose pačiose vietose.
„Kaip dabar išsiaiškinom, su kiemo vaikais lakstėm po tas pačias statybas, tik tada vienas kito dar nepažinojom“, – juokiasi vyras.
V.Glemža mokėsi „Aušros“ vidurinėje, žaidė krepšinį. Sportuoti sekėsi ir patiko, tad po vidurinės įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti kūno kultūros ir fizinio parengimo pedagogikos.
Po studijų liko sostinėje, bet dirbo ne pagal specialybę.
Nuo 25 metų V.Glemžą ėmė kamuoti stuburo skausmai.
„Kartą po krepšinio treniruotės kabėjau ant skersinio, dariau tempimo pratimą ir šokau žemėn. Net riktelėjau iš skausmo, matyt, „susidūriau“ slankstelį“, – prisimena jaunas vyras.
Tada atsiradę skausmai nedingo. Nuolat maudžiantis stuburas ėmė riboti darbo galimybes, tad vyras nusprendė grįžti į Biržus, kur lėtesnis gyvenimo tempas.
Įsidarbino savoje mokykloje kūno kultūros mokytoju.
Likę sovietiniai metodai
Gyvenant mažesniame mieste buitinė įtampa sumažėjo, bet sveikata nė kiek nesitaisė, jauno vaikino nugarą varstė skausmai.
O ir dirbdamas mokytoju nejautė dvasinio komforto.
„Normatyvai likę iš sovietinių laikų, mokiniai nemokomi teisingai judėti, tik beprasmiškai verčiami daryti pratimus. Kai kurie jų jaunam žmogui gali būti net žalingi. Paprastas mokytojas nieko negali pakeisti, juk privalo dirbti pagal planus, žiūrėti, kad vaikai atliktų nurodytas užduotis“, – pasakoja pašnekovas.
Kai paauglė dukra V.Glemžos dabar klausia, ar ji mokykloje privalo daryti atsilenkimus, profesionalus treneris pataria: jei skauda, daryk tik per atsiskaitymus, nes tie atsilenkimai fizinei būklei jokios naudos neduoda, tokių, kaip mokoma juos daryti mokykloje, žmogui visai nereikia. Neteisingai daromi jie net gali pažeisti vaiko stuburą.
Žinoma, ir jaunam, ir senam būtina judėti, bet reikėtų nenutolti nuo prigimties, sportuojant atlikti kuo natūralesnius judesius.
„Mums gerai: kai augome, judėjome natūraliai, laipiojom po medžius, vaikščiojom tvorom. Dabartiniai vaikai to nebedaro“, – apgailestauja V.Glemža.
Jauną tikino, kad jis sensta
Gyvendamas Biržuose V.Glemža ėmė varstyti gydytojų kabinetų duris, ieškoti pagalbos.
„Gydytojai siūlė visokius tepaliukus, kurie nė kiek nepadėdavo, dar skyrė fizioterapijos procedūrų. Galiausiai ėmė sakyti, kad senstu, dėvisi slanksteliai, tai normalu, nėra ko norėt, o artėjau dar tik prie 28-ojo gimtadienio“, – sako jis.
Kai eilinį kartą biržiečiai medikai V.Glemžai išrašė masažus ir po tos procedūros grįžęs namo jis nebegalėjo nei išsitiesti, nei atsigulti, iš skausmo temo akyse ir pylėsi ašaros, jis suprato, kad priėjo liepto galą, reikia ieškoti rimtos pagalbos.
„Išsireikalavau siuntimo tyrimams. Patekau į Panevėžio ligoninę pas neurochirurgą Juozą Tvaskų, jis nusiuntė magnetinio rezonanso tyrimui ir nustatė diagnozę: kaulų tuberkuliozė, jos pažeisti stuburo slanksteliai buvo pasidarę korėti ir trapūs“, – pasakoja vyras.
Tada gavo siuntimą į Romainių tuberkuliozės ligoninę Kaune.
„Neišsigandau. Atvirkščiai, palengvėjo, kad bent jau žinau, kas organizmui darosi. Pasiskaičiau ir apie ligą, ir apie gydymo metodus, žinojau, kad važiuoju ilgam ir kad gausiu gulimą režimą“, – sako jis.
Užsikabino kur silpniausia
Vyras sako nesistebėjęs ir savęs nekankinęs klausimu, kodėl būtent jam taip atsitiko. Gydytojai patarė nesigilinti ir nesukti galvos, kaip ir nuo ko tuberkulioze apsikrėtė. Nešiojančių užkratą apstu visur. Liga plinta oro lašiniu būdu. Gal koks sergantis atvira forma nusičiaudėjo autobuse, gal su kosinčiu gatvėje prasilenkė. Net iš bibliotekos parsineštoje knygoje, jei ja naudojosi TBC nešiotojas, užkratas išsilaiko pusmetį.
„Kai jau gulėjau ligoninėje, mačiau tuos, kurie serga aktyvios formos TBC, ir baisėjausi, kaip lengvai užkratas gali būti skleidžiamas. Dažniausiai jie asocialūs asmenys, pradėti gydyti iš ligoninės pabėga. Kiek tokie gali žmonių užkrėst?!“ – baisėjosi pašnekovas.
Prikibęs užkratas įsimetė į tuo metu silpniausia buvusią organizmo vietą – anksčiau „sudurtą“ stuburo slankstelį.
Iki kol pats nesusirgo, biržietis nė nežinojo, kad, be plaučių tuberkuliozės, dar yra kaulų, smegenų, akių ir kitų organų tuberkuliozė.
„Kiek susidūriau ligoninėje, ne plaučių tuberkulioze sirgo tvarkingai gyvenantys asmenys: įvairiausių profesijų, ūkininkai ir moksleiviai, mokytojai ir studentai“, – prisiminė jis.
Vienatve net mėgavosi
Gydymas truko 9 mėnesius. Visą tą laiką be jokios pertraukos ligonis privalėjo vartoti dideles dozes antibiotikų.
Dviem mėnesiams buvo skirtas gulimas režimas, iš lovos nė kojos. Vėliau vyras privalėjo dėvėti korsetą – stuburą prilaikantį įtvarą.
„Nuo vaistų subyrėjo visi dantys“, – įvardija ilgo antibiotikų vartojimo pasekmę.
Palatoje gulėjo keturiese, bet tik jam vienam buvo nevalia judintis, kiti savaitgaliais išvažiuodavo namo.
Vienatvė nekankino, vyras ja net mėgavosi.
„Anksčiau dariau tai, ko nenoriu, pavyzdžiui, dirbau mokykloje, o ligoninėje galėjau daryti kas patinka – skaityti“, – sako pašnekovas.
Kai baigėsi gydymo kursas ir buvo išrašytas neįgalumas, kai buvo išleistas namo, vyras tikėjosi iš gydytojų gauti gausybę rekomendacijų, kaip gyventi, maitintis, sportuoti, ką galima dirbti.
„Pasakė tik tiek: gyvenk toliau įprastai, nešiok korsetą, o darbo ieškokis gulimo“, – prisimena jis.
Štai tada patyrė šoką.
Savijauta buvo mažai pagerėjusi, stuburo skausmai nedingę, tik tiek, kad vaistai tuberkuliozės bakterijas tarsi uždarė į sarkofagą, korėti stuburo slanksteliai sukalkėjo ir sukietėjo.
„Laimė, kad mano specialybė – sporto pedagogika, pats turėjau supratimą apie judėjimą ir žmogaus kūno anatomiją“, – sako pašnekovas.
Dėkingas ir keturkojui
„Maniau, kad universiteto diplomą jau esu padėjęs į stalčių, bet liga mane sugrąžino atgal, vėl privertė domėtis sportu“, – pasakoja jis.
Žinios, kaip gyventi turint nesveiką stuburą, atėjo palaipsniui, eksperimentuojant su savimi.
„Gerėti ėmė, kai nusiėmiau korsetą. Dabar niekam juo juostis nerekomenduočiau“, – sako V.Glemža.
Po ligos jis į mokyklą nebegrįžo, o su šeima persikraustė į Panevėžį ir įsidarbino treneriu sporto klube.
„Kiek galėjau, judėjau. Žinojau: kuo mažiau judėsiu, tuo bus prasčiau, sąnariai privalo judėti. Vien tik atsistojus smegenyse jau pradeda vykti cheminės reakcijos, žengus kelis žingsnius prasideda hormonų gamyba“, – aiškina V.Glemža.
Kai nuolat skauda, net ir paprastam pasivaikščiojimui reikia valios pastangų.
„Turėjau šunį, jis ir buvo pagrindinis mano gelbėtojas. Pats nenorėtum tiek judėt, bet su šunim bent jau rytais ir vakarais privalai eiti pasivaikščioti. Beeidamas pamatai skersinį, padarai vieną kitą prisitraukimą ir nejučia išsijudini“, – nupasakoja savo atsigavimo pradžią.
Pamokų – į Havajus
Viskas apsivertė, kai vyras internete aptiko informaciją apie amerikiečio Naudi Aguilaro, buvusio kovos menų sportininko, treniruočių metodiką. Ji pagrįsta pagrindiniais prigimtiniais žmogaus judėjimo principais: ėjimas, bėgimas, metimas. Pagal šią schemą ir sudaromi visą kūną stiprinantys pratimai. Lietuvis pagal tą sistemą ir ėmė sportuoti.
Vieną kartą V.Glemža vyko į Londoną pažiūrėti, kaip realybėje dirba N.Aguilaro mokiniai, o praėjusią vasarą skrido į Havajus susitikti gyvai su naujosios sportavimo metodikos propaguotoju. N.Aguilaras buvo surengęs stovyklą 50-čiai žmonių, joje naujų metodų mokėsi iš įvairių šalių atvykę kineziterapeutai ir treneriai.
Svarbiausia – gerai susipažinti su savo kūnu, atmintinai išmokti anatomijos atlasą, žinoti, kaip veikia kiekvienas raumuo kartu ir atskirai.
„Kol sveikatinausi savomis žiniomis, skausmą jutau, o dabar drąsiai galiu sakyti, kad jis suvaldytas. Kartais dar kažką pajuntu, bet viskas kontroliuojama“, – tikina pašnekovas.
Dirbtinis bėgimas tik apgauna smegenis
Prireikė metų, kad V.Glemža galėtų pasakyti: taip, toji metodika veikia. Kompleksas pratimų kasdien – ir skausmų kaip nebūta.
„Aš kiekvieną dieną save „taisau“. Jei apsileisčiau, organizmas netrukus grįžtų į pirminę būklę“, – sako sporto specialistas.
Kai suprato, kad kitoks sportavimo stilius teigiamai veikia, ryžosi mesti samdomo trenerio darbą ir atidaryti savo sporto klubą.
E.Glemžienė, diplomuota ekonomistė, dabar yra klubo „FreeMotion“ direktorė, o vyras – treneris.
Klubo pavadinimas reiškia „laisvas judėjimas“. Pratimai pritaikyti ėjimo, bėgimo, metimo cik-lams, kai raumenys darniai juda grandinėje.
„Kardiotreniruokliai stovi tik dėl vaizdo, kad pirmą kartą atėjęs klientas neišsigąstų, jog čia niekas nevyksta“, – juokiasi V.Glemža.
Vis dėlto šiokio tokio sportinio inventoriaus matyti: svarmenys, prie lubų prikabinti gimnastikos žiedai, dideli kamuoliai. Didžiąją dalį pratimų žmonės atlieka be jokių priemonių.
Sportuojant svarbu žiūrėti į veidrodį, nes kai nematai, kaip atlieki pratimą, smegenys gali lengvai apgauti, klaidingai signalizuoti, kad taip patogu, nors judesys neteisingas.
„Ką duoda bėgimas ant dirbtinio takelio? Tik smegenis apgaunam. Bėgant turi dairytis, traukti save į priekį, ant takelio – visai ne ta mechanika, tik perstatinėji kojas“, – aiškina V.Glemža.
Jo klientai nedaro ir įprastų pratimų: atsispaudimų bei pritūpimų. Prisitraukimai čia daromi kitaip, ne ant skersinio, o ant judančių žiedų. Taip sveikiau pečių sąnariams, ant žiedo sąnarys sukasi, o ne laužiamas, kaip ant skersinio.
Spaudi sprandą, o suskausta kulną
Treneris pasakoja, kad treniruotė prasideda nuo savimasažo, fascijų ir trigerinių taškų atpalaidavimo.
Salėje kabo anatomijos žemėlapis, pagal jį ir rodoma, kurią vietą privalu masažuoti, bet taškus savo kūne kiekvienas žmogus susiranda pats, nes kiekvieno jie skirtingi.
Visą žmogaus raumenyną yra apraizgiusi skaidri masė, vadinama fascija. Ji turi būti elastinga ir vandeninga. Dėl nejudrumo kai kuriose vietose fascija sulimpa ir tai daro įtaką visai judėjimo grandinei. Būna, aptinki sulipusią vietą sprande ir ją spusteli, o nudiegia kulną.
„Dabar jau ir gydytojai kalba, jog chroniškų skausmų priežastys būna dėl fascijų sulipimo. Žmogų tiria, jokie aparatai patologijų nerodo, o vis tiek skauda“, – aiškina V.Glemža.
Trigerinis taškas – skausminga sutraukto raumens vieta. Atsiranda dėl nuolat pasikartojančio judesio, nepatogios padėties.
Treniruotė ir prasideda nuo šių taškų masažo voleliais, kamuoliukais ar paprastais rankų spustelėjimais.
„Nėra tikslo pratimą daryti kuo ilgiau ar kuo greičiau. Esmė – jausti, kaip susitraukia ir atsipalaiduoja raumuo“, – sako treneris.
Siūbuoti klubais ne gražu, o žalinga
„Negaliu sudaryti bendros programos visiems, kad iš karto savijauta pagerėtų. Pirmiausia reikia mokytis sekti savo kūną ir pratimus prisitaikyti individualiai. Reikia mažiausiai trijų mėnesių, kol pradedi jausti, kad organizme kažkas vyksta ir treniruotės duoda naudos“, – aiškina V.Glemža.
V.Glemžą susiranda tėvai, kurių vaikų kreivi stuburai, tokių šiais laikais daugybė. Tai savotiška civilizacijos rykštė.
„Čia mokom vaikus judėti taip, kaip vaikystėje tai darydavom natūraliai, dūkdami kieme. Šiuolaikiniams vaikams labai trūksta judėjimo, į mokyklą ir iš mokyklos – važiuoti, pamokose sėdi, po pamokų vėl sėdi prie kompiuterių ar televizorių, o augantys turėtų daug ir laisvai lakstyti, vaikščioti basi įvairiais paviršiais“, – sako treneris.
V.Glemža paneigia ir mitą apie pratimą, kai gulint daromi atsilenkimai, esą skirtą susimažinti atsikišusiam pilvukui.
„Tai pats ilgiausias kelias nuo pilvo lašinius numest“, – juokiasi jis.
Greičiausiai antsvorį tirpdo bendras judėjimas, tiesiog ėjimas.
„Senam reikia judėti nė kiek ne mažiau nei jaunam. Tik taip jis ilgiau gyvens“, – įsitikinęs patarėjas.
Kai kam gražu, kai dama eidama siūbuoja klubais, o tai bėda, kenksminga stuburui. Kaip ir aukštakulniai, kai pėda nenatūraliai suspausta, blauzda įtempta.
„Mūsų klientės aukštakulnius dėvi tik fotografuodamosi“, – džiaugiasi.
Pasiskyrė saldėsių dieną
E.Glemžienė papasakoja apie šeimoje diegiamus sveiko gyvenimo principus.
Kad reikia sportuoti jų trims vaikams, ir taip aišku: viena dukra lanko triatloną, kita baseiną, o mažylis sporto klube praktiškai ir užaugo.
Kai trečias vaikas gimė, pora kaip tik įsirenginėjo klubą, tad jį, savaitinį, čia ir atsinešė.
„Maitinamės sveikai, bet turim ir smaližiavimų dienas“, – juokiasi moteris.
Vaikai, kaip žinome, labai nori ir nesveiko maisto, tad Glemžos darniai sutarė, kad penktadienis bus picų diena.
Tą vakarą prie puodų stoja visa šeima: vieni maišo tešlą, kiti pjausto daržoves, ruošia pagardus ir patys kepa picas, tada prisišveičia kiek tik telpa.
O šeštadienis – saldumynų diena.
Šiaip jau Glemžų namuose jokių saldėsių nebūna, tėvai neperka jokių sausainiukų ar saldainių nelauktiems svečiams. Tačiau šeštadienį vaikai gali pageidauti kokių tik trokšta saldumynų.
