Marina vakarais jausdavosi taip nuvargusi, kad net sunku būdavo pajudinti kojų pirštus. Jeigu norėdavo pasipuošti ir apsiaudavo aukštakulnius, vakare pėdos būdavo kaip sustingusios – reikėdavo delnu nulenkti didžiuosius pirštus, tik tada galėdavo įsispirti į šlepetes.
Ne vieną dieną praleidusi traumatologijos skyriuje ir slaugiusi pacientus po operacijos M.Žukovska ilgai manė, kad dėl visų negalavimų yra kalta didžiojo kojos piršto išvarža.
Baimindamasi sudėtingos operacijos ji vylėsi, kad ilgainiui skausmas aprims, bet smarkiai klydo.
Kojų skausmas tuštino ir moters kišenę.
Pastebėjusi, kad kasmet reikia vis didesnio numerio avalynės, Marina manė, jog taip atsitiko dėl to, kad dirbdama ligoninėje visą dieną praleidžia ant kojų, nebūna laiko net prisėsti ir išgerti arbatos.
„Įtardama, kad laukia ilgas gydymas, vis atidėliojau vizitą pas gydytoją, maniau, kad tai pėdos deformacija, vadinama „hallux valgus“, – pasakojo Marina.
Bėdos dėl pėdų slaugytojai prasidėjo daugiau nei prieš dešimt metų. Iš pradžių ji manė, kad kalta plokščiapadystė, bet vėliau kilo įtarimų, jog plokščiapadystė negali pasmerkti tokioms kančioms, kad gali būti ir kita ligos priežastis.
Kai moteriai pasidarė sunku rasti tinkamų batų, kurie būtų ne tik žemakulniai, bet ir platūs, ji kreipėsi pagalbos į gydytoją.
„Vieną dieną netekau kantrybės – supratau, kad toliau taip gyventi negaliu“, – prisipažino Marina, tuomet apie savo bėdas prasitarusi gydytojui.
Padarius rentgeno nuotrauką, o vėliau kompiuterinės tomografijos tyrimą paaiškėjo, kad sąnaryje tarp padikaulio ir pirštakaulio yra susidariusių ataugų, tačiau tai nėra vadinamasis kauliukas.
Nors ataugos yra 5 milimetrų dydžio, jos trukdo pirštui lankstytis – kai tik padikaulis įsiremia į ataugą, ima gelti pėdą. Vienintelė išeitis – operacija.
Prieš metus Marinai buvo atlikta dešinės kojos operacija. Ją prisiminusi moteris prisipažino, kad nejautė nerimo, tačiau jai atrodė keista, kad operacijai bus naudojamas riešo artroskopas.
Toks aparatas yra mažas ir naudojamas operuojant riešo sąnarį.
Moteriai operacija pavyko, o ant kojos piršto liko vos dvi nedidelės žymės.
Skirtingai nei atliekant įprastą operaciją, pacientei nebuvo atvertas piršto sąnarys, todėl neliko ir išilginės siūlės.
Po artroskopinės operacijos, kuri truko vos valandą, moteris gavo nedarbingumo pažymėjimą vos kelioms dienoms.
Operacija buvo atlikta trečiadienį, o kitą pirmadienį ji jau buvo darbe.
Nereikėjo ir reabilitacijos, nes nesijautė esanti ligonė.
Šiemet rugsėjį Marinai buvo atlikta tokia pat kairės kojos didžiojo piršto operacija.
Moteris džiaugėsi, kad pavyko lengvai atsikratyti ataugų. Slaugytojai dabar nereikia sukti galvos parduotuvėje renkantis madingus batus.
„Jeigu būčiau žinojusi, kad artroskopinė operacija gali padėti, būčiau kur kas anksčiau atsigulusi ant operacinės stalo, nes stiprus skausmas žmogaus gyvenimą gali paversti pragaru“, – pasakojo Marina.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas docentas Vytautas Tutkus vienas pirmųjų Lietuvoje išbandė artroskopo aparatą. Jis pripažino, kad dabar Lietuva mažai kuo skiriasi nuo kaimyninių šalių – vis daugiau sąnarių operacijų pasaulyje atliekama artroskopiškai.
1990-aisiais V.Tutkus kartu su JAV chirurgu Jamesu Baldwinu atliko pirmąsias Lietuvoje artroskopines menisko šalinimo operacijas, priekinio kryžminio raiščio plastiką, o 1994-aisiais savarankiškai pradėjo peties sąnario artroskopines operacijas.
V.Tutkus stažavosi Danijoje, Italijoje, JAV, Švedijoje, Ukrainoje, Vokietijoje.
Jis pripažino, kad didžiųjų sąnarių artroskopinės operacijos tam tikru požiūriu yra lengvesnės chirurgui, nes yra daugiau vietos operaciniame lauke.
Tobulėjanti medicinos įranga ir gerėjantys įgūdžiai leido padėti pacientams ir tada, kai pažeisti smulkūs sąnariai.
Riešo artroskopas yra labai mažas, bet gydytojas V.Tutkus įrodė, kad šį prietaisą įmanoma naudoti ir tada, kai reikia išvaduoti pacientą iš pėdos skausmų.
Dirbant artroskopu reikia tam tikrų įgūdžių, nes per vieną kiaurymę yra įkišamas artroskopas su prijungta videokamera, ji perduoda vaizdą į monitorių, todėl chirurgo žvilgsnis būna nukreiptas aukštyn, o norėdamas atlikti tam tikrus veiksmus jis turi žiūrėti ne tik į sąnarį, bet ir į monitorių. Prie tokio žvilgsnio klaidžiojimo reikia priprasti, kad tai netrukdytų susikaupti.
Docentas V.Tutkus pastebėjo, kad yra tam tikrų apsunkinančių aplinkybių.
Vienoje rankoje gydytojas laiko artroskopą su prijungta videokamera, o kitoje – instrumentą, kuriuo kerpa, siuva ar ką nors grando.
„Jei operuoji vienos galūnės sąnarį, vadinasi, kairėje rankoje laikai videokamerą, o dešinėje – instrumentą.
Tuo atveju, kai artroskopu operuojama kita galūnė, būna atvirkščiai, todėl negali pasikliauti dominuojančia ranka, esi priverstas vienodai dirbti abiem rankomis“, – tikino gydytojas.
Dėl šios priežasties geras chirurgas negali būti vien dešiniarankis ar kairiarankis, ilgainiui jis turi nebejausti skirtumo, kokia jo ranka siuva ar kerpa.
Išmokus valdyti artroskopą, gali kilti ir kitų sudėtingų dalykų. Ypač tada, kai tenka operuoti smulkiuosius sąnarius.
Tai – dar vienas iššūkis, nes kiekvienas judesys turi būti tikslus kaip juvelyro.
Dėl staigaus judesio gali iš sąnario iškristi artroskopas, būtina priprasti ir prie mažesnio dydžio instrumentų.
Tobulėjant artroskopams prasidėjo riešo sąnarių operacijos. Pagaliau išaušo diena, kai buvo sumanyta šiuo būdu šalinti ir kojos piršto patologiją.
Dažniausiai pakitimai šioje vietoje išvysto, kai būna iškrypęs kojos didysis pirštas. Tuomet būtina atviroji operacija, kurios metu tiesinamas pirštas, jei skečiasi padikauliai, būtina kirsti kaulą, tokiu būdu yra keičiama kaulo ašis.
Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai pirštas dar nėra iškrypęs, jo padėtis fiziologiškai lieka normali, tačiau sąnario viduje priauga ataugų.
Šios ataugos atsiranda ant padikaulio galvos, taip pat ant pirštakaulio pamato, jos sudaro rimtą kliūtį.
Žengiant didysis pirštas turi laisvai judėti, o išsivysčius sąnario pakitimams jis atsiremia į kaulines ataugas, apie tai signalizuoja stiprus skausmas.
Iki šiol ataugų naikinimo operacija būdavo sudėtinga – gydytojai atverdavo sąnarį, išvalydavo ataugas. Operacija būdavo sėkminga, tačiau gijimas – sudėtingas procesas.
V.Tutkus pateikė pavyzdį, kad sąnariai nemėgsta operacijų. Pavyzdžiui, operuojant kelio sąnario meniską atviruoju būdu, gijimas užtrunka 2–4 mėnesius, o po operacijos artroskopu – vos 2–4 savaites, todėl nedarbingumo periodas pacientui sutrumpėja 10 kartų.
„Taikydami kojos piršto sąnario artroskopines operacijas mes žengėme dar vieną žingsnį – mat šis būdas padeda tausoti paciento organizmą“, – pripažino garsus chirurgas V.Tutkus.
