Kelerius metus R.Meškauskas dirbo Danijoje, tačiau prieš pusmetį nusprendė grįžti į Lietuvą. Gydytojo neužbūrė skandinaviškas rojus, nesulaikė net gerokai didesnė daniška alga.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Valstybiniame patologijos centre patologas įsikūrė nedideliame, bet šviesiame kabinete.
Ant stalo išdėliota krūva stikliukų su įvairiausiais audinių pavyzdžiais, kuriuos medikas nagrinėja po mikroskopu.
Pašaliniam stebėtojui tie mažyčiai kūno audinių pavyzdžiai nieko nesako, o R.Meškauskas, patyrinėjęs pavyzdžius pro mikroskopą pasako, kokia liga žmogus serga, kaip ji plinta ir kaip toli yra pažengusi.
Kai tik kam nors pasako, kuo dirba, beveik visada R.Meškauskas sulaukia klausimo: „O kaip vyksta skrodimai?“
Tačiau patologas iš karto sugriauna išankstinę nuostatą, kad jo specialybės medikai atlieka vien autopsijas ir dirba pusrūsiuose.
„Skrodimai (iš tiesų pomirtinis ligonio tyrimas yra autopsija, o skrodimas – tik perpjovimas) yra mūsų darbo dalis. Bet dabar ji labai maža.
Kai pradėjau dirbti 1992 metais ir tebebuvo nusistovėjusi sovietinė tvarka, kad kiekvienam mirusiam ligoninėje turi būti atlikta autopsija, jų darydavome labai daug. Aš pats atlikdavau po 2–3 autopsijas per dieną!
Bet paskui pasikeitė tvarka. Dabar pomirtinis tyrimas daromas tik tada, jeigu lieka neatsakytų klausimų“, – paaiškino medikas.
O kalbose apie tai, kad patologų, net vadintų lavonų gydytojais, darbo vieta – tamsus pusrūsis, yra dalis tiesos.
Kai nusileidome į Patologijos centro pirmą aukštą, ėjome niūriu koridoriumi, kur tebėra lavoninė, dabar nuo smalsių pašalinių saugoma kodine spyna.
„Čia – mano buvęs kabinetas“, – patologas mostelėjo ranka į duris priešais patalpas, kuriose anksčiau taip pat būdavo atliekami pomirtiniai tyrimai.
Patologo darbas ne vienam atrodo vienas šiurpiausių, tačiau R.Meškauskas sąmoningai pasirinko šią specialybę.
„Anksčiau ji buvo vadinama patologine anatomija, sutrumpintai – patoanatomija. Aš stojau tik į ją – niekur kitur. Kodėl? Nes man visada buvo įdomu, kodėl žmogus suserga, kas tada nutinka.
Į tai pasižiūrėti įmanoma tik vienu būdu – šiais mūsų mikropreparatais“, – iškėlęs stikliuką su audinio pavyzdžiu sakė medikas. Tiesa, tais laikais, kai jis pasirinko šią specialybę, ji nebuvo labai populiari tarp bendraamžių.
„Pradėjome čia dirbti 1992 metais po, rodos, beveik 15 metų pertraukos, kai nebuvo nė vieno rezidento šioje įstaigoje. Atėjome čia dirbti penkiese, likome dviese. Dabar, žinoma, yra daugiau rezidentų, jaunų medikų“, – džiaugėsi R.Meškauskas.
Paklaustas, ar tai reiškia, kad dabar būsimieji medikai noriau renkasi patologiją, gydytojas neslėpė – ši medicinos sritis vis dar nėra prestižinė.
„Jeigu skaitėte apie rezidentūrą knygą „Dievo namai“, joje buvo išvardinti patologijos pliusai ir minusai. Tiksliau – pliusų nebuvo, buvo tik minusai – amžina kitų gydytojų panieka ir patalpos rūsyje, – juokėsi patologas. – Aš dabar sėdžiu trečiame aukšte, bet dvidešimt metų sėdėjau pirmame aukšte.
Tai nėra rūsys, bet kitose ligoninėse tik šiais laikais patologai pradėjo kurtis normaliose patalpose. Daug kur jie dirbdavo rūsyje, kur nors užkampyje.“
„Gal patologijos pliusas yra tas, kad šios srities medikams nereikia bendrauti su kartais įkyrokais pacientais?“ – paklausiau.
„Aš šią specialybę pasirinkau ir dėl to, kad nenorėjau bendrauti su, kaip jūs sakote, įkyrokais pacientais, ir dėl jos pobūdžio.
Pacientai, aišku, – svarbus aspektas, bet svarbiausia, ką darai ir dėl ko darai. O darai dėl to, kad matai ligą, patį giliausią, kiek įmanoma, jos pasireiškimą, kaip ji plinta, kaip auga, kaip dauginasi.
Tai be galo įdomu, bent jau man. Aš čia dirbu 27 metus ir man labai patinka. Kiekvieną dieną džiaugiuosi tai darydamas“, – tvirtino R.Meškauskas.
Jis neslėpė visada žinojęs, kad taps mediku. Galbūt apsisprendimą lėmė tai, kad jo mama ir dėdė buvo gydytojai.
Iš pradžių dar svarstė, kad būtų neblogai tapti anesteziologu, bet pasirinkti patologiją padėjo ir praktika vienoje provincijos ligoninėje.
Tačiau sūnaus patologija neužkrėtė.
Nors jis studijuoja mediciną, svajoja tapti chirurgu.
O kodėl R.Meškauskas neįsitvirtino Skandinavijoje? Kelerius metus jis dirbo mažame, vos apie 30 tūkstančių gyventojų turinčiame Danijos mieste Sionderborge, netoli sienos su Vokietija.
Per pažįstamus sužinojęs, kad ten reikia patologo, parašė laboratorijos vedėjui elektroninį laišką, ir jis mielai pakvietė gydytoją iš Lietuvos atvažiuoti.
Nors daug žmonių susižavi Skandinavija, R.Meškauskas atviras: jam Danijoje nepatiko.
„Patiko tik geras uždarbis ir tai, kad ten visą laiką įjungtas šildymas. Man visą laiką šalta, tai ten nebūna to blogojo periodo kaip Lietuvoje, kai nešildoma. Ten bet kada atsisuki šilumą tiek, kiek nori. Daugiau nepatiko niekas“, – juokėsi gydytojas.
Galbūt padirbėjus šalies sostinėje Kopenhagoje įspūdžiai būtų buvę kitokie, bet gyvenimas dideliame mieste irgi turi savų minusų: intensyvų eismą, brangesnį pragyvenimą.
Gydytojui gyvenimas Danijoje tam tikra prasme priminė grįžimą į sovietmetį.
„Iniciatyvos nebuvimas, abejingumas viskam, kai visi elgiasi vienodai, tasai garsusis „Janteloven“ („Jantės įstatymas“), kuris sako: negalvok, kad esi išskirtinesnis už kitus. Jie visi yra tarsi klonuoti.
Man vis dar norisi ką nors padaryti, ko nors pasiekti, nepaisant savo amžiaus. O jie to nenori ir nesiekia. Visą laiką šneka tik apie stresą. Viskas jiems yra stresas, net 37 valandų darbo savaitė. Todėl man ten nepatiko“, – neslėpė R.Meškauskas.
Gydytojas nė kiek nesigaili grįžęs į Lietuvą, net jei čia ir mažiau uždirba.
Čia jis jaučiasi ne tik atsėdėjęs darbo valandas ir už tai gavęs pinigus, bet ir naudingas, darantis tai, kas įdomu.
