Spinduliuoja tikru gyvenimo džiaugsmu
Sutikęs panevėžietę Ingridą Šlamienę nė neįtartum, kad jai 42 metai. Liekna, daili, gražių veido bruožų šviesiaplaukė atrodo gerokai jaunesnė, ypač todėl, kad akys spinduliuoja didžiulį gyvenimo džiaugsmą, o nuo lūpų nedingsta šypsena.
„Stengiuosi nieko neimti į galvą ir nesinervinti, privalau gyventi linksmai“, – sako moteris.
Ji elgiasi taip, kaip prisakė gydytojai. Optimizmas ir pozityvus požiūris į kasdienius rūpesčius jai dabar yra tarsi laimingas bilietėlis į gyvenimą, mat geros emocijos turi didelę įtaką sveikatai.
Prieš metus, patvirtinus onkologinę diagnozę, moteriai buvo atlikta sudėtinga operacija, dėl komplikacijų po jos teko atlaikyti dar vieną. Buvo daug fizinio skausmo ir sunkūs sveikimo mėnesiai.
„Tikiuosi, kad liga nebegrįš, nors medikai sako nežinantys, kas toliau bus“, – pašnekovė visai atvira.
Gavo net karūną
Su I.Šlamiene susipažinau pavasarį, kai kalbinau „Coliukės“ modelių konkurso dalyves.
Į renginį moteris buvo atlydėjusi savo vienuolikmetę dukrą, o paskui taip susiklostė, kad ir pati išdrįso lipti ant scenos ir „Auksinės mamos“ rungtyje buvo karūnuota.
Įsikalbėjus paaiškėjo, kad jauna moteris dar tik stojasi ant kojų po sunkios operacijos, tad ilgesnį pokalbį apie sveikatos bėdas nukėlėme rudeniui.
Tuomet dalyvavimas grožio konkurse jai buvo tarsi medikų rekomenduotas vaistas gydytis geromis emocijomis.
„Ir toliau to recepto laikausi, rūpinuosi savimi, stengiuosi atrodyti gražiai“, – sako moteris.
Puolė į ašaras kaip ir visi
Kalbėtis su šia moterimi paprasta: nereikia ieškoti, kaip apeiti tą kraupiai skambantį žodį „vėžys“. Ji tikina, kad apie ligą jau gali kalbėti be jokio streso, be liūdesio gaidelių.
„Aš iš prigimties linksma, tokia visada buvau, daug juokiausi, bet, kad ir sakoma, jog linksmus žmones bėdos aplenkia, juokas nuo ligos neišgelbėjo“, – sako ji.
Ir čia pat suabejoja ką tik ištartu teiginiu. O gal vis dėlto išgelbėjo? Juk, atrodo, spėta laiku. Artimieji jai net kartais pasako, jog gimusi su marškinėliais.
Kad ir kokio linksmo būdo esanti, vis dėlto išgirdusi negailestingą diagnozę panevėžietė sako elgusis kaip visi kiti pasmerktieji: puolė į ašaras ir retoriškai klausė: „Kodėl aš?“
„Juk nerūkau, negeriu, gyvenu tvarkingai, visą gyvenimą nuo pat mokyklos suolo dirbu, auginu dukrą, nieko nenuskriaudžiau, su niekuo nesipykstu, tad kodėl taip nutiko man?“ – atpasakoja tuometinę būklę pašnekovė.
Į ligoninę išvežė visai nusilpusią
Panevėžietė sveikata nesiskundė, jai atrodo, kad nebuvo jokių ženklų, įspėjančių, jog organizme auga ir dauginasi vėžinės ląstelės. Užklupusi tik viena savaitė negalavimų.
Ji prastai pasijuto pernai balandžio viduryje. Atsirado skausmai lyg ir skrandyje, lyg ir žarnyne.
Tą negerumą sunku nupasakoti, bet aišku tai, kad skausmas užeidavo pavalgius. Tarsi raižė, tarsi spazmavo, užeidavo ir pykinimas. Suimdavo taip smarkiai, kad tekdavo prigulti.
„Paguli ir, regis, viskas praeina. Pavalgai ir, atrodo, nieko. Bet vakare, ruošiantis gulti, skausmai vėl suriesdavo“, – pasakoja moteris.
Ji net neįsivaizdavo, kas jai yra, neįtarė, kad labai rimti tie simptomai, tad vakarais vis išgerdavo visiems žinomo spazmus atpalaiduojančio preparato – „Nošpos“.
Tą savaitę, kai prastai jautėsi, ėjo į darbą, nes vis laukė, kada tie negalavimai praeis.
Vieną rytą pastebėjo, kad išmatos juodos. Nesunerimo, žinojo, kad taip būna pavartojus maisto ar preparatų, turinčių daug geležies. Dar pasvarstė, kad pati nieko tokio tarsi nevalgė.
Jautėsi prastai, pykino. Kaltę suvertė sotiems pusryčiams, pasvarstė: gal persivalgė?
„Nesiskundžiau apetitu. Nors esu liekna, bet sukirsdavau daugiau už bendradarbes“, – sako ji.
Bet vieną dieną darbe pasidarė tiek bloga, kad nusprendė grįžti namo. Lipant laiptais pratisai pykino, o vienu metu akyse paliko balta, lyg kokia uždanga užslinko.
„Galvojau, kad mirštu. Šiaip ne taip pasiekiau lovą, atsiguliau, o kai pakėliau galvą, ėmiau vemti krauju. Tada supratau, kad blogai“, – sako moteris.
Operacijos nereikėjo laukti
Ligoninėje jai atliko tyrimus ir nustatė diagnozę: trūkusi dvylikapirštės opa.
Nuo to ji ir buvo gydoma.
„Vaistų pagėriau, opą užsigydžiau. Dar skyrė gastroenterologinį skrandžio tyrimą, paėmė biopsiją“, – tą kartą moteris buvo visai rami, nes manė jau pasveikusi.
Biopsijos atsakymo reikėjo laukti kelias savaites, o jam atėjus kirto skaudi žinia – skrandžio vėžys, pirma stadija.
„Tyrimus pamačiusi šeimos gydytoja irgi stebėjosi: juk niekad rimtai nesirgau, pas ją lankiausi retai. Ir taip iš niekur nieko trenkė“, – kalbėjo pašnekovė.
Gavo siuntimą operacijai į Santaros klinikas.
„Kiti laukia mėnesius, o aš rugpjūčio viduryje pasiskambinau, kad įrašytų į eilę, o rugsėjo 4-ąją jau gulėjau ant operacinio stalo. Gal toks likimas? Gal čia ir buvo tie mano gimimo marškinėliai? Kelis mėnesius uždelsus vėžys galėjo ir išplisti“, – svarstė pašnekovė.
Po trijų dienų dar kartą pjovė
Operacijos metu I.Šlamienei pašalino visą skrandį, stemplę, per kurią keliauja ryjamas maistas, sujungė tiesiai su dvylikapiršte žarna.
Medikai pacientei aiškino, kad jei dalį skrandžio būtų palikę, onkologinė liga būtų greit atsinaujinusi. Kompiuteriniu tomografu atlikti viso organizmo tyrimai parodė, kad metastazių niekur nėra.
Guldamasi ant operacinio stalo I.Šlamienė buvo pilna optimizmo, neprisileido nė minčių, kad ligos neįveiks.
„Tik maniau, kad greičiau pasveiksiu, lengviau viską iškęsiu, įsivaizdavau, kad po operacijos greit atsigausiu, atsikelsiu ir eisiu, gysiu lengvai, o visa klostėsi gerokai sudėtingiau, buvo daug skausmo“, – prisimena moteris.
Reanimacijoje po narkozės atsibudo su iš šono išvestais vamzdeliais vidaus skysčiams nubėgti. Maitinimas vyko lašelinėmis ir per zondus. Gulėti buvo galima tik ant nugaros.
Tiesa, gydytojai tuoj po operacijos liepė bandyti keltis, nors truputį pajudėti. Panevėžietė nepajėgė to padaryti, nes labai sukosi galva, bijojo prarasti koordinaciją ir tėkštis ant grindų.
Trečią parą pasireiškė komplikacijos – žarnų nepraeinamumas. Esą todėl, kad nesikėlė, ištisai gulėjo, zondais pilamas maistas negalėjo slinkti žemyn.
Vėl operacinė ir naujas pjūvis pilve.
Po to gijimas vyko sklandžiau, bet buvo pristojusi mažakraujystė, mat kurį laiką po operacijos į žarnyną ką įdėdavai, taip ir išeidavo, organizmas buvo liovęsis pasisavinti geležį ir kitas maistingas medžiagas.
Kalbos apie ligas – tabu
I.Šlamienė gulėjo vienoje palatoje su moterimi, kuriai darė lygiai tokią pat operaciją, tik jos liga buvo pažengusi – trečios stadijos.
„Ji gijo greičiau, drenas iš šono ištraukė po savaitės, o man tik po trijų savaičių, tą laiką galėjau gulėti tik ant nugaros“, – pasakoja ji.
Su palatos kaimyne kalbėtis apie ligą panevėžietė nenorėjo. Ligoninėje ta tema išvis nenorėjo su niekuo bendrauti.
Kiek matė eidama koridoriais pro praviras palatų duris, susidarė įspūdis, kad ji toje ašarų pakalnėje sveikiausia, kiti onkologiniai ligoniai atrodė daug labiau ligos prispausti.
Kai atėjo laikas važiuoti į reabilitaciją, ji atsisakė tai daryti.
„Nenorėjau matyti sergančių“, – paaiškina.
Gydytojas perspėjo, kad tokiu atveju gijimas bus daug sunkesnis, atsigaus labai negreit, bet moteris nesileido įkalbinėjama.
„Nenorėjau neigiamo emocinio fono, kur būčiau mačiusi įvairaus sunkumo ir, žinoma, net beviltiškų ligonių. Vienaip ar kitaip būtų tekę su kažkuo kalbėtis ir apie ligą, dalytis patirtimi, o tuo metu man tai būtų buvę nepakeliama. Norėjau kuo greičiau atsidurti namuose“, – sako I.Šlamienė.
Trokšta dar ir papilnėti
„Dabar mano bėda – mažas svoris“, – kvatoja šviesiaplaukė.
Kai kitos moterys griebiasi dietų, kad tik nutirpdytų riebalus, ji svajoja apie papildus, kurie padėtų priaugti svorio. Deja, mūsų vaistinėse tokių neaptiko.
Svoris nukrito po operacijos ir nebeatsikūrė, 167 centimetrų ūgio moteris dabar sveria lyg paauglė – tik 42 kilogramus. Stengiasi valgyti riebų maistą, kad tik kiek papilnėtų.
„Daugiausia gyvenime svėriau 50 kg, džiaugčiausi, jei tiek pasiekčiau“, – šypsosi I.Šlamienė.
Dabar, kai kančios jau praeityje, o priekyje viltis, kad liga nebeatsinaujins, panevėžietė bando panagrinėti, ką gyvenime dariusi ne taip, kad susirgo tokia sunkia liga.
Giminėje šia liga sergančių nėra ir nebuvo, tad genetinio paveldimumo galimybė atmetama. Žalingų įpročių, kurie įvardijami kaip rizikos veiksniai, niekada neturėjo.
Gal verta stabtelėti prie mitybos?
Bet moteriai atrodo, kad mityboje nuodėmių nedarė, saldumynai saikingai, riebaus maisto irgi nebuvo mėgėja. Dietomis, kurios kartais sutrikdo organų veiklą, niekada savęs nealino.
„Labai mėgau keptą ir rūkytą maistą, kasdien valgiau mėsą, be jos nepasisotinu. Mėgstamiausias valgis – rūkytos dešros, jų valgiau dažnai ir daug“, – prisimena ji.
Bet šalia tų produktų vartojusi ir kruopų, daržovių bei vaisių, kitaip sakant, maitinusis visavertiškai.
Nieko nekeitė, tik daugiau šypsosi
Nėra produktų, kuriuos po operacijos medikai jai būtų uždraudę vartoti. Patarė riboti kepto ir rūkyto maisto asortimentą, jų galinti tik paskanauti, bet ne ištisai valgyti.
Pasikeitimas tik toks, kad dabar vienu metu nebegali daug suvalgyti, reikia valgyti dažniau ir po nedaug.
„Išsiviriau varškėčių ir senu papratimu sočiai pavalgiau. O, kaip buvo bloga!“ – iš savęs pasijuokia I.Šlamienė.
Pirmus metus po operacijos moteriai reikėjo kas 3 mėnesius tikrintis, daryti kraujo tyrimus ir echoskopiją. Visus kartus tyrimai buvę geri.
Po metų atlikta kompiuterinė tomografija irgi parodė, kad jokių pokyčių nėra.
„Nežinau, kaip kitiems būna, bet aš, susirgusi vėžiu, nepuoliau perkratinėti gyvenimo ar skubėti daryti tai, ko esą nespėjau nuveikti. Gyvenu normalų ir įprastą gyvenimą, einu į darbą, auginu dukrą, nieko nekeičiu“, – sako pašnekovė.
Dar priduria, kad vis dėlto šis tas pasikeitė: į visus reiškinius ji žiūri atlaidžiau ir paprasčiau, nieko nedramatizuoja ir stengiasi kuo daugiau šypsotis namiškiams bei aplinkiniams.
