Portalo lrytas.lt žurnalistei susisiekus su aktoriaus mama Alma Vaišniene ši vos rinko žodžius ir tramdė ašaras. Pasak jos, gydytojų teigimu, jos sūnus mirė nuo širdies veiklos sutrikimo.
Statistiškai, širdies ir kraujagyslių ligos vis dar yra labiausiai lietuvius kamuojančių ligų sąrašo viršūnėje. Tokie sveikatos sutrikimai gali sukelti nedarbingumą, o dažnu atveju – baigtis mirtimi.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu širdies transplantacijos Lietuvoje laukia 43 donorai. Apie širdies persodinimą „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Lrytas TIESIOGIAI“ vedėja Liucija Lenkauskaitė ketvirtadienį kalbėjosi su Nacionalinio transplantacijos biuro direktore Rasa Pekarskiene ir su Piotru Ivanovu, kurio krūtinėje jau dvylika metų plaka donoro širdis.
– Ponia Rasa, kaip noriai Lietuvos gyventojai priima sprendimą po savo mirties padovanoti savo organus donorystei ir pasirašo sutikimą donoro kortelei gauti? Ar keičiasi tendencijos?
– Tendencijos keičiasi. Čia yra džiugioji žinia. Mes tą matome, kalbėdami apie organų donorystę įvairiose akcijose ir kviesdami žmones pasirašyti sutikimus donorystei. Donoro kortelių turėtojų skaičius auga. Galite stebėti tą pokytį mūsų interneto svetainėje.
Dažnai mums priekaištauja, kad tas skaičius auga nepakankamai greitai, kad tik iki 10 procentų žmonių turi tas korteles. Iš tiesų taip, statistika yra tokia. Tačiau dažnai mes akcijų metu, kai kviečiame pasirašyti sutikimą ir gauti donoro kortelę, išgirstame ir tokį žmonių pasakymą: „Kortelės aš neturiu. Šiaip tai ir nenoriu pasirašyti, nes su savo namiškiais esu šią temą aptaręs ir jie žinotų, kaip pasielgti, jeigu būtų konstatuota mirtis ir gydytojai klaustų dėl organų donorystės“.
Situacija keičiasi. Žmonės jau nebebėga nuo mūsų, kai mes siūlome pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti. Jau jie turi daugiau žinių, skaito, mato ir straipsnius, ir istorijas tų žmonių, kurie gyvena po transplantacijos. Tai yra nuostabus pavyzdys, kaip organų donorystė, kaip žmonių pasirašytas sutikimas donorystei po artimojo mirties gali pakeisti gyvenimą tų žmonių, kurie beviltiškai serga ir kuriems vienintelė galimybė pasveikti yra organų transplantacija.
– Bet viena yra būti sistemoje, turėti donoro kortelę, ar jos neturėti, kita – būti realiu donoru. Kiek jau buvo tokių, pvz., šiais metais, kurių organai buvo paaukoti kitiems?
– Smegenų mirtis buvo konstatuota 62 žmonėms, 32 iš jų tapo donorais. Kiti donorais netapo dėl dviejų priežasčių: dalis dėl to, kad gydytojai ištyrė galimus organus transplantacijai ir jie netiko mediciniškai, kiti, nes artimieji nesutiko dovanoti organų donorystei.
Iš dalies tų, kurie tapo donorais, buvo paimtas ne vienas, o keli organai. Taip, kad ir išgelbėtųjų skaičius yra didesnis.
– Tam, kad žmogus taptų donoru, t.y. gautų donoro kortelę, jam reikia pasirašyti sutikimą. Tą galima padaryti ir elektroniniu būdu, ir fiziškai. Kiek tokių sutikimų pasirašyta per pirmąjį šių metų pusmetį?
– Šiemet pasirašiusiųjų sutikimus jau yra apie du tūkstančius, o iš viso tokių yra virš 30 tūkstančių. Bet pritariančių organų donorystei tikrai yra daugiau. Tai rodo ir mano minėtas pavyzdys, kuomet žmonės mums pasako: „Mes kalbėjomės šeimoje, vienas kito nuomonę žinome, kortelių ir taip daug piniginėje yra. Kam dar viena reikalinga? Mes vienas kito valią žinome ir po mirties priimsime tinkamą sprendimą“.
Žodžiu, kortelių skaičius yra viena, o pritarimas donorystei yra visai kas kita. Dažnai, kai konstatuojama mirtis ir gydytojai klausia artimųjų, jeigu nėra pasirašyto sutikimo, kaip pasielgti, artimi žmonės remiasi būtent kažkada girdėta, išsakyta mirusiojo mintimi, kad pritaria tam, arba, kad gyvas būdamas nenorėjo tapti donoru. Į tokius dalykus visada yra atsižvelgiama.
– Pirmasis šių metų pusmetis įsimintinas tuo, kad birželio pabaigoje pirmą kartą šiais metais skrydžiams su donorų organais į dangų kilo organų donorystės procese talkinantys orlaivių pilotai. Vieno donoro širdį iš Kauno skubiai skraidino Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnis, antrą kartą, gabendamas kito donoro širdį, skrido ir Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparnis. Pone Piotrai, o kokia yra jūsų dabartinės širdies atgabenimo istorija? Ar žinote ją?
– Atskrido malūnsparnis, atskraidino širdį iš Klaipėdos. Prisimenu, gulėjau ligoninėje, kur buvau atvažiavęs patikrinimui. Tuo metu dar buvau su prijungta dirbtine širdimi. Penktadienį mane išleido namo pailsėti, o šeštadienį, kai namuose pradėjau kūrenti pirtį, sulaukiau skambučio. Skambino man tada dar rezidentas, dabar – kardiochirurgas Aleksejus Zorinas ir paklausė: „Ar galėsite atvažiuoti į ligoninę?“ Atsakiau, kad jeigu reikia, tai atvažiuosiu. Tada dar nedaug laiko buvo praėję, tik apie penkis su puse mėnesio, kai man prijungė dirbtinę širdį, tai net nepagalvojau, kad gali būti atsiradęs man tinkamas donoras.
Bet atvažiuoti man ne taip ir arti buvo. Tuo metu buvo apie 2 valanda dienos. Paskambinau draugui Nikolajui Kurilai. Tuo metu jis dirbo, bet, ačiū jam, kad atsiprašė dėl manęs iš darbo, atvažiavo pas mane, sėdo į mano mašiną ir greitai išvažiavome.
Beskubant susitikome policijos patrulį, kuris mus net palydėjo į ligoninę.
Pakeliui man nuolatos iš ligoninės skambino telefonu ir vis klausinėjo, kur esu. Dabar jau žinau, kodėl jie taip skambinėjo, o tada nelabai ir supratau.
Kai tik atvažiavome, manęs jau laukė Pirmame kardiochirurgijos skyriuje. Ten pasakė, kad atsirado man tinkantis donoras.
– Tai tik ligoninėje sužinojote, kodėl važiavote?
– Jau pakeliui supratau, kodėl važiuoju, nes A.Zorinas apie tai užsiminė.
Kai atvažiavau, mane greitai paguldė, padarė koronarografiją, nuvežė į reanimaciją, kur, laukdamas, kol atveš donoro širdį, užmigau ir daugiau nieko nebeatsimenu.
– Papasakokite, kaip gyvenote su savo senąja širdimi – ne dirbtine, bet tikrąja?
– Iš pradžių viskas buvo puiku: tarnavau kariuomenėje, buvau aktyvus ir gyvenimas mano buvo aktyvus. Gyvenau kaime, kur reikėjo fiziškai dirbti.
– Kas nutiko, kad vis dėlto prireikė naujos širdies?
– Dėl ko taip nutiko, 100 procentų negaliu pasakyti. Porą kartų stipriai sirgau gripu, gal nuo to? 1983 ar 1985 metais Vilniuje, Santaros klinikose, man nustatė hipertrofinę kardiomiopatiją. Apie 20 metų gyvenau su šia diagnoze, nuolat atsiguldavau į Santaros klinikas. Bet, nepaisant to, buvau aktyvus. Dėl to jokių problemų lyg ir nebuvo.
– Kiek dabar jums metų ir prieš kelerius metus buvo persodinta donoro širdis?
– Sausio 3 dieną man sukaks 70 metų, o su nauja širdele gyvenu jau daugiau nei 12 metų.
– Kiek truko operacija ir ką apskritai atsimenate iš to pooperacinio laikotarpio? Kaip susigyvenote su savo nauja širdimi?
– Operacija užtruko kažkur apie 12 valandų, jeigu tiksliai man pasakė. Operacija pavyko, man persodino širdį, atsigavau ir toliau gyvenu.
– Kiek laiko truko atsigavimo laikotarpis?
– Sunkiausi buvo pirmi dveji metai, nes reikėjo psichologiškai susitaikyti su tuo, kad tavo kūne yra svetimas organas, kurį tavo organizmas gali atmesti. Būdavo, truputį suskausta širdies plote ir iškart galvoji, kad jau viskas, kažkas ne taip. Su tokiomis mintimis reikia truputį pakovoti.
– Labiau nerimaudavote, kad kažkas yra negerai, ar galvodavote, kad tai yra svetimo, kito žmogaus širdis – ne jūsų?
– Ne, minčių dėl to, kad širdis – svetimo žmogaus, nebuvo. Tačiau turint persodintą širdį, tais atvejais, kai pasidarydavo blogai, iškart atrodydavo, kad jau viskas, toliau negyvensi. Bet su laiku tokios mintys praeina. Reikia tik savo paties galvoje pakeisti mąstymą, taip sakant, perkrauti ten esantį kompiuterį.
Vėliau po truputį, aišku, su protu, reikia ir fiziškai, ir moraliai su tuo susigyventi.
– Ar dabar turite kažkokią sveikatingumo rutiną? Koks jūsų aktyvumas?
– Darau viską, bet tik su protu. Persistengti nereikia, bet nereikia ir sėdėti nieko nevekiant, nes judėjimas yra sveikata. Kuo daugiau mes judame, kuo daugiau esame fiziškai apkrauti, tuo geriau. Iš pradžių svetimas organas ir mano kūnas privalėjo prisitaikyti vienas prie kito. Jeigu aš tam nepadėsiu, tai kas padės? Širdelei reikia duoti truputį apkrovimo, kad ji priprastų prie mano kūno, o ne sėdėti.
– Ar ta nauja širdis plaka kažkaip kitaip? Ar jaučiate kokį nors skirtumą?
– Ne. Viskas puiku, viskas tvarkoje.
Rasa Pekarskienė: Aš pratęsiu Piotrio pasakojimą apie tą sveikatingumo rutiną žmonių, gyvenančių su persodintomis širdimis. Yra žmonių, kurie ir po širdies transplantacijų aktyviai sportuoja, bėga ilgesnius atstumus. Kai mes organizuojame kokias nors sportines šventes, jose dalyvauja ir žmonės po transplantacijų.
Kai paskambinote pakviesti į laidą ir pasakėte, kad norite pakalbinti žmogų būtent po širdies transplantacijos, tai vakar labai vargau, kol suradau pašnekovą, nes vienas pjauna šieną, kitas turi neatidėliotinų darbų šiltnamyje, trečias turi talkinti bičiuliui, nes pažadėjo padėti nudirbti rimtus fizinius darbus.
Aišku, kaip sakė Piotras, reikia viską daryti su protu. Gydytojai tikriausiai duoda jiems daug patarimų, pasako, kokio režimo laikytis, juk ir vaistus reikia gerti labai sistemingai, visą laiką, kai kuriuos – visą gyvenimą. Yra įvairių gydytojų priesakų ir Piotras yra vienas iš tų, kurie labai jų paiso.
– Klausimas abiems: kaip manote, ką reikėtų daryti vyrams (ir moterims), kad tokios nelaimės, kaip aktoriaus 47 metų Almanto Vaišnio, gegužę mirusio komiko Vytauto Šerėno, ar jo kolegos, 2014 metais mirusio kito televizijos veido Gintaro Ruplėno, kuris užgeso būdamas 49 metų, būtų retesnės? Nes, regis, žmonės miršta dar galėdami nugyventi ir 20 metų.
Rasa Pekarskienė: Reikėtų pasakyti, kad ne visiems širdies ligoms sergantiems žmonėms transplantacija, kaip gydymo būdas yra galima. Tie, kam transplantacija reikalinga, yra atskira grupė žmonių. Diagnozę jiems nustato gydytojų konsiliumas, atlikus išsamius tyrimus.
Kitas dalykas, kad, ko gero, visiems mums galioja ta pati pagrindinė taisyklė – rūpestis savo sveikata. Jeigu jau pasakyta, kad kartą per metus mes turime pasitikrinti sveikatą, tai ir padarykite taip, nesvarbu, kad gerai jaučiatės ar esate jauni. Matote, ir jauniems visko nutinka.
Tikriausiai jūsų paminėti žmonės nebuvo kažkokie nerūpestingi, bet taip tiesiog atsitiko. Būna tokių staigių mirčių – čia jau nieko nepadarysi. Bet patys galime tik tikrintis taip, kaip rekomenduoja gydytojai.
Piotras Ivanovas: Visiškai pritariu jūsų žodžiams. Tikrai reikia rūpintis, negalvoti, kad, jei skausmas praėjo, tai ir viskas gerai. Mes dažniausiai nepakankamai kreipiame dėmesį į skausmą, nors tai – rimti dalykai. Nieko sudėtingo nėra nuvažiuoti pas gydytoją pasitikrinti. Laiku patikrinsi, lengviau išsigydysi. Geriau anksčiau problemą pastebėti, negu vėliau. Paskui ir gydymas visai kitoks reikalingas bus. Daugiau reikia kreipti dėmesio į save.
– Atsivežėte paveikslą į laidą. Kas tai yra?
– Tokius vaikučių piešinius su pritapšnotais delniukais tikriausiai daugelis tėvelių randa savo namuose. Šitą piešinį mums padovanojo berniukas, kurį piešė būdamas dviejų metų. Kai jam buvo vos trys mėnesiai, jam buvo atlikta širdies transplantacija.
Tiems, kurie po namiškio mirties abejoja, ar pritarti organų donorystei, ar ne, manau, šitas paveikslas turėtų pasakyti daug ką: ir mažiems reikia organų transplantacijos, ir suaugusiems žmonėms. Ta donorystė gali būti vienintelis būdas žmogui pasveikti.
Net ir išgyvenant didelį skausmą, didelę netektį, šoką, pačias baisiausias ir sunkiausias emocijas, reikia rasti savyje jėgų pritarti donorystei tam, kad gyventų kitas, kuriam dar galima padėti. Nes mirusiam padėti galimybės jau nebėra.
