Būgštavimai dėl Vokietijos lyderės sveikatos kilo po kelių nutikimų, pasikartojusių vos per dešimt dienų.
Iki tol fizine ištverme ir psichologiniu stabilumu garsėjusi politikė daug kam atrodė lyg būtų geležinės sveikatos.
Drebulį užfiksavo televizijos kameros
Pirmą kartą kanclerė ėmė nesuvaldomai drebėti birželio 18-ąją, kai Berlyne priėmė Ukrainos vadovą Volodymyrą Zelenskį. Televizijos kameros užfiksavo drebančią A.Merkel skambant valstybių himnams.
Pasitikdama su vizitu atvykusį Ukrainos prezidentą V.Zelenskį ir stovėdama šalia jo, kol svečiui kariai atidavė pagarbą, A.Merkel svirduliavo ir ją krėtė drebulys. Tuomet tai buvo paaiškinta dehidratacija karštą vasaros dieną.
Drebulys pasikartojo birželio 27-ąją, kai A.Merkel pristatė Vokietijos prezidentui Frankui Walteriui Steinmeieriui naują vyriausybės narį. Drebulys tęsėsi apie dvi minutes.
Bandydama sustabdyti priepuolį A.Merkel buvo susinėrusi rankas.
Galiausiai jai pavyko suvaldyti drebulį tuomet, ir ji galėjo žengti kelis žingsnius. Kanclerei buvo pasiūlyta stiklinė vandens, bet ji jos atsisakė.
Vokiečiams nerūpi A.Merkel sveikata?
Vokietijoje ėmė sklisti gandai apie kanclerės sveikatą, bet didelio susidomėjimo šios naujienos A.Merkel gimtinėje tarsi nesulaukė. Ar vokiečiams iš tiesų nerūpi šalies lyderės sveikata, ar tai apsimestinis nesidomėjimas norint neatkreipti pasaulio dėmesio į A.Merkel būklę?
Vokiečių spaudoje dominavo komentarai apie nepaprastai sekinantį darbo ir psichologinį krūvį, taip pat nuolatinį stresą, kurį jau 14 metų patiria valstybės vadovė A.Merkel, liepos mėnesį švęsianti 65-ąjį gimtadienį.
Vokiečių medikai taip pat neskubėjo daryti nuotolinių diagnozių. Tiesa, būta tokių bandymų. Vienas dienraštis pateikė net kelias skirtingų gydytojų versijas: diabetas, išsėtinė sklerozė, ortostatinis drebulys.
Pastarosios retos ligos simptomai paprastai pasireiškia tik stovint. Teoriškai tokie simptomai gali būti Parkinsono ligos pasekmė, bet gali būti ir tiesiog kraujotakos reguliavimo sutrikimo išraiška.
Bavarijos gydytojų sąjungos skyriaus vadovas Jakobas Bergeris teigė nemanąs, kad tai – Parkinsono ligos požymis, nes drebulys buvęs stiprus ir trumpas.
Vis dėlto jei A.Merkel būtų jo pacientė, jis nebūtų leidęs jai grįžti prie įprastos darbotvarkės, o kuo greičiau siųstų daryti magnetinio rezonanso tyrimo.
Simptomas, bet ne liga
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja neurologė Neringa Tutlienė, dirbanti Parkinsono ligos ir judėjimo sutrikimų kabinete, susiduria su pacientais, kurie skundžiasi dėl pirštų, rankų, galvos ar kojų drebėjimo.
Medicinos literatūroje drebėjimas vadinamas tremoru, jis apibrėžiamas kaip simptomas, bet ne kaip liga.
– Ką sako medicinos mokslas apie nevalingą drebulį? – pasiteiravome gydytojos N.Tutlienės.
– Drebulys gali pasireikšti tiek sveikiems žmonėms, tiek ligoniams, sergantiems neurologinėmis ir kitomis ligomis.
Yra daug priežasčių, sukeliančių drebulį, todėl sudėtinga ir šio reiškinio klasifikacija.
Drebulys gali būti fiziologinis, tai – normalus reiškinys, sunkiai pastebimas. Toks drebulys užklumpa tik tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, kai patiriamas stresas ar nerimas, kamuoja miego trūkumas, lėtinis nuovargis.
Fiziologinį drebulį gali išprovokuoti tam tikrų vaistų, taip pat cheminių medžiagų, veikiančių nervų sistemą, vartojimas. Kai kurie stimuliatoriai gali netgi paryškinti fiziologinį tremorą.
Tačiau ne kiekvienas pirštų ar rankų sudrebėjimas yra liga, ypač jei tai nėra pasikartojantis, sistemingas reiškinys.
– Kada drebėjimas yra nenormalus?
– Tokiu atveju reikia kalbėti apie patologinį drebėjimą, kurį sukelia įvairios ligos. Tai gali būti nervų sistemos, kepenų ar skydliaukės ligos, diabetas.
Iš neurologinių ligų dažniausiai yra nustatomas gerybinis arba esencialinis tremoras. Tai – neurologinis sutrikimas, kuris sukelia ritmingą drebulį. Jis gali paveikti įvairias kūno dalis, bet dažniausiai plaštakas – ypač kai atliekamas paprastas veiksmas, kai norima atsigerti vandens iš stiklinės, užsirišti batų raištelius, ranka rašyti arba nusiskusti barzdą.
Savaiminis tremoras taip pat gali paveikti galvą, balsą, rankas ir kojas. Statistika rodo, kad savaiminiu tremoru serga apie 5 procentus gyventojų, vyresnių nei 40 metų. Gerybinis drebulys sustiprėja susijaudinus.
Dažnai ši liga painiojama su Parkinsono liga. Tačiau Parkinsono ligos metu drebulys yra patologinis, jis atsiranda ramybės būsenos, o esencialinio tremoro atveju – veiklos metu.
Sergantys Parkinsono liga patiria ir kitokių nepatogumų, pavyzdžiui, sulėtėja judesiai, pasidaro sunku vaikščioti.
Drebėjimas gali išsivystyti patyrus insultą, susirgus įvairiomis galvos smegenų ligomis, taip pat prasidėjus išsėtinei sklerozei.
– Kartais žmogus neserga jokia liga, bet vis tiek skundžiasi drebėjimu. Kaip tokiu atveju gali padėti medikai?
– Tai – drebulys, kuris atsiranda dėl psichologinių priežasčių. Svarbu panaikinti priežastį, nes toks drebulys nėra nuolatinis. Nukreipus paciento dėmesį drebulys gali sumažėti.
Toks drebulys nėra organinės kilmės, jis gali atsirasti susijaudinus. Tokiu atveju padeda psichoterapija ir kitos nemedikamentinės priemonės.
Toks drebėjimas nestiprėja, jis gali savaime išnykti. Sakyčiau, tai mūsų kūno reakcija į gyvenimo sunkumus ir nemalonias situacijas.
– Kuo dar ypatingas drebėjimas?
– Vienus žmones šis negalavimas užklumpa nieko neveikiant, kitus – kai kūnas užima tam tikrą padėtį ar atliekamas koks nors judesys.
Pagal patofiziologinius mechanizmus yra skiriamas ramybės tremoras, kai pacientas sėdi ir nieko nedaro, jo raumenys būna atsipalaidavę, bet ima staiga drebėti ranka ar koja. Jis būdingas sergant Parkinsono liga.
Taip pat yra padėties tremoras, jam priklauso drebulys, kuris vadinamas ortostatiniu, nes atsiranda tik stovint. Tai – reta drebėjimo forma, nes ji atsiranda be jokios priežasties. Tokia drebulio forma galėjo ištikti Vokietijos kanclerę A.Merkel.
Ortostatinis drebulys dažniau vargina vyresnio amžiaus moteris. Tikroji priežastis nėra aiški, bet pastebėta, kad pakeitus kūno padėtį, pavyzdžiui, atsisėdus, drebulys praeina savaime.
Gali būti ir veiksmo tremoras, kai atliekamas tiktai vienas koks nors judesys, pavyzdžiui, pianistas staiga negali groti, nes jam ima drebėti viena ranka.
Kitas pavyzdys – pradėjus rašyti laišką ranka ima drebėti pirštai, bet dirbant kompiuteriu tokio negalavimo nėra. Tai rodo, kad drebėjimas yra susijęs su viena kokia nors specifine užduotimi.
– Jeigu drebulys praeina savaime, ar yra pavojus, kad jis pasikartos?
– Kadangi drebulys – sudėtingas reiškinys, vadinasi, yra ne viena priežastis.
Yra žinoma, kad staigus gliukozės koncentracijos sumažėjimas išprovokuoja drebulį. Jei žmogus užvalgo ko nors saldaus, drebulys išnyksta. Jeigu tai kartojasi, reikia kreiptis į šeimos gydytoją.
Kepenų ir skydliaukės ligos taip pat sukelia tremorą, ypač rankų drebėjimą. Vadinasi, žmogus turi pasitikrinti sveikatą, nes drebulys gali būti rimtos ligos pradžia.
– Kada vertėtų susirūpinti sveikata?
– Reikėtų atkreipti dėmesį, jei drebėjimas stiprėja, tampa nuolatinis, jeigu atsiranda papildomų simptomų, pavyzdžiui, pasikeičia laikysena, sulėtėja judesiai, atsiranda raumenų sustingimas. Tai yra Parkinsono ligos požymiai.
Gerybinis tremoras taip pat gali apsunkinti kasdienybę, todėl pacientai ieško pagalbos.
Kita vertus, drebėjimas gali būti ne tik neurologinių ligų požymis. Jei drebėjimas vargina, stiprėja, nereikėtų delsti – gali būti kalta skydliaukė ar prasidėjusi cukraligė.
Jei pavyksta pašalinti ligos priežastį, drebėjimas išnykta. Tačiau sergant neurologine liga ne visada pavyksta panaikinti drebėjimą. Gerybinis tremoras gydomas įvairiais medikamentais, tačiau jie neturi šimtaprocenčio efektyvumo, todėl gali tik šiek tiek padėti.
Sergant Parkinsono liga ir paskyrus gydymą kai kuriems pacientams drebėjimas gali išnykti, o kai kuriems – ne.
Būtina suprasti, kad ne kiekvienas drebėjimas yra liguistas. Jei žmogus neišsimiega, jaučia nuolatinę įtampą ir jam ima drebėti pirštai, patarčiau sumažinti darbo krūvį, peržiūrėti dienotvarkę, daugiau laiko skirti poilsiui ir labiau mylėti save.
Keisti gyvenimo būdą prasmingiau nei ieškoti tablečių.
