Šiaulietė A.Štaraitė nuolat palaiko ryšį su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikais – net ir po pasivažinėjimo riedučiais drauge su sūnėnu ji nusiuntė nuotrauką gydytojai.
Bet tąkart Aistė sulaukė pabarimo vengti šios veiklos, nes ji rizikinga, galima patirti traumą. Juk moters kūne – valdiklis (mažas kompiuteris), nešiojamas nuolat, kritimo metu jis gali dužti, skilti, gali nutrūkti elektros, reikalingas dirbtinei širdžiai, tiekimas.
Nė viena diena Aistei nebūna vienoda, tačiau dabar kasdienybėje vyrauja daugiau teigiamų minčių, pojūčių nei anksčiau.
Liga iš moters neatėmė veiklumo – šį pavasarį A.Štaraitė buvo išrinkta Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos vadove, ji taip pat yra mažosios bendrijos, organizuojančios renginius, savininkė.
Bet dabar moteris kruopščiai planuoja savo dienotvarkę, imasi tik mielų darbų, vengia chaoso ir streso.
„Mėgaujuosi gyvenimu, tai yra renkuosi tai, dėl ko jaučiuosi laiminga“, – susitikus Vilniaus Bernardinų sode pokalbio metu užsiminė A.Štaraitė, kai sėdėjome plačiašakio medžio paunksnėje.
Kaitrių saulės spindulių pravartu vengti ne tik Aistei, bet ir sveikatos sutrikimų neturintiems žmonėms. Tačiau širdies nepakankamumu serganti šiaulietė turi kone visiškai pamiršti vasaros malonumus – maudynes ar įdegį. Aistė neseniai lankėsi Lietuvos pajūryje, bet paplūdimyje buvo įsitaisiusi po skėčiu.
Nors ji gyvenimą su dirbtine širdimi jau pavertė kone visaverčiu ir mėgaujasi gražiomis akimirkomis, šį pokalbį A.Štaraitė derino prie vizito pas gydytoją.
Kitądien jos laukė planuota išvyka į Santaros klinikas pasitikrinti sveikatos. Bet moters veide jau nebuvo nei baimės, nei įtampos, nes ji jautėsi gana gerai.
Liga ją paskatino kuo daugiau sužinoti apie gydymo perspektyvas, todėl moteris jau šį pavasarį ėmėsi padėti to paties likimo ligoniams.
Anksčiau Širdies nepakankamu sergančiųjų asociacijos veikla apsiribojo renginiais Lietuvoje, dabar tiesiami bendradarbiavimo keliai į užsienio šalis.
„Svarbu, kad būtų perimamos žinios ir pateikiamos mūsų šalies ligoniams. Rūpi dalytis patirtimi ne tik teisiniais klausimais, bet ir kaip pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Keisdamiesi informacija galime įdiegti naujovių“, – tvirtino Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos vadovė A.Štaraitė.
Nors kiekvieno paciento ligos istorija sudėtinga ir išskirtinė, jie tikisi pasveikti, norėtų gyventi visavertiškai. Neretai širdies nepakankamumą sukelia vainikinių arterijų liga, infarktas ar didelio kraujospūdžio sukelta hipertenzinė liga.
Pastaruoju metu širdies raumenį itin nualina ir persirgtos infekcinės ligos. Dažnai širdies nepakankamumas nustatomas vyresnio amžiaus žmonėms.
Tačiau A.Štaraitei ši diagnozė buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Anksčiau ji visiškai nesiskundė sveikata.
„Tikrai niekada nesiskundžiau širdies veiklos problemomis. Nors teko lankytis pas medikus, niekam neužkliūdavo mano širdies veiklos rodikliai. Bet ligos simptomai labai aštrėjo – per tris mėnesius širdis stipriai nusilpo.
Iki to laiko nesirgau jokiomis virusinėmis ligomis, aštuonerius metus nebuvau vartojusi antibiotikų, net kūno temperatūra nebuvo pakilusi. Aišku, vargino stresas, įtemptas gyvenimo būdas“, – tikslios priežasties, kodėl buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas, nežino A.Štaraitė.
Tuo metu Aistė dirbo ir gyveno Dubajuje – didžiausiame Jungtinių Arabų Emyratų mieste. Lietuvė sukosi viešojo maitinimo ir renginių organizavimo srityje, buvo įsteigusi įdarbinimo įmonę.
Šiaulių universitete verslo administravimą ir Londone informacines technologijas studijavusi A.Štaraitė sėkmingai kopė karjeros laiptais Dubajuje.
Šis miestas šiaulietei apie septynerius metus buvo antrieji namai. Tačiau būtent Dubajuje Aistei buvo nustatytas širdies nepakankamumas.
Sveikatos tyrimų testai neparodė, kad širdies nepakankamumą galėjo sukelti įgimtos ar virusinės ligos, didelis stresas.
„Gydytojas tiesiai šviesiai pasakė: „Tau paprasčiausiai nepasisekė. Nėra ko dėl to kaltinti“, – pasakojo diagnozę prieš trejus metus išgirdusi A.Štaraitė.
Jeigu vienas gydytojas nustato rimtą ligą, neretai pacientas konsultuojasi ir su kitais medikais. Aistė sveikatą tikrinosi ir pas kardiologą, dirbantį Libane. Jis patvirtino, kad kolegos nustatyta diagnozė – tiksli, o gydymas parinktas tinkamai.
Dubajuje Aistei nustatytą diagnozę patvirtino ir Santaros klinikų medikai.
„Ir diagnozė, ir gydymas – tikslūs“, – tokios lietuvių gydytojų patvirtintos išvados prieš dvejus metus nepaguodė Aistės.
Kadangi ši liga dažniausiai progresuoja, negydant per penkerius metus žmogų gali ištikti mirtis.
Iš pradžių šiaulietė gydyta vaistais, kurie jos širdį beveik dvejus metus puikiai veikė.
Tačiau prieš metus šis gydymas nebebuvo efektyvus, nes Aistės širdies veikla silpnėjo.
„Mano tėtis tuo metu atsidūrė ligoninėje. Lankydama jį ir pati patekau į priimamąjį, nes jaučiausi prastai.
Iš ligoninės manęs nebeišleido – buvo skirti kiti vaistai, buvo planuojama implantuoti defibriliatorių, kuris atstotų elektros šoką, jeigu širdies darbas stotų.
Bet gydytojai suprato, kad mano situacija – daug rimtesnė.
Buvo nutarta įdėti dirbtinę širdį, kol lauksiu transplantacijos“, – pasakojo A.Štaraitė.
Moters emocijos buvo sumišusios ne tik dėl gydytojų nuosprendžio įsiūti jai dirbtinę širdį, bet ir dėl prastos tėvo sveikatos būklės. Bet savo mintis ji vis dėlto labiau nukreipė į tėčio savijautą.
Nors Aistė tuo metu nieko nežinojo apie transplantaciją, netrukus pradėjo domėtis. „Kodėl man? Juk galiu gyventi ir daug ką daryti. Tikrai nesiskųsiu, kad esu sunkus ligonis“, – save drąsino moteris, kurios širdies darbą palaiko įsiūtas prietaisas.
Jo veikimą užtikrina į išorę išvestas laidas ir du elementai.
Kad nereikėtų nešiotis krepšelio su išorėje esančiais dirbtinės širdies veikimą palaikančiais priedais, Aistė vilki specialiai jai pasiūtus marškinėlius su kišenėmis, kuriose slypi elementai.
Juos kasdien tenka įkrauti, pakeisti kitais.
Moteris išmoko persirišti žaizdas, nes laidas įleistas tiesiai į jos kūną.
Tik atlikusi šias priežiūros priemones ji velkasi drabužius, įprastai paslepiančius nešiojamus gyvybingai svarbius prietaisus.
„Namuose neužsidariau – juk esu jauna, veikli.
Todėl turiu tvarkingai ir gražiai atrodyti“, – patikino pašnekovė, po rūbais tinkamai slepianti gyvybę palaikantį aparatą.
A.Štaraitė įtraukta į sąrašą ligonių, laukiančių širdies persodinimo, bet ji nėra aktyvi laukiančioji.
„Mano vienintelis galimas gydymo būdas – tai širdies transplantacija, su kuria išgyvenamumas yra iki 10 metų. Kadangi būklė buvo smarkiai pablogėjusi, širdies transplantacijos sulaukti galėjau tik su dirbtine širdimi.
Su dirbtine širdimi galima gyventi drąsiai iki 4 metų, todėl su medikais nutarėme, kad išbūsiu su ja kuo ilgiau, kad transplantavus širdį turėčiau dar maždaug 10 metų.
Šiuo metu galiu savimi pasirūpinti, stengiuosi būti fiziškai aktyvi. Esant tokiai būklei neskubu gultis ant operacinio stalo, geriausiu atveju dirbtinė širdis mano gyvenimą gerokai pailgintų“, – šypsodamasi apie gyvenimo aritmetiką kalbėjo A.Štaraitė.
Širdies persodinimo operacija sudėtinga, nors ir staiga atsirastų donoras.
Su dirbtine širdimi 8 mėnesius gyvenanti moteris įsitikinusi, kad ruošiantis transplantacijai jos kūnas turėtų būti visiškai atsigavęs, todėl organizmas dar turi labai sustiprėti. Tad ėjimas širdies persodinimo link – procesas.
A.Štaraitės ligos istorija buvo paženklinta praradimų.
Kai ji Dubajuje išgirdo iš gydytojo apie širdies nepakankamumą, netrukus nutrūko santykiai su sužadėtiniu škotu. Bendras gyvenimas nebeteko prasmės – dėl karjeros galimybių vyras išvyko į Londoną, o mylimoji grįžo į tėvynę.
Praėjusių metų rudenį, kai Aistei buvo įsiūta dirbtinė širdis, praėjus mėnesiui ligoninėje nuo plaučių uždegimo komplikacijų mirė jos tėvas.
„Aš išėjau iš ligoninės su dirbtine širdimi tęsti gydymo į reabilitacijos centrą ir tą pačią dieną netekau tėčio“, – apie keistus sutapimus užsiminė pašnekovė.
Nors šiuo metu Aistė su mama gyvena Šiauliuose, jiedvi ruošiasi persikelti į Vilnių. Juk čia moteriai dažnai tenka lankytis Santaros klinikose. Sostinėje gyvena ir Aistės sesuo. Vilnius dėl A.Štaraitės ligos turėtų tapti visos šeimos susitelkimo vieta.
Nors Aistė vairuoja automobilį, vykti iš gimtojo miesto į sostinę ji niekada nesiryžta. Ją veža artimieji arba ji keliauja traukiniu.
Pati moteris prie vairo sėda tik tuomet, kai mieste reikia įveikti nedidelius atstumus, ir tik tuo atveju, kai ją kas nors lydi.
Kad Aistei kaip oro reikia laisvės pojūčio, liudija ir tatuiruotė ant dešinės rankos – išpieštas sparnas atsirado prieš penkerius metus. Dar anksčiau ant kairės rankos buvo išvedžiotas angliškas užrašas, kuris lietuviškai reiškia, kad meilės užtenka bet kokiems tikslams pasiekti.
Šie piešiniai atspindi moters charakterį. Gali būti, kad kitiems žmonėms tie piešiniai – tiktai paveiksliukai, bet ant Aistės rankų jie atsirado tuo metu, kai tos būdo savybės labai sustiprėjo.
„Mano tikslai šiuo metu labai maži. Jiems įgyvendinti skiriu nedidelį laikotarpį – nuo dviejų savaičių iki mėnesio. Tie tikslai apsiriboja buitimi ir studijomis“, – patikino nuotoliniu būdu Londono dizaino mokykloje interjero dizainą studijuojanti A.Štaraitė.
Studijos kiek laiko buvo sustojusios, nes Aistė jautėsi silpna, neturėjo jėgų net skaityti. Bet sustiprėjusi ji grįžo prie mokslų, kurie kada nors galėtų praversti.
