Susirgę žmonės esą gyvena nuolatiniame strese, patys izoliuojasi nuo visuomenės, praranda santykius, pomėgius, savigarbą. Inkontinencija sergantiems žmonėms esą nesuteikiama efektyvi pagalba.
„Tai yra stigma, yra tabu. Laikoma, kad viskas, kas žemiau juostos – gėdinga. Ši liga, ši būklė laikoma gėdinga. Žmones vengia apie tai kalbėti. Šlapimą ir išmatas nelaikantys žmonės izoliuojasi nuo visuomenės, su jais neretai kontaktuoja tik jų artimieji ir slaugytojai. Išeitis – visuomenės švietimas, kad visi žinotų, jog yra tokia liga, yra gydymas, yra priemonės, jeigu negalima išgydyti. Jos leidžia gyventi sausai. Ir nebūtina dėl to užsidaryti namuose, socialiai izoliuotis ir nustoti gyventi“, – „Eltai“ sakė J. Misevičienė.
66-erių prostatos vėžiu sergantis Algirdas sako, kad po prostatos operacijos jam prasidėjo inkontinencija. Dėl šio negalavimo jam teko iš miesto keltis į kaimą.
„Gyvenu labai mažam kaime, iki artimiausio miestelio porą kilometrų. Dar prieš tris metus gyvenau sostinėje, bet dėl vieno dalyko teko sprukti į kaimą. Tikrai sprukau, nes jau negalėjau gyventi tarp žmonių“, – sako Algirdas.
Pasak gydytojos J. Misevičienės, inkontinencija sergantiems žmonėms medicininė ir slaugos pagalba Lietuvoje yra nepakankama.
„Pirmiausia reikėtų užtikrinti pakankamą kiekį kompensuojamų slaugos priemonių, kad žmogus galėtų nevaržomai jų gauti. Nes jos yra pakankamai brangios ir ne visi pacientai, kurie turi šią problemą, išgali nusipirkti jų tiek, kiek reikia“, – sakė J. Misevičienė. Pasak gydytojos, artimųjų psichologinė ir fizinė sveikata – nematomas reiškinys, kuriam niekas neskiria jokio dėmesio. Jie neretai nemokamai dirba visą parą, teikdami psichologinę paramą ir slaugos paslaugas.
J. Misevičienės teigimu, gydymo įstaigose dirbančios slaugytojos vis dar išlieka nematomu personalu – jų darbas nėra deramai finansiškai įvertintas.
Birželio 17 – 23 dienomis visame pasaulyje minima Tarptautinė inkontinencijos savaitė. Šiemet kviečiama atkreipti dėmesį į svarbiausias problemas: prastą efektyvaus gydymo prieinamumą, pacientų ir slaugytojų nematomumą, vis augančius šio susirgimo mastus. Lietuvoje Tarptautinės inkontinencijos savaitės renginius devynerius metus organizuoja VšĮ „Inkocentras“.
Skaičiuojama, kad JAV sveikatos ekonomikai šlapimo inkontinencija kainuoja nuo 16 iki 18 milijardų dolerių per metus ir smarkiai prisideda prie aplinkos taršos. Tai antroji pagal dažnumą priežastis, kodėl senyvas žmogus atiduodamas į senelių namus.
Specialistų teigimu, inkontinencija susirgusios moterys, prieš kreipdamosi pagalbos, vidutiniškai laukia trejus su pusę metų, nes šį negalavimą laiko gėdingu arba natūraliu dalyku, prie kurio reikia prisitaikyti.
Specialistų teigimu, inkontinencija nėra normali ir neišvengiama senėjimo proceso dalis. Ši negalia paplitusi tarp įvairaus amžiaus vyrų ir moterų. Šlapimo nelaikymą sukelia daug faktorių: nėštumas ir gimdymas, prostatos operacija, estrogeno netekimas po menopauzės, fizinė ir psichinė negalia, vaistai ir chirurginės operacijos gali prisidėti prie dubens dugno raumenų tonuso sumažėjimo ir nervų pažeidimo.
