Į atmintį įstrigo vienos daktarės žodžiai: „Svarbiausia – teisingai diagnozuoti ligą. O kaip ją gydyti, mes jau žinosime“. Ir nors medicininė ligų diagnostikos įranga ir metodai tobulėja, visi puikiai žinome, kad ne visada daktarams pavyksta teisingai nustatyti ligą. Teisingą diagnozę, deja, kai kada nustato tik patologas anatomas.
Kažkada Nesvyžiuje, grožintis pirmąja LDK barokine Dievo Kūno bažnyčia, prie manęs, pasiramstydamas ramentais, prisiartino žmogus ir nedrąsiai paprašė nupirkti kepalėlį duonos. Inteligentiško, giedro veido senukas nė iš tolo nepriminė girtuoklio ar narkomano. Įsikalbėjome. Pasakė, kad grįžo iš tremties Vorkutoje, kad šachtoje, įvykus griūčiai, neteko kojos. Dirbti nebegalėjo, o iki pensijos buvo likęs mėnuo. Kadangi darbo stažo pritrūko, žmogus liko be pragyvenimo šaltinio ir dabar gyvena tik iš gerų žmonių malonės. Atsidėkodamas už gautus kelis rublius jis nusisegė nuo rankos seną laikrodį „Pobeda“ ir nuoširdžiai paprašė, kad priimčiau šią jo dovaną atminimui, nes iš jo tą laikrodį kas nors vis tiek atimsiąs. O atsisveikindamas, sužinojęs, kad esu lietuvis, pridūrė: „Buvo ten pas mus lageryje toks daktaras, jūsiškis, pavardės neprisimenu. Tokio daktaro gyvenime nebuvau matęs ir daugiau nematysiu. Jis pažiūrėdavo į akis ir pasakydavo visas ligas, kuriomis žmogus persirgo. Tik pasitikslindavo laiką, kada tai nutiko. Čia tai buvo daktaras...“
Šią istoriją prisiminiau ne šiaip sau. Juk sakoma, kad akys – ne tik mūsų sielos, bet ir sveikatos veidrodis. Jos parodo, kas vyksta žmogaus organizme. Medicina pripažįsta, kad akių rainelėje atsispindi viso kūno, visų organų būklė. Ji – tarsi atversta knyga, tik reikia mokėti ją skaityti.
Medikams jau seniai ne paslaptis, kad daugelį ligų galima nustatyti ir pagal specifinį žmogaus iškvepiamo oro ar kūno kvapą. Štai neseniai Gardino medikai diagnozavo naujagimiui labai retą ir pavojingą genetinę – vadinamąją klevų sirupo – ligą. Ši liga sukelia sunkius neurologinius sutrikimus. Ligą daktarai nustatė pagal salsvą klevų sirupo kvapą, kuris sklido nuo kūdikio. „Uostėme visas skyrius“, – vėliau medikai pasakojo žiniasklaidai.
Rusijos spauda rašo, kad 2011 metais, atlikus tyrimą, nustatyta, jog nemalonų specifinį kvapą turi ir gonorėja sergančio žmogaus prakaitas. Mokslininkai iš Kemerovo ir Tomsko eksperimentais patvirtino, kad moterys pagal natūralų kūno kvapą pasąmonės lygmenyje sugeba nustatyti šia venerine liga sergantį vyrą. 50 proc. moterų, dalyvavusių eksperimente, jautė pasibjaurėjimą, uosdamos sergančio žmogaus kūno kvapą.
Įdomų tyrimą atliko Švedijos mokslininkai iš Karolinskos instituto – vienos iš didžiausių ir prestižiškiausių medicinos mokslo įstaigų pasaulyje. Jie padarė išvadą, kad specifinį prakaito kvapą kūnas pradeda skleisti užkratui patekus į žmogaus organizmą ir dėl to suaktyvėjus jo imuninei sistemai. Aštuoniems sveikiems eksperimento dalyviams buvo įšvirkšta endotoksino lipopolisacharido arba paprasto vandens, kuriame buvo ištirpintas nedidelis druskos kiekis. Po keturių valandų visų dalyvių marškinėliai buvo paimti, rankovės kartu su pažastimis nukirptos ir sudėtos į stiklainius.
Degustuoti kvapą pasitelkta 40 studentų. Jie turėjo įvertinti pavyzdžių kvapo intensyvumą, aštrumą ir kiek jis skiriasi nuo natūralaus sveiko žmogaus kvapo. Žmonių, kuriems buvo įšvirkšta toksino, marškinėlių kvapą studentai įvertino kaip „labiau nemalonų“ ir „nesveiką“. Prakaito kvapas buvo tuo aštresnis, kuo stipriau į toksiną reagavo organizmo imuninė sistema.
O štai Izraelio mokslininkai sukūrė specialų prietaisą „NaNose“, kuris pagal iškvepiamo oro sudėtį leidžia diagnozuoti plaučių vėžį, ir net 90 proc. tikslumu. Prietaisas „jaučia“ tam tikrą vėžinių ląstelių „kvapą“. Gydytojai planuoja naudoti šią technologiją kitiems onkologiniams susirgimams, inkstų nepakankamumui, išsėtinei sklerozei, Krono ir Parkinsono ligoms diagnozuoti. Jie įsitikinę, kad šias ligas pavyks nustatyti 86 proc. tikslumu.
Pagal kvapą galima diagnozuoti ir daugelį kitų ligų: apsinuodijimą cianidu ar arsenu (atitinkamai migdolų ir česnakų kvapas), fenilketonuriją (pelių arba vilko kvapas), vidurių šiltinę (šviežiai iškeptos duonos kvapas), sepsį, kurį sukelia patekusi į kraują antibiotikams atspari žaliamėlės pseudomonos (lot. pseudomonas aeruginosa) bakterija, beje, 2009 metais pražudžiusi gražuolę iš Brazilijos Marianą Bridi da Costa, kuri net du kartus dalyvavo „Mis pasaulis“ konkurse. Sepsį išduoda vynuogių kvapas.
Kokie dar kūno kvapai mums turėtų kelti susirūpinimą?
Pūvančios žuvies kvapas
Jei žmogus kvepia žuvimi, jis beveik neabejotinai serga reta medžiagų apykaitos liga trimetilaminurija. Tai – vadinamasis žuvies kvapo sindromas. Šiai genetinei ligai būdingas trimetilamino susikaupimas organizme. Trimetilaminas yra įprastinis medžiagų apykaitos produktas, kuris susidaro organizme valgant raudoną mėsą, kepenis, kiaušinius, pieno produktus, kai kurias daržoves. Galiausiai, trimetilaminas išsiskiria su prakaitu, šlapimu, iškvepiamu oru. Liga nėra mirtina, tačiau ligoniui gali sukelti depresiją, jis gali patirti socialinę izoliaciją.
Kačių šlapimo arba amoniako kvapas
Tai yra signalas, kad žmogus gali sirgti inkstų ar kepenų nepakankamumu. Inkstai negali apdoroti viso azoto, ir jis išsiskiria per odą. Šis būdingas kvapas taip pat gali sklisti esant baltymų pertekliui organizme, pavyzdžiui, piktnaudžiaujant mažai angliavandenių turinčiu maistu. Amoniako kvapas taip pat gali atsirasti vartojant sportininkams skirtus maisto papildus, vitaminus ir vaistus, ir net kai kuriuos augalus, pavyzdžiui, šparagus.
Acetono kvapas
Kad ir kaip būtų keista, bet neretai būtent taip kvepia žmonės. Ir tai yra signalas, kad reikia pasitikrinti, ar nesergate diabetu.
„Cukraligė, arba diabetas, – tai lėtinė metabolinė liga, kurią sukelia žmogaus organizme insulino sintezės, sekrecijos ar jo periferinio veikimo sutrikimai. Dėl insulino stokos ar audinių nejautrumo insulinui išsivysto diabetas. Kasos beta ląstelės gamina hormoną insuliną, kuris padeda mūsų audiniams pasisavinti gliukozę. Stokojant šio hormono arba kai audiniai atsparūs insulinui, gliukozės koncentracija kraujyje (glikemija) didėja, tačiau audiniai gliukozės nepasisavina“, – aiškina šios ligos priežastis portalas „sveikaszmogus.lt“.
Taigi, gliukozė nebepatenka į audinius ir organus. Norėdamas kompensuoti gliukozės trūkumą, organizmas pradeda skaidyti riebalus, iš jų gamindamas gliukozę ir acetoną. Kai organizme susidaro acetono perteklius, jis pradeda išsiskirti per odą: tai primena pūvančių obuolių ar nagų lako valymo priemonių kvapą.
Virtų kopūstų kvapas
Šis kvapas signalizuoja, kad žmogaus organizme gali vykti genetinės mutacijos, dėl ko skaidoma amino rūgštis tirozinas. Organizme susikaupia amino rūgštys tirozinas, metioninas, fenilalaninas, o tai sukelia sunkius inkstų ir kepenų darbo, centrinės nervų sistemos sutrikimus. Dėl organizme susikaupusių amino rūgščių nuo ligonių sklinda būdingas virtų kopūstų kvapas.
Kyla klausimas: ar visa tai buvo žinoma Avicenos laikais? Greičiausiai – taip. Juk teigiama, kad iš akių gydytojai mokėjo diagnozuoti ligas jau senovės Egipte, Tibete ir Graikijoje.
Kažkada chemija, o tiksliau – didieji farmacijos koncernai, išstūmė vaistažoles ir kitas liaudiškas gydymo priemones, prie kurių dabar nedrąsiai grįžtama. Tačiau nemažai žmonių palaidais viduriais vis dar bėga į vaistinę tablečių, užuot išsivirę pelyno arbatos ar pasispraginę ant keptuvės saują aguonų, užpylę jas vandeniu ir pamažu išgėrę. Arba nuriję gurkšnelį ricinos aliejaus. Taip gydyti sustreikavusius vidurius rekomenduodavo garsusis Viekšnių „aptiekorius“ – vaistininkas Juozas Aleksandravičius. Ligas diagnozuoti šis iškilus Mažeikių krašto žmogus mokėjo ir iš akių, ir iš kvapo, ir iš žodžiu nusakytų simptomų. Žąsinės sidabražolės preparatais jis mokėjo gydyti net vėžį. Be jokios chemijos.
