Per šį laiką matė, kaip keitėsi požiūris į venerines ligas, teko rūpintis ne tik pacientų gydymu, bet ir ginti jų interesus prieš teisėsaugininkus, nes sovietmečiu taikytas priverstinis gydymas, o to vengiantiems grėsė baudžiamoji atsakomybė.
„Nė vienai minutei nesigailėjau pasirinkusi šią medicinos sritį. Dermatovenerologijoje yra daugiau nei 2000 ligų, kurios glaudžiai susijusios su visomis žmogaus organizmo sistemomis. Ne veltui yra sakoma, kad oda – daugelio ligų veidrodis“, – tvirtino medikė.
Ją kalbinome paskutinėmis jos darbo dienomis, nes gydytoja nusprendė baigti ilgai trukusią karjerą ir paskutinį pavasario mėnesį sutikti mėgaudamasi užtarnautu poilsiu.
– Tikriausiai tarp medicinos studentų odos ligos nebuvo populiarios. Kodėl pasirinkote šią profesiją?
– Galima sakyti, atsitiktinai. Baigiant studijas, reikėjo nurodyti, kokią medicinos sritį norėčiau pasirinkti. Buvau linkusi dirbti intervencinėje medicinoje (chirurgijoje), viliojo ekstremalios situacijos.
Tačiau puikiai žinojau, kad šios profesijos žmonės dirba dideliu krūviu ir šeimai gali nelikti laiko. Tai jau buvau patyrusi dar studijuodama, nes naktimis dirbau slaugytoja Kaišiadorių ligoninėje, o dienomis važinėdavau į paskaitas Kaune.
Be to, buvau ištekėjusi, auginau sūnų, todėl krūvis buvo didelis ir toliau gyventi tokiu tempu nenorėjau. Nusprendžiau rinktis kitas sritis. Surašiau jų gal keturias, ir reikėjo nurodyti penktą. Pagalvojusi tiesiog šiaip įrašiau odos ligas. Taip buvau paskirta dirbti į Kauno odos ir venerinių ligų dispanserį.
– Ir nenusivylėte?
– Atvykusi patekau į labai draugišką kolektyvą, turėjau labai gerus mokytojus, profesoriai Bronius Sidaravičius, Petras Gailevičius, docentas Stasys Ragaišis, skyrių vedėjai ir kolegos padėjo įgyti profesinių žinių, išmokau medicininės etikos. Šie specialistai mokė mylėti žmogų, komunikuoti su jais. Visam gyvenimui įsidėmėjau, kad gerai surinkta anamnezė (ligos aprašymas) – 80 proc. diagnozės.
Tais laikais dirbantys su venerinėmis ligomis turėjo įvaldyti ir oratorinio meno subtilybes, nes turėjome skaityti paskaitas apie odos ir lytiškai plintančias ligas. Jos vykdavo kino teatruose prieš filmų demonstracijas ir trukdavo apie pusvalandį. Stovint prieš didelę, filmo laukiančią auditoriją , reikėjo sugebėti ją sudominti. Tuo metu neturėjome jokių pagalbinių priemonių, skaidrių ir tekdavo pasikliauti vien iškalba. Ta įgyta patirtis pravertė dirbant su studentais.
– Papasakokite, kaip per jūsų ilgametę praktiką keitėsi venerinių ligų statistika, požiūris į jas?
– Per 50 metų darbo laikotarpį buvo keli lytiškai plintančių ligų „klestėjimo“ laikotarpiai, kurie tęsėsi po 7-10 metų. Dirbti buvo nelengva, buvome ne tik gydytojai, bet ir psichologai, juristai, socialiniai darbuotojai.
Tuo metu lytiškai plintančių ligų gydymas buvo privalomas, dėl to pacientams ir medikams reikėdavo dažnai bendrauti su teisėsauga. Buvo tikrinamos mūsų darbas, ligos istorijos, ambulatorinės kortelės.
Reikėdavo labai subtiliai užpildyti dokumentaciją, kad milicijos tyrėjams nesuteiktume preteksto persekioti pacientus, kuo mažiau būtų kišamasi į mūsų darbą. Medikams krūvis ir taip buvo didžiulis – vienam gydytojo etatui tekdavo 40 ligonių.
Per pastaruosius dešimtmečius sergamumas lytiškai plintančiomis ligomis yra žymiai sumažėjęs. Bet turime ŽIV, hepatitus, pavienius sifilio ir gonorėjos atvejus.
– Iš savo patirties turbūt galite pasakyti, ar prievartinis gydymas padeda suvaldyti lytiškai plintančias ligas?
– Tikrai ne. Prievarta neduoda jokio efekto. Tuo metu, kai venerines ligas mėgino suvaldyti teisėsauga, taikydama priverstinį gydymą, sergamumas vis teik būdavo labai didelis – aštuntajame dešimtmetyje Kaune per metus sifiliu susirgdavo iki 700 žmonių.
Šiuo metu taktika liberali: padedant gydytojui pacientas turi suprasti, kad jo lytiniai partneriai turėtų būti informuoti, atvyktų tikrintis ir gydytis.
– Ar teisingas buvo sprendimas jungti Odos ir venerinių ligų gydymo įstaigą prie Kauno klinikinės ligoninės?
– Įvykus pertvarkai visuomenės sveikatos srityje nuo 1991 m. medikų specialistų konsultacijos tapo apsunkintos. Reikėjo sudaryti sutartis su kitomis medicinos įstaigomis, kurios finansiškai nelabai pasiteisindavo, o medikai ne visada turėjo motyvacijos vizituoti kitose gydymo įstaigose. Tuo tarpu mums tai buvo labai svarbu, nes hospitalizuoti odos ligų pacientai sirgdavo ir kitomis ligomis.
Taip atsirado būtinybė odos ir venerinių ligų dispanserį prijungi prie daugiaprofilinės ligoninės. Už tai reikia padėkoti tuometinės Kauno 2-osios klinikinės ligoninės administracijai.
– Ar turite kokių nors planų, kai nedirbsite?
– Mėgausiuosi tuo, kad nereiks nieko planuoti, gyvensiu pagal savo biologinį laikrodį ir prašysiu Dievo sveikatos.
Kalbėjosi Saulius Tvirbutas, Kauno klinikinės ligoninės komunikacijos specialistas
