Tačiau neseniai Lietuvoje pradėtas taikyti naujas gydymo metodas gali padėti vyrams išsivaduoti ne tik iš fizinių, bet ir dvasinių kančių. Tai kraujo plazmos su trombocitais (anglų k. – „Platelet Rich Plasma“, PRP) injekcijos. Šios injekcijos pagamintos iš paties paciento kraujo.
Klaipėdietis gydytojas urologas, medicinos mokslų daktaras Mindaugas Danilevičius pripažino, kad pasaulyje tai nėra naujiena, tačiau dar viena galimybė padėti pacientams, kenčiantiems dėl varpos deformacijos.
Iš pradžių iš venos paimamas nedidelis kiekis kraujo. Centrifuguojant kraujas išskiriamas į dvi dalis: raudonuosius kraujo kūnelius ir plazmą su trombocitais.
Trombocitai ypatingi tuo, kad tai – kraujo dalis, padedanti greičiau gyti ir atsinaujinti audiniams, jie taip pat skatina smulkių kraujagyslių (kapiliarų) formavimąsi.
Iš paciento kraujo atskirtą dalį gydytojas urologas suleidžia į deformuotą varpos vietą. Nuo tos akimirkos trombocitai ir kraujo plazma atlieka savo darbą.
Yra mokslinių duomenų, kad, praėjus kelioms savaitėms nuo kraujo plazmos terapijos pradžios, čiuopiamas kietas darinys suminkštėja, varpa išsitiesina.
Gydytojas M.Danilevičius pasakojo, kad trombocitų ir kraujo plazmos terapija yra efektyvi, saugi ir neskausminga.
Procedūros metu gali būti naudojami vaistai nuo skausmo, taip pat nuskausminamieji tepalai.
Iki šiol klaipėdiečio praktikoje nepastebėta šalutinio poveikio ar atmetimo reakcijos, nes injekcijoms naudojamas paciento kraujas, o ne cheminė medžiaga.
Plazma su trombocitais medikams teikia ir daugiau vilčių. Pavyzdžiui, tokios injekcijos gali būti naudojamos gydant šlapimo nelaikymą moterims, makšties sausumą, skausmingus intymius santykius ar nesugebėjimą pajusti orgazmo.
Plazma su trombocitais gelbėja ir tada, kai varpoje būna išvešėjęs fibrozinis audinys.
„Toks gydymas gerina kraujo pritekėjimą į varpą, didina jos apimtį, gerina erekciją.
Taip pat didėja varpos jautrumas, todėl patiriamas susijaudinimas intymių santykių metu“, – teigė M.Danilevičius.
Daugybę naujų gydymo metodų urologijos, nefrologijos, andrologijos, seksualinės medicinos srityse įdiegęs profesorius Balys Dainys yra konsultavęs ne vieną pacientą, kurį vargino Peyronie liga.
Dažniausiai ji paliečia 40–70 metų vyrus. Varpą bjaurojančios ligos priežastys iki šiol nėra aiškios, manoma, kad įtakos gali turėti traumos ir tam tikrų vaistų vartojimas.
Pastebėta, kad šia liga dažniau serga baltosios rasės, taip pat A plius kraujo grupės atstovai.
Apie trečdalį sergančiųjų turi ir plaštakos deformaciją (Dupuytreno kontraktūrą), kai dėl sausgyslių įtempimo sunku ištiesti du pirštus – bevardį ir mažylį.
Balzganajame dangale, kuris dengia akytkūnius, atsiranda fibrozinio audinio salelė, vėliau ji darosi panaši į kremzlinę plokštelę. Toje vietoje balzganasis dangalas praranda elastingumą, nebegali išsitempti, todėl varpa ima linkti į tą pusę, kurioje yra šis židinys.
Kai varpa yra ramybės būklės, tiriant galima užčiuopti pailgą sukietėjimą.
Kol plokštelė dar nesukremzlėjusi, erekcija būna skausminga. Jai sukietėjus pasidaro keblesni ir intymūs santykiai.
Vieni vyrai prie keistos varpos pripranta, kiti – ne. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai gali lemti genai, nes dažnai Peyronie liga susirgusių vyrų tėvai ir broliai taip pat nesidžiaugia tiesia varpa.
Tokiems vyrams kyla grėsmė susirgti ligomis, dėl kurių ir kitur pradeda vešėti jungiamasis audinys. Jei liga aprimsta, ne visi vyrai jaučiasi pasmerkti.
Pasitaiko atvejų, kai, įvykus erekcijai, ties pagrindu varpa dar būna kieta, o aukščiau plokštelės pasidaro gležna. Blogiau, kai sustandėjusi varpa sulinksta kaip kablys. Tokia varpa tinka tik šlapintis.
Esama įvairių teorijų, aiškinančių, kaip varpoje atsiranda sukietėjimų. Yra manančiųjų, kad taip gali nutikti dėl varpos traumos, pavyzdžiui, kai į ją įveriami žiedai. Kartais iš tikrųjų kieta varpa gali lūžti, tuomet susidaro kraujosruvų, vėliau toje vietoje gali susidaryti sukietėjęs randas.
Bendraudamas su pacientais B.Dainys stengiasi neužmiršti paklausti, ar kada nors varpa buvo sužeista, pavyzdžiui, dėl neįprasto sekso, bet nė vienas jų nieko panašaus neprisiminė.
Dėl šios priežasties jam atrodo nelabai įtikinama teorija apie varpos sužeidimą ir sukietėjusią joje plokštelę.
Vilnietis medikas priminė rusų rašytojo ir dramaturgo Antono Čechovo, kuris taip pat vertėsi gydytojo praktika, posakį – jei kokiai nors ligai pasiūlyta daug gydymo būdų, vadinasi, ji neišgydoma. Tai tinka ir kalbant apie Peyronie ligą.
B.Dainys priminė, kad medicinos istorijoje buvo sukurtas ne vienas būdas, kaip išvaduoti vyrus iš Peyronie ligos gniaužtų – daugelis jų buvo nesėkmingi.
Pavyzdžiui, galima į varpos plokštelę švirkšti hormonų, didelę dozę vitamino E, taip pat vaistų, skirtų randams minkštinti, bet mažai vilčių, kad ligonis pasveiks. Nustačius Peyronie ligą, mažai gelbėja ir preparatai, gerinantys kraujotaką ir plečiantys kraujagysles.
Kai kurie mokslininkai siūlė varpos sukietėjimą naikinti specialiu instrumentu, kuris skirtas šlapimo pūslės, tulžies pūslės, inkstų akmenims susmulkinti. Tai litotripsija, bet ji nepasiteisino.
„Dažniausiai vieną ar kitą metodą pasiūlę autoriai moksliniuose straipsniuose giriasi tokio gydymo veiksmingumu, o tų, kurie stebi pacientus ir vėliau, nuomonė būna kur kas skeptiškesnė.
Tačiau tai, kas tinka inkstų akmenims, nelabai tinka varpoje susidariusiai plokštelei, nes, taikant litotripsiją, pagerėjimas ne visada būna akivaizdus“, – apgailestavo profesorius B.Dainys.
Savo knygoje „Urologo užrašai“ B.Dainys priminė, kad negydant Peyronie ligos gyvenimas nėra malonus.
Kartais ši liga aprimsta ir intymūs santykiai kiek pagerėja, tačiau kai kuriais atvejais jie būna nebeįmanomi.
Prieš kelis dešimtmečius pradėjus pasaulyje taikyti plastinės chirurgijos metodą, kai vietoj sukietėjusios plokštelės į varpą yra įdedamas lopas, lengviau atsikvėpė ir pacientai.
Iš tikrųjų skalpelis gali ištiesinti net pačią kreiviausią varpą. Tačiau ne visiems pacientams psichologiškai yra priimtina tokia operacija. Ji gali būti neįmanoma ir dėl gretutinių ligų.
Pašalinus plokštelę, toje vietoje uždedamas lopas. Iš didžiosios šlaunies poodžio venos paimtas fragmentas sukarpomas, iš skiaučių padaromas lopas, tas lopas įsiuvamas į buvusios plokštelės vietą.
Už ką man tokia bausmė? Į šį klausimą neranda atsakymo vyrai, kenčiantys dėl intymaus sutrikimo – iškrypusios varpos. Ji gali būti ne tik kreiva, bet ir sulinkusi, užsirietusi aukštyn, atrodyti kaip kablys – visais atvejais nelaimingieji sielojasi ir ieško pagalbos gydytojų kabinetuose.
Bėda kamavo ir senovės graikus
1743 metais Prancūzijos karaliaus Liudviko XV rūmų gydytojas François Gigot de la Peyronie (1678–1747) pirmą kartą aprašė vyrų ligą, kuri labai subjauroja varpą. Šiam prancūzų gydytojui yra net pastatytas paminklas.
Toks varpos defektas buvo žinomas dar senovės graikams, tai liudija archeologų atrastos skulptūros.
XVI amžiuje apie paslaptingą vyrų ligą, bjaurojančią varpą, yra užsiminęs ir anatomas Andreas Vesalius traktate „Apie žmogaus sandarą“.
