Skiepytis negalinti vilnietė per ligų protrūkius išgyvena tikrą košmarą

R.Rū­kai­tei bu­vo vos de­vy­ni mė­ne­siai, kai jai me­di­kai nus­ta­tė žvy­ne­li­nę. Tai itin re­tas at­ve­jis, nes pap­ras­tai ši sun­ki, neiš­gy­do­ma, tik kontroliuo­ja­ma autoi­mu­ni­nė li­ga pa­si­reiš­kia vė­liau.

Tik gi­mu­si mer­gai­tė bu­vo pas­kie­py­ta nuo tu­ber­ku­lio­zės ir he­pa­ti­to B, o jos or­ga­niz­mas į tai rea­ga­vo skaus­min­gu bė­ri­mu. Kai me­di­kai nustatė, kad mer­gai­tė iš mo­čiu­tės pa­vel­dė­jo žvy­ne­li­nę, bu­vo nusp­ręs­ta jos dau­giau nes­kie­py­ti, nes skie­pai su­ke­lia li­gos pa­ūmė­ji­mą.

„Vai­kys­tė­je tuo la­bai džiau­giau­si – vi­sus kla­sės drau­gus ves­da­vo skie­py­tis, o ma­nęs ne­ba­dė. Ta­da ne­tu­rė­jau sup­ra­ti­mo, ką tai reiš­kia, o dabar sup­ran­tu, kad la­biau ri­zi­kuo­ju su­sirg­ti skie­pais val­do­mo­mis užk­re­čia­mo­sio­mis li­go­mis“, – sa­kė 48 me­tų mo­te­ris.

Vie­nos to­kių li­gų – ty­mų – prot­rū­kis Lie­tu­vo­je R.Ru­kai­tei ke­lia siau­bą, nes ji ne­tu­ri ga­li­my­bių nuo jos ap­si­sau­go­ti. Pas­ta­rą­jį kartą, kai skiepijo­si, ji il­gai ne­ga­lė­jo su­val­dy­ti žvy­ne­li­nės. Ši iki ga­lo neiš­tir­ta li­ga pa­si­reiš­kia ne tik kū­ną su­dar­kan­čiu skaus­min­gu bė­ri­mu.

„Tai – ne vien es­te­ti­nė prob­le­ma. Ne­val­do­ma žvy­ne­li­nė ker­ta per są­na­rius ir vi­daus or­ga­nus. Pa­čiai to dar ne­te­ko pa­tir­ti – kol kas val­dau šią li­gą, bet dėl jos su­kel­tų są­na­rių prob­le­mų ma­no mo­čiu­tė la­bai sun­kiai vaikš­čio­jo“, – pa­sa­ko­jo žur­na­lis­te dir­ban­ti R.Rukai­tė.

Kai­my­nams nus­ta­tė dif­te­ri­ją R.Ru­kai­tė kar­tą jau pa­ty­rė, ką reiš­kia ne­pai­sy­ti drau­di­mo skie­py­tis. Bet ta­da bu­vo taip iš­si­gan­du­si, kad apie žvy­ne­li­nę ne­be­gal­vo­jo.

1995 me­tais Ru­si­jo­je ir Uk­rai­no­je ki­lęs dif­te­ri­jos prot­rū­kis at­ke­lia­vo ir iki Lie­tu­vos. Epi­de­mi­ja ki­lo dėl pa­di­dė­ju­sio im­lu­mo difterijai, ku­rį lė­mė ma­žos vai­kų skie­pi­ji­mų im­tys, ne­vyk­do­ma suau­gu­sių­jų re­vak­ci­na­ci­ja ir pab­lo­gė­ju­sios so­cia­li­nės są­ly­gos. Greta to prot­rū­kį pas­ka­ti­no ir vadina­mie­ji po­pie­ri­niai skie­pai, kai li­gos is­to­ri­jo­je bu­vo įra­šo­ma, kad as­muo skie­py­tas, nors iš tie­sų taip ne­bu­vo.

Tuo lai­ko­tar­piu, at­siž­vel­giant į Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos (PSO) re­ko­men­da­ci­jas, Lie­tu­vo­je bu­vo vyk­do­ma suau­gu­sių­jų skie­pi­ji­mo nuo dif­te­ri­jos kam­pa­ni­ja, po ku­rios ser­ga­mu­mas šia li­ga vėl ėmė ma­žė­ti. Vis dėl­to per prot­rū­kį pa­sau­ly­je užregistruota 150 tūkst. dif­te­ri­jos atvejų, iš jų 5 tūkst. bai­gė­si mir­ti­mi.

R.Ru­kai­tės laip­ti­nės kai­my­nams – bal­ta­ru­siams su­tuok­ti­niams ir dviem jų vai­kams – taip pat bu­vo nus­ta­ty­ta dif­te­ri­ja.

„Ta­da taip iš­si­gan­dau, kad iš­kart nu­lė­kiau skie­py­tis. Po pir­mo­jo skie­po man at­si­nau­ji­no žvy­ne­li­nė. Ka­dan­gi li­ga bet ku­riuo at­ve­ju grį­žo, nepaisy­da­ma nie­ko su­si­lei­dau dar dvi pri­va­lo­mas vak­ci­nas. Ta­čiau po to tre­jus me­tus nie­kaip ne­su­val­džiau žvy­ne­li­nės“, – pa­sa­ko­jo R.Rukaitė.

Kiek­vie­nos skie­pais kont­ro­liuo­ja­mos li­gos prot­rū­kis žur­na­lis­tei ke­lia bai­mę, nes mo­te­ris jau­čia­si ne­sau­gi: dar­be, par­duo­tu­vė­je, po­lik­li­ni­ko­je, ypač vai­kų dar­že­liuo­se, į ku­riuos daž­nai eina dar­bo rei­ka­lais.

„Dir­bu apie vai­kus ra­šan­čia­me žur­na­le, to­dėl nuo­lat bend­rau­ju su vai­kais. Ne­ga­liu net kau­kės už­si­dė­ti, nes ta­da vai­kai ma­nęs bijos. Taip ir vaikš­tau pei­lio aš­me­ni­mis“, – sa­kė žur­na­lis­tė.

Prieš po­rą me­tų ji su­sir­go gri­pu. Nuo šio vi­ru­so skie­py­ta ko­le­gė sir­go leng­va gri­po for­ma, o R.Ru­kai­tė tris sa­vai­tes ne­ga­lė­jo pakil­ti iš lo­vos.

„Ma­niau, kad jau mirš­tu, – bu­vo la­bai blo­gai. Ta­da sau pa­sa­kiau, kad ne­pai­sant nie­ko atei­ty­je skie­py­siuo­si nuo gri­po, bet ži­nau, kad nesiskie­py­siu, nes žvy­ne­li­nė – ir­gi la­bai sun­ki li­ga“, – tei­gė mo­te­ris.

Da­bar jau pen­si­nin­kė Rū­tos mo­ti­na bu­vo me­di­kė, to­dėl no­rė­jo skie­py­ti abi sa­vo duk­te­ris. Jau­nes­nio­ji R.Ru­kai­tės se­suo žvynelinės nepaveldėjo, to­dėl yra skie­py­ta vi­sais pri­va­lo­mais skie­pais, ji skie­pi­jo ir vi­sus tris sa­vo vai­kus. Rū­ta ir­gi skie­pi­jo sa­vo duk­te­rį.

„Ma­no šei­ma yra sau­gi, o man kiek­vie­na ži­nia apie skie­pais kont­ro­liuo­ja­mų li­gų prot­rū­kius yra skaus­min­gas dū­ris. Ne­no­riu išpūsti – nuo­lat ne­gal­vo­ju apie vi­sas to­kias li­gas. Ma­ne gąs­di­na prot­rū­kiai. Anks­čiau gąs­di­no dif­te­ri­ja, da­bar – ty­mai. Są­mo­nin­gai ven­giu ma­si­nio su­si­bū­ri­mo vie­tų, nes ži­nau, kad esu ne­sau­gi“, – kal­bė­jo R.Ru­kai­tė.

Žur­na­lis­tei juo­ką ke­lia skie­pų prie­ši­nin­kų ar­gu­men­tai, kad rei­kia ne skie­py­tis, o stip­rin­ti imu­ni­te­tą. Ji ra­šė ne­ma­žai straips­nių apie me­di­ci­ną, daug bend­ra­vo su me­di­kais ir vi­si vie­nu bal­su tvir­ti­no, kad imu­ni­te­to neį­ma­no­ma sus­tip­rin­ti. Ga­li­ma grū­din­tis, bet imu­ni­te­to tik­rai nes­tip­ri­na sin­te­ti­niai vi­ta­mi­nai.

„Dar juo­kin­giau at­ro­do, kai svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras Aure­li­jus Ve­ry­ga rim­tu vei­du aiš­ki­na, kad ir ne­ma­žai me­di­kų yra skie­pų priešininkai. Rei­kė­tų ats­kir­ti me­la­gin­gas ži­nias, ku­rias sklei­džia tie pa­tys skie­pų prie­ši­nin­kai, ir nesk­leis­ti jų dar la­biau, nes pa­ti ne­su­ti­kau nė vie­no me­di­ko, ku­ris pa­si­sa­ky­tų prieš skie­pus. Juo­kin­ga, kai XXI am­žiu­je žmo­nės nei­gia moks­lo įro­dy­mus“, – svarstė R.Ru­kai­tė.

Ty­mai – ūmi­nė, itin užk­re­čia­ma vi­ru­si­nė in­fek­ci­ja, plin­tan­ti oro la­še­li­niu bū­du. Vie­nas ty­mais ser­gan­tis žmo­gus ga­li užk­rės­ti 18 ki­tų. Specifinių šios li­gos gy­dy­mo prie­mo­nių nė­ra, tai­ko­mas tik simp­to­mi­nis gy­dy­mas.

Ty­mai bu­vo ir iki šiol yra vie­na daž­niau­sių mir­čių prie­žas­čių tarp vi­sų vak­ci­no­mis kont­ro­liuo­ja­mų li­gų. Daž­niau­sios ty­mų komplika­ci­jos – pneu­mo­ni­ja, la­rin­gi­tas, oti­tas. Re­tais at­ve­jais ga­li komp­li­kuo­tis en­ce­fa­li­tu (sme­ge­nų už­de­gi­mu).

Ty­mų vak­ci­na pa­sau­ly­je skie­pi­ja­ma dau­giau kaip ke­tu­ris de­šimt­me­čius. Ši vak­ci­na – vie­nin­te­lė ap­si­sau­go­ji­mo prie­mo­nė nuo šios li­gos. Visuome­nė ty­mams tam­pa ats­pa­ri ta­da, kai yra pa­sis­kie­pi­ję bent 95 proc. jos na­rių.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Kli­ni­ki­nės me­di­ci­nos ins­ti­tu­to Vai­kų li­gų kli­ni­kos ve­dė­jas Vy­tau­tas Uso­nis pab­rė­žė: ki­lus da­bar­ti­niam ty­mų prot­rū­kiui di­džiau­sia bė­da yra ta, kad jei anks­čiau šią li­gą lie­tu­viai par­si­vež­da­vo iš už­sie­nio, da­bar ją vie­ni kitiems pla­ti­na vie­ti­niai.

2017 me­tais PSO bu­vo pas­kel­bu­si, kad Lie­tu­vo­je ty­mai ne­ke­lia pa­vo­jaus, ta­čiau da­bar mū­sų ša­lis dėl šios li­gos nė­ra sau­gi. Tai lė­mė ma­žos skie­pi­ji­mo­si im­tys ir vi­suo­me­nė ne­be­tu­ri imu­ni­te­to.

„Va­di­na­ma­sis vi­suo­me­nės imu­ni­te­tas yra ge­riau­sia ap­sau­ga nuo ty­mų. Ta­čiau ne­rei­kia gal­vo­ti, kad dėl mis­ti­nio imu­ni­te­to prievar­ta skiepijame vi­sus vai­kus. Svar­biau­sia – skie­pi­ja­mas žmo­gus ir jo ap­sau­ga. Bet kai jis sau­gus ir tu­ri imu­ni­te­tą li­gai, lai­mi visa vi­suo­me­nė. Jei imu­ni­te­tą tu­ri pa­kan­ka­mai daug žmo­nių, jų imu­ni­te­tas sau­go ir tuos, ku­rie to imu­ni­te­to ne­tu­ri“, – tvir­ti­no V.Uso­nis.

Vai­kų ko­lek­ty­vuo­se V.Uso­nis išs­ki­ria ke­tu­rias gru­pes.

Pir­mo­ji – skie­py­ti vai­kai, tu­rin­tys imu­ni­te­tą ty­mams, rau­do­nu­kei ir kiau­ly­tei, nes bū­tent nuo šių tri­jų užk­re­čia­mų­jų li­gų skiepijama kombinuotą­ja MMR vak­ci­na.

Ant­ro­ji gru­pė – nes­kie­py­ti vai­kai, ne­ga­lin­tys skie­py­tis dėl me­di­ci­ni­nių prie­žas­čių. Daž­niau­siai tai – sun­kio­mis imu­ni­nės sis­te­mos ar įgim­to­mis lė­ti­nė­mis li­go­mis ser­gan­tys, vak­ci­nos kom­po­nen­tams aler­giš­ki vai­kai.

Tre­čio­ji gru­pė – nes­kie­py­ti vai­kai, ku­rių tė­vai nusp­ren­džia to ne­da­ry­ti dėl įsi­ti­ki­ni­mų.

Ket­vir­to­ji gru­pė – vai­kų ko­lek­ty­vo per­so­na­las ar suau­gu­sie­ji, daž­nai bū­nan­tys šia­me ko­lek­ty­ve. Šie žmo­nės pa­ti­ria pa­pil­do­mą rizi­ką su­sirg­ti nes­kie­py­tų vai­kų pla­ti­na­mo­mis skie­pais val­do­mo­mis li­go­mis, nes kai ku­rios vak­ci­nos ta­po pri­va­lo­mos ne taip seniai.

„Pa­vyz­džiui, rau­do­nu­kė vai­kui yra la­bai leng­va li­ga. Tė­vai ga­li net ne­ži­no­ti, kad vai­kas ja sir­go, jei tik šiek tiek pa­ki­lo temperatūra, o bė­ri­mas bu­vo ma­ty­ti vos ke­lias va­lan­das. Ta­čiau ši užk­re­čia­mo­ji li­ga itin pa­vo­jin­ga nėš­čio­sioms. Jei be­si­lau­kian­ti mo­te­ris ja su­ser­ga nėš­tu­mo pra­džio­je, gre­sia la­bai sun­kūs vai­siaus ap­si­gi­mi­mai“, – aiš­ki­no V.Uso­nis.

Skie­pi­ji­mai nuo rau­do­nu­kės Lie­tu­vo­je pra­dė­ti 1992 m. Pri­va­lo­mų skie­pų ne­bu­vo, tik re­ko­men­duo­ja­mi, tad dau­gu­ma da­bar­ti­nių trisdešimtmečių ne­tu­ri imu­ni­te­to šiai li­gai.

Anot V.Uso­nio, svar­bu gir­dė­ti ir prieš skie­pus nu­sis­ta­čiu­sių as­me­nų ar­gu­men­tus, bet drau­ge ne­pa­mirš­ti la­biau­siai pa­žei­džia­mų vi­suo­me­nės gru­pių in­te­re­sų.

„Vai­kų nes­kie­pi­jan­čių tė­vų spren­di­mas svar­bus ne tik jų vai­kams, bet ir tiems žmo­nėms, ku­rie dėl ko­kių nors prie­žas­čių yra nesau­gūs, – nega­li skie­py­tis ar ne­bu­vo pas­kie­py­ti ir to ne­ži­no. Per ma­žai kal­ba­me apie šias gru­pes, bet prieš vak­ci­nas nusistačiusių spren­di­mas nė­ra tik jų rei­ka­las“, – tvir­ti­no pro­fe­so­rius.