Jis yra vedęs, dirba tarptautinėje kompanijoje, gyvena aktyvų gyvenimą ir turi hobių – jam patinka fotografuoti, žaisti stalo žaidimus, keliauti.
Tik retas jį menkai pažįstantis žmogus nutuokia, kad Tomas gimė kitoks nei daugelis mūsų: jam nuo mažens buvo sunku reikšti savo mintis ir kalbėti, jis turėjo sensorinių iššūkių ir dėl sunkaus elgesio kurį laiką buvo lavinamas namuose.
Tik tuomet, kai Tomui sukako 12 metų, paaiškėjo, kodėl berniukas elgiasi kitaip, nei dauguma jo bendraamžių. Jam buvo nustatytas autizmo spektro sutrikimas.
Ką reiškia turėti tokią diagnozę, pirmadienio rytą Tomas pasakojo didžiulei auditorijai, susirinkusiai Seime, kur Pasaulinės autizmo supratimo dienos išvakarėse vyko konferencija „Autizmas Lietuvoje: iššūkiai ir sprendimai“.
„Aš pasaulį dažnai suvokiu kitaip, nei dauguma. Nepasakyčiau, kad geriau ar blogiau.
Esu jautrus garsams, mano smegenys nesugeba garsų išfiltruoti. Girdžiu kiekvieną garsą: kaip kas nors vaikšto koridoriuje, kaip kalba aname šios salės gale. Garsai mane persekioja nuolat. Negaliu jų negirdėti“, – teigė Tomas.
Tas pats vyrui yra ir su rega: akys bando „pagriebti“ kiekvieną menkiausią vaizdinę detalę ir nuo to sunku atsiriboti.
Tomas atviras: jo vaikystėje turėtos problemos su laiku neišnyko. Jis vis dar ne tik susiduria su sensoriniais iššūkiais, bet ir turi tramdyti jame glūdintį norą suptis, gestikuliuoti.
Tačiau didelio darbo ir pastangų dėka vyras išmoko neleisti šioms emocijoms prasiveržti ir dabar džiaugiasi gyvenantis pilnavertį gyvenimą.
Pasakodamas apie vaikystę Tomas atviras: „Iš vaikystės atsimenu nedaug. Buvau pakankami sunkus vaikas, autistas. Gyvenau ne tiek savo, kiek fantazijų pasaulyje. Tai buvo pabėgimas nuo streso“.
Tomas lankė mokyklą, kuri buvo už 5-6 kilometrų nuo namų. Į ją buvo galima nukakti dviem būdais: pėstute arba autobusu.
Autobusas iki mokyklos veždavo tiesiai. Vaikui tereikėdavo paėjėti 100 m pėstute nuo namų iki stotelės ir išlipus iš autobuso dar 100 metrų nukulniuoti iki mokyklos.
Pasirinkus kelionę pėstute, tekdavo pėdinti 6 kilometrus. Šis kelias buvo gana sudėtingas ir vingiuotas.
Kartą, grįžus iš mokyklos, mama Tomo paklausė, kokiu būdu jis keliavo – pėsčiomis ar autobusu. Nepaisant to, kad kelionė vienu būdu ryškiai skyrėsi nuo kito, vaikas nesugebėjo prisiminti, kaip jis keliavo.
„Aš neatsimindavau, kaip vykau į mokyklą, taip būdavau pasinėręs į savo išgyvenimus“, – atskleidė vyras.
Tomui sunku ir chronologiškai prisiminti praeities įvykius: jam nėra skirtumo tarp įvykio, įvykusio prieš dvejus ar prieš penkerius metus.
Kad atsektų laiko seką ir suprastų, kada ir kas įvyko, vyras turi prisiminti aibę papildomų faktų, susijusių su įvykiu. Tik taip gali pasidaryti teisingas išvadas.
Tomui teko išmokti susigyventi ir su aštriais sensoriniais pojūčiais bei juos nuraminti, kad nebūtų sensorinės perkrovos. Dėl to net eidavo į triukšmingiausius koncertus, kad klausa priprastų prie garsinių dirgiklių.
Daugeliui sunku net įsivaizduoti, tačiau kurį laiką Tomas nemokėjo skaityti ir suvokti kitų žmonių emocijų, suprasti, ką žmogus jaučia kai šypsosi arba tada, kai jo veidas rūškanas. Tai iš pradžių trukdė bendrauti su aplinkiniais, bet ilgainiui Tomas viso to išmoko.
„Daug dalykų galima išmokti. Bet negaliu pasakyti, kad mano patirtis tinka visiems. Yra skirtingi vaikai, skirtingos diagnozės. Tačiau manau, kad visi galime padaryti progresą tiek savo, tiek aplinkinių gyvenime.
Savo patirtimi Tomas dalijosi ne tik Seime. Jis jau pusę metų važinėja po Lietuvą ir susitikinėja su tėvais, auginančiais autistiškus vaikus, bei specialistais, pasakodamas, kaip galima sėkmingai gyventi turint autizmo diagnozę ir su kokiais sunkumais tenka susidurti jo likimo broliams bei sesėms.
Tomas pastebėjo, kad autistiškų žmonių gretos didėja, kasmet šią diagnozę išgirsta vis daugiau šeimų.
Tačiau vyras pasidžiaugė teigiamais poslinkiais. Esą jeigu jam pavyko pasiekti tokį progresą, nors autizmas buvo diagnozuotas jau vėlai, sulaukus 12 metų, ir tada, kai apie šį sutrikimą žinojo tik pavieniai specialistai bei tėvai, dabar galima pasiekti dar didesnių pokyčių.
Anot Tomo, vien tai, kad dabar apie autizmą kalbama net ir Seime, didžiulėje konferencijoje, rodo, jog teigiamų poslinkių jau yra nemažai.
