Tbilisyje augusi Tamila, būdama septynerių, vasarą kalnuose susižeidė ranką, kai ji paslydo brisdama sraunia kalnų upe. Griūdama mergaitė atsirėmė į stiklo šukes, ir jos supjaustė delną.
Medikai susiuvo žaizdą delne, bet mergaitės pirštai liko nutirpę ir susirietę.
Jie ir galėjo likti tokie kaip vanago, nes gruzinų gydytojai ilgą laiką negalėjo nustatyti to priežasties.
Medikai neįtarė, kad dėl traumos buvo nutrauktas alkūninis nervas. Dėl šios priežasties mergaitės dešinė ranka darėsi vis silpnesnė, ji ėmė tarsi džiūti. Galūnė vis kliūdavo, netgi nustojo augti, Tamila negalėjo judinti net pirštų.
Tamila jautėsi taip, tarsi ranka būtų ne jos, – ji negalėjo atlikti net nesudėtingų judesių. Laikyti rankoje šaukštą, susišukuoti, piešti – visa tai atrodė neįmanoma.
Po nelaimės praėjus beveik pusmečiui Tamilos mamai Almai pavyko surasti Vilniuje dirbančius mikrochirurgus ir pas juos atvežti dukterį.
Neseniai Tamila į socialinius tinklus įkėlė nuotrauką, kurioje ji įsiamžino su vilniečiu gydytoju Renaldu Vaičiūnu.
Šiuo metu Latvijoje gyvenanti moteris prisipažino seniai ketinusi tai padaryti.
Prie nuotraukos Tamila parašė, kad tai buvo nepaprastai malonus susitikimas su gydytoju, pakeitusiu jos gyvenimą. Atvykusi į Vilnių buvusi pacientė susirado R.Vaičiūną beveik po trisdešimties metų.
Tamila taip pat dėkinga plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistui profesoriui Kęstučiui Vitkui, mikrochirurgui docentui Mindaugui Minderiui. Šie trys vilniečiai medikai Tamilą išgelbėjo nuo neįgalumo.
Įvairiose šalyse gyvenusi moteris tik šiemet įgyvendino sumanymą aplankyti bent vieną mediką, kuris operavo ją vaikystėje, ir padėkoti.
„Norėjau pasidalinti su visais savo istorija. Kai susitinki su medikais, kurie išgydo ir pakeičia tavo gyvenimą, to neįmanoma užmiršti.
Jei prieš 28 metus Vilniuje nebūčiau susitikusi su talentingais mikrochirurgais, kurie mane operavo, dabar būčiau kitokia“, – pasakojo Tamila.
Dabar ji jaučiasi sveika, o tuo metu, kai prireikė mikrochirurgų pagalbos, Tamilai buvo septyneri.
Kelionė iš Tbilisio į Vilnių Tamilai neprailgo, nes ji dažnai lankydavosi Lietuvoje, kur buvo daug giminių.
1991-ųjų pradžioje mikrochirurgai buvo įsikūrę tuometėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.
Konsultacija truko neilgai. Tamila prisiminė, kaip gydytojai tarpusavyje kalbėjosi, kad ją reikia skubiai guldyti ant operacinio stalo.
„Tuo metu nieko nesupratau, maniau, kodėl man reikia gultis ant stalo, jei galiu sėdėti ir ant kėdės“, – juokdamasi prisiminė Tamila.
Operacija buvo suplanuota 1991-ųjų sausio 13-ąją, tačiau buvo atidėta dėl tragiškų įvykių Lietuvoje. Tą dieną prie Televizijos bokšto Vilniuje buvo sužeista per 600 taikių ir neginkluotų žmonių, 14 žuvo.
Tuometėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje gydytojai dirbo kiaurą parą, sužeistųjų buvo tiek daug, kad ji atrodė kaip karo ligoninė.
„Atsimenu, tą dieną ligoninėje negalėjo tilpti visi nukentėjusieji, todėl visos planinės operacijos buvo atidėtos. Mane operavo beveik po trijų savaičių“, – pasakojo moteris.
1991-ųjų sausio pabaigoje atlikta operacija buvo sėkminga, todėl Tamilos mama medikus vadino angelais sargais. Atsigavusi po narkozės mažoji pacientė pamatė jos aplankyti atėjusį mikrochirurgą M.Minderį.
Jis atnešė piešinių albumą – tai buvo netikėta dovana Tamilai nuo vilniečio mediko vaikų.
Pasirodo, grįžęs iš ligoninės namuose gydytojas pasakojo, kad turi mažą pacientę iš Gruzijos.
Tada jo vaikai paprašė perduoti jų piešinius nepažįstamajai.
Tamila ligoninėje buvo visų lepinama. Po operacijos ranka kelias savaites buvo sugipsuota. Susiūtas nervas atsigavo, o pažeista galūnė ėmė normaliai vystytis.
Nuo dukters rankos nuimtą gipsą Tamilos mama saugo iki šiol.
Jei ne delne likusios žymės, kur smigo stiklo šukės, niekas neįtartų, kad Tamilos ranka kadaise buvo stipriai sužalota.
Vaikystėje daug dienų įvairiose ligoninėse praleidusi moteris savo likimo nesusiejo su medicina. Ji prisipažino, kad švirkštų ir kraujo baimė niekur nedingo.
Praėjus kuriam laikui po operacijos Tamila su tėvais iš Tbilisio atvyko gyventi į Lietuvą, čia praleido trejus metus. Vėliau šeima išvyko į Maskvą.
Rusijos sostinėje Tamila baigė vidurinę mokyklą, vėliau įgijo dvi specialybes – baigė landšafto architektūros ir dizaino studijas, taip pat žurnalistiką.
Maskvoje ji susipažino ir su būsimuoju vyru, kuris buvo atvykęs čia mokytis iš Latvijos. Ištekėjusi persikėlė į Rygą, čia dirba reklamos verslo srityje.
Tamila – gruziniškas vardas, o Lindės pavardė – latviška. Su sūnumis moteris kalba ne tik latviškai, bet ir lietuviškai.
Dabar Lietuvoje ji būna ne taip dažnai. Susitikimas su kadaise ją operavusiu gydytoju R.Vaičiūnu buvo tarsi atvykimas į namus.
Pirštai išlinksta lyg vanago
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas mikrochirurgas docentas M.Minderis padėjo ne vienam pacientui, kuriam buvo pažeistas alkūninis nervas. Neretai tokie žmonės būna aplankę ne vieną specialistą ir nusivylę, kad negali suglausti kelių pirštų.
„Jei susiuvus žaizdą jaučiamas pirštų tirpimas, nejudrumas, negalima delsti, reikia kreiptis į mikrochirurgą“, – įspėjo gydytojas.
Kad gali būti nutrauktas alkūninis nervas, išduoda tam tikri ženklai. Alkūninis nervas, kaip ir daugelis periferinių nervų, yra mišrus: atlieka ne tik motorinę funkciją – įnervina raumenis, bet ir jutiminę – užtikrina pirštų jutimą.
Motorinė alkūninio nervo funkcija yra svarbesnė, be jos negalėtų veikti keliolika plaštakos smulkiųjų raumenų. Dėl šio nervo įmanoma praskėsti, suglausti ar sukryžiuoti pirštus. Pažeidus nervą bevardis (ketvirtas) ir mažylis (penktas) pirštai iškrypsta. Tokia deformacija vadinama vanago pirštais arba lokio letena.
Šoniniai pirštų judesiai pasidaro neįmanomi, mažasis pirštas lieka nukrypęs į šoną, žmogus negali jo priglausti. Kišant ranką į kišenę mažasis pirštas dažniausiai užkliūva. Nors nukentėjusysis gali sugniaužti kumštį, jis būna silpnas.
Siuvant nutrauktą nervą procedūros sėkmę lemia daug veiksnių. Ypač svarbu tai padaryti laiku – praėjus maždaug metams po traumos negrįžtamai sunyksta impulso negaunantys raumenys.
Susiuvus nervo galūnėles reikia apsišarvuoti kantrybe – jos atauga lėtai, vos milimetrą per parą, todėl sveikimas nėra greitas.
Gydytojas M.Minderis paminėjo dar vieną svarbią aplinkybę, nuo kurios priklauso, ar susiuvus nutrauktą alkūninį nervą žmogus galės valdyti bevardį ir mažąjį pirštus. Tai – vidinė nervo sandara. Kadangi nervą sudaro skirtingos skaidulos – motorinės ir sensorinės, negalima jų supainioti susiuvant.
Susiūti nervą – kruopštus darbas, nes turi būti naudojami gerokai už plauką plonesni siūlai, speciali įranga ir instrumentai.
Priešingu atveju, kai nervas susiuvamas grubiai, siūlės vietoje susidaro randas, kurio negali įveikti ataugančios nervo skaidulos.
Gydytojas M.Minderis džiaugėsi, kad beveik prieš tris dešimtmečius mažametei pavyko sėkmingai susiūti nervą. Po operacijos atgijo Tamilos plaštakos raumenys, kurie susiję su alkūniniu nervu, jos pirštai pasidarė judrūs ir puikiai viską jaučiantys.
