Minint šią dieną, Nacionalinis transplantacijos biuras pristato publikaciją apie medicininės pagalbos inkstų ligomis sergantiems ligoniams progresą – ištobulintas dializės procedūras ir jų vystymąsi menančią slaugytoją, ir kalbina pacientę, kuriai pirmajai buvo atlikta unikali transplantacija.
Kelių dešimtmečių patirtis
Šio pasakojimo pašnekovė – Dalia Garmuvienė, jau du dešimtmečius dirbanti dializių skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja.
„Jei anksčiau galvojau, kad baisiausia liga – vėžys, tai vėliau supratau, kad baisiausias yra inkstų nepakankamumas: vėžį galima išoperuoti, o su inkstų nepakankamumu galima gyventi tik taikant dializės procedūras ir laukiant inksto transplantacijos“, – sako D.Garmuvienė.
Dializė (hemodializė arba peritoninė dializė) – tai dirbtinis kraujo valymo būdas, kai paties žmogaus inkstai nebeveikia. Prieš keletą dešimtmečių dializių tinklas dar nebuvo toks išvystytas, nebuvo ir privačių centrų. Todėl kai kurie pacientai, gyvenę atokiuose kaimuose, į kuriuos autobusai važiuodavo tik porą kartų per savaitę, net nuomodavosi butus prie artimiausių hemodializės centrų, kad spėtų laiku atvykti procedūroms.
Anuomet pacientams dializes būdavo itin sunku ištverti – procedūroms buvo naudojami šuntai, kurie dažnai užsikimšdavo, būdavo naudojamas nevalytas vanduo – pacientai kęsdavo sunkų šalutinį poveikį.
Pirmosios siuntos – iš labdaros
Lengviau tapo 1994 metais – kai Lietuvą pasiekė iš labdaros gauti pirmieji peritoninei dializei atlikti skirti prietaisai.
„Tačiau ta labdara galėjo bet kada baigtis“, – nelengvus laikus prisimena D.Garmuvienė. Tik nuo 1998 metų, kai ji pradėjo dirbti peritoninės dializės skyriuje, šioms dializėms naudojami tirpalai buvo pradėti finansuoti privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.
Peritoninė dializė buvo skiriama tik nedaugeliui pacientų: tiems, kurie gyveno toli nuo hemodializės centrų ir kelis kartus per savaitę negalėdavo atvykti procedūroms. Arba tiems, kuriems dėl blogų kraujagyslių nebuvo galimybės atlikti hemodializės, taip pat – vaikams, slaugomiems ligoniams.
Kadangi peritonine dialize naudojosi mažai pacientų, mažai kas mokėjo atlikti šią procedūrą: „Pamenu tragikomišką atvejį – kai žmoną ištiko infarktas, kartu su ja į reanimacijos skyrių buvo vežamas ir jos vyras – niekas iš namiškių, be žmonos, daugiau nemokėjo dializuoti šio paciento, o jis pats neturėjo pirštų“.
Išmokti gali bet kuris pacientas
Ji apgailestauja ir stebisi, kad Lietuvoje iki šiol išlikęs mitas, jog peritoninė dializė skiriama tik beviltiškiems ligoniams.
„Visame pasaulyje tai yra pirmojo pasirinkimo terapija, nes po peritoninės dializės procedūrų žymiai sėkmingesnės transplantacijos. Ši dializės rūšis – fiziologiškesnė, tai yra, ilgiau išsaugoma likutinė inkstų funkcija“, – peritoninės dializės privalumus vardija bendrosios praktikos slaugytoja. D.Garmuvienės teigimu, išmokti atlikti peritoninės dializės procedūrą gali kiekvienas žmogus: „Vyriausiam pacientui buvo 80 metų. Teko išmokyti ir aklą žmogų, bet, aišku, jis negali gyventi vienas“.
Kaip pavyks išmokyti pacientą, didelė atsakomybė tenka slaugytojai – kaip ji paruoš pacientą, nuo to priklausys gydymo ir gyvenimo kokybė. „Tačiau pacientas irgi turi būti motyvuotas ir atsakingas“, – pabrėžia pašnekovė. Paciento mokymas savarankiškai atlikti peritoninės dializės procedūrą trunka apie 60 valandų. „Daugiau kaip 300 pacientų išmokiau atlikti rankinę arba aparatinę dializę“, – pasakoja D.Garmuvienė.
Rankinė peritoninė dializė – kai pacientas 4 kartus per dieną per kateterį į pilvo ertmę susileidžia 2 litrus specialaus dializės tirpalo. Po kurio laiko tirpalas išleidžiamas kartu su nuodingomis ir nereikalingomis medžiagomis, paimtomis iš kraujo. Aparatinė peritoninė dializė – kai pacientas, vakare pajungęs aparatą, atsigula miegoti. Pernakt, maždaug 9 valandas, aparatas keičia tirpalą nustatytais intervalais ir tūriais.
Tiriami ir dėl inksto transplantacijos
Kasmet vidutiniškai dešimčiai procentų pacientų, kuriems taikoma peritoninė dializė, atliekamos inksto transplantacijos. Pasitaiko, kad po transplantacijos, kai persodinto organo veikla sutrinka, pacientams vėl prireikia dializuotis.
„Transplantacija, hemodializė, peritoninė dializė – visi šie inksto veiklą pakeičiantys gydymo būdai persipynę ir, galime pasidžiaugti, ištobulinti, todėl pacientai gauna geriausią gydymą“, – užtikrina pašnekovė.
Peritoninės dializės procedūroms būtinos priemonės (aparatas, tirpalai ir kt.) pacientams pristatomi nemokamai bet kokiu adresu – į namus mieste, į sodą, į kaimą, į sanatoriją, net į viešbutį užsienyje. Slaugytoja ligonius lanko namuose, o nesant problemų, pas gydytoją užtenka atvykti pasitikrinti kas 2 mėnesius. Hemodializių centrai išplėtoti visoje Lietuvoje maždaug kas 50 kilometrų, o didžiuosiuose miestuose yra ir po kelis tokius centrus.
Tačiau D.Garmuvienė apgailestauja, kad dabar, kai medicina tiek pasiekusi, daugiau ir įtampos, pykčio, skubėjimo: „Anksčiau ligoniai buvo draugiškesni, pažinojo vieni kitus. Vakarais skyriuje susirinkdavo pagerti arbatos, pasiguosti, pasitarti. Net meilių pasitaikydavo! Pažįstu bent dvi šeimas, kurias sukūrė inkstų ligomis sergantys pacientai“. Hemodializuojami pacientai, pašnekovės teigimu, juokauja, kad jiems svarbu sulaukti šviežių braškių, po to – šviežių bulvių. Tokiu ritmu ir sukasi jų gyvenimas.
Vienai pirmųjų pacienčių peritoninė dializė buvo taikoma net 15 metų. Ši moteris turėjo problemų su širdimi, sunkiai ištverdavo hemodializę, todėl medikai pasiūlė jai išmėginti peritoninę dializę. „Pacientė labai išsigando, bet atsisakyti nedrįso. Galvoje jai sukosi viena mintis: nors kiek paauginti dukrą, kuri tuo metu lankė darželį. Po to tikslai augo: sulaukti, kol dukra eis į mokyklą, įstos į universitetą“, – pasakoja D.Garmuvienė.
Kitai pacientei, kurios inkstų funkcija buvo palaikoma peritoninės dializės procedūromis, buvo transplantuotas mamos padovanotas inkstas. Ši 2010 metais Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose atlikta gyvo donoro inksto transplantacija – unikali: ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse tai buvo pirmas atvejis, kai donoro ir recipiento kraujo grupės – nesuderinamos.
Įtarimai pasitvirtino po daugelio metų
Ši įsimintina transplantacija buvo atlikta vilnietei Ingridai. Penktąją dešimtį įpusėjusi moteris pasakoja: įtarimų, jog gali būti problemų su inkstais, buvo jau tuomet, kai jai buvo vos 18 metų.
„Bet tuomet jaučiausi gerai, tyrimais nenustatė jokios konkrečios priežasties, todėl buvo pasiūlyta valgyti mažiau mėsos ir stebėti savijautą, tyrimus – ir viskas gal susitvarkys“, – prisimena Ingrida. Moteris juokauja: patarimo valgyti mažiau mėsos laikėsi taip stropiai, kad jos iš viso atsisakė.
Baigusi mokyklą, Ingrida ėmė studijuoti mediciną, pradėjo dirbti, įkūrė privatų su medicina susijusi verslą, stažuotėms vyko į užsienį.
Gyvenimas buvo įtemptas. Ingridai vis dažniau ėmė skaudėti galvą, tačiau į tai ji dar nekreipė dėmesio: ar keista, kad skauda galvą, kai gyveni tokiu tempu?
Tačiau kai sutino kojos, medicininį išsilavinimą turinti Ingrida suprato: gydytojų prognozės dėl problemų su inkstais pasitvirtino. Tai parodė ir tyrimai. Tuomet Ingridai buvo maždaug 35 metai. Be kitų bėdų, ėmė kristi ir svoris, pykino, nes sutrikus inkstų funkcijai, organizmas buvo užterštas.
Pasirinko peritoninę dializę
Ingridai buvo pasiūlytos dializės procedūros ir laukti inksto transplantacijos. Kadangi ji – smulki ir nedidelio ūgio, medikai patarė peritonines dializes. O tai reiškia, kad Ingrida turėjo išmokti jas sau atlikti. Ar buvo sunku? „Tikrai ne. Tai labai patogi ir paprasta procedūra, kurią išmokti gali bet kuris žmogus“, – tikina Ingrida. Svarbiausia – paisyti higienos, prieš procedūrą dezinfekuoti rankas.
„Apie peritoninę dializę kalbant paprastai, į pilvą „įsodinamas“ drenas, per kurį, laikui atėjus, iš organizmo išleidžiami seni skysčiai ir supilami 2 litrai naujo skysčio. Lyg būtų lašelinė, tik tiek, kad skysčiai sulašinami ne į veną, o supilami į pilvo ertmę“, – pasakoja Ingrida.
Tokių procedūrų Ingridai reikėjo pusmetį. Energinga moteris nė neketino dėl jų mesti darbo, atsisakyti kitos veiklos ar aktyvaus laisvalaikio. Maža to – prireikus šią procedūrą ji įsigudrino atlikti net automobilyje. „Pavažiuoji kur nuošaliau, dezinfekuoji rankas, atlieki procedūrą – ir vėl gali važiuoti“, – pasakoja ji.
Ingrida neabejoja: rankinė procedūra – labai patogi aktyviai gyvenantiems žmonėms ir, jos manymu, geriau, nei hemodializė, kuri atliekama tik 2-3 kartus per savaitę. Taikant peritoninę dializę, organizmas išvalomas kasdien.
Pasiūlė būti pirmąja recipiente Lietuvoje
Ingrida žinojo, kad jai būtina inksto transplantacija, todėl ėmė domėtis apie tai. Iš Santaros klinikų nefrologų buvo girdėjusi, kad užsienyje jau atliekamos inksto transplantacijos iš nesuderinamos kraujo grupės donoro.
Medikai jau buvo išvykę stažuotėms į užsienį, taigi teorinių žinių apie tokias transplantacijas turėjo pakankamai, tačiau praktinės patirties – ne.
„Nefrologijos centro vadovas Marius Miglinas pasiteiravo, ar aš sutikčiau būti pirmąja tokia recipiente Lietuvoje?“ – prisimena Ingrida.
Medicinos mokslus baigusi moteris suprato: jos sveikata greitai nepasikeis ir šios srities pažangos nebus, jei teorinių žinių medikai negalės praktiškai išmėginti. Ir sutiko.
Kai Ingridos tėvai sužinojo, kad dukrai būtina inksto transplantacija, abu pasišovė būti donorais.
„Jiedu net susiginčijo, kuris duos man savo inkstą – abu norėjo dovanoti“, – jautriais prisiminimais dalijasi pašnekovė. Beje, ir mamos, ir tėčio kraujo grupės – skirtingos, negu Ingridos, tad jie abu teoriškai tiko medikų planuojamai transplantacijai – persodinti nesuderinamos kraujo grupės donoro inkstą.
Tačiau tyrimai parodė, kad mamos inkstas tinka labiau, nei tėčio. Be to, mama prisimena, kad naktį dar toli prieš transplantaciją nubudusi ir pajutusi, kad jinai, o ne tėtis, turi tai padaryti.
Transplantacija įvyko lapkritį, praėjus pusmečiui nuo peritoninių dializių pradžios. Ingridai buvo transplantuotas mamos inkstas. Tačiau viskas nebuvo taip sklandu, kaip medikai tikėjosi, Ingrida dar du kartus buvo pakartotinai operuojama.
„Savijauta buvo sunki. Neslėpsiu: žvelgiau mirčiai į akis ir visai nebuvo aišku, ar išgyvensiu. Medikai darė viską, Tačiau tuomet patys nežinojo, ko jie dar nežino: viskas buvo pirmą kartą“, – sako Ingrida ir prisipažįsta: iškęsti sudėtingą situaciją, atsigauti jai padėjo meditacija.
Po transplantacijos ir Ingrida, ir jos mama jaučiasi puikiai.
„Mama jaučiasi dar geriau, negu prieš transplantaciją. Taip yra todėl, kad žmogus sekė savo gilią vidinę nuojautą ir padarė tai, ką jautė turinti padaryti“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji dėkinga mamai už antrą kartą dovanotą gyvybę.
Po operacijos Ingridos santykiai su mama labai pasitaisė: „Esame du brandūs žmonės. Artimos draugės, kurios geriau supranta viena kitą“.
Pozityvumu ir energija trykštanti moteris net priverčia suabejoti: negi jai tikrai teko tiek iškęsti ir ji jau aštuonerius metus gyvena su transplantuotu inkstu? Ingrida prisimena, kaip dar prieš transplantaciją viena moteris, gyvenanti po transplantacijos, įspėjo: „Po transplantacijos neišeisi iš ligoninių, negalėsi dirbti“.
Tačiau Ingrida iš savo patyrimo žino, kad beveik viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo pasirinkimo: „Jei nusiteiksi sirgti – tai ir sirgsi. Jei pamatysi galimybę ir nusiteiksi gyventi – gyvensi! Po transplantacijos praėjus vos trims mėnesiams, aš jau jaučiau ūpą džiaugtis gyvenimu ir vykau į kalnus slidinėti! Kasmet 5-6 kartus vykstu į užsienį. Jei tvirtinsi sau, kad kažko negali – tai ir negalėsi“.
Jei norite pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti, tai padaryti galite čia: https://ntb.lrv.lt/kaip-isigyti-donoro-kortele
