Žurnalistas greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, daug kam geriau žinomą, kaip tiesiog Lazdynų ligoninę, o grįžęs namo penktadienio vakarą savo potyrius aprašė socialiniame tinkle „Facebook“.
Šis pasakojimas sujaudino šimtus internautų. Su K.Vyšniausko leidimu, pateikiame šį „Facebook“ įrašą ir jums:
„Vakar 12:30 Antakalny paslydau ir susilaužiau dilbį. Šiandien grįžau namo po operacijos Lazdynų ligoninėje daug ką supratęs.
Kai greitoji atvažiavo lėčiau nei man norėjosi, o gydytoja, atrodė, labiau rūpinosi užpildyti dokumentus nei apmažinti skausmą, maniau, kad žinau kuo tai baigsis. Neiškentęs paklausiau: „Ar galit tiesiog suleisti vaistų?“
Nemačiau, kad tuo metu vairuotojas daro nuskausminamųjų mišinį ir ji tiesiog naudojosi tuo laiku kitai užduočiai atlikti. „Negalvokit, kad mes čia tyčia kankinam“, – pasakė jis.
Vairuotojo balse buvo pyktis sumišęs su nusivylimu, kurį daugelis kitų susižalojusių turi dar prieš greitajai atvažiuojant. Nusprendžiau nebūti vienu jų. Atsiprašiau ir laukiau, kol nuveš į ligoninę.
Lazdynuose be eilių uždėjo gipsą, padarė rentgeno nuotraukas ir paguldė į palatą operacijai. Chirurgė atėjo susipažinti, nuramino, kad jeigu nebus iškvietimų iš žmonių su atvirais lūžiais, mane operuos naktį, paskutinį eilėje, nes esu nekritinėje situacijoje.
23:00 atėjo seselė ir pasakė ruoštis. Važiavau vežimėlyje naktiniais ligoninės koridoriais, gavau tokius nuskausminamuosius, kad atrodė, jog ranka yra bejausmis daiktas, nieko bendra su mano kūnu neturintis. Nejaučiau jos, o ji nejautė manęs.
Stebėjau kaip chirurgė ir trys asistentės ruošiasi operacijai. Jos nesistengė nuraminti paplepėjimais, bet to ir nereikėjo – jaučiausi visiškai saugus ir ramus, nors žinojau, kad man tuoj pjaus ranką. Mane žavi medicina, nes jos nesuprantu, ir mane žavi žmonių atsidavimas darbui vidurnaktį, kad padėtum kažkokiam kvailai paslydusiam nepažįstamajam.
Vien operacija be pasiruošimo truko 1,5 val. Į lovą grįžau pusę dviejų nakties, tai buvo paskutinė operacija Lazdynuose tą naktį – įprastas paros režimas.
Šįryt chirurgė įvertino, kad viskas pavyko puikiai ir jeigu noriu, galiu jau dabar grįžti namo. Davė savo numerį, kad bet kada galėčiau paskambinti, jei komplikuotųsi.
14:30 buvau laisvas. Per 26 valandas nuo traumos buvau pagydytas, pavalgydintas vegetarišku kepsniu ir salotomis ir sėdėjau autobuse namo.
Viskas kainavo lygiai nulį eurų.
Suskaičiavau, kad per šią daugiau nei parą, man ligoninėje padėjo 18 žmonių. Didelė dalis jų – rusakalbiai. Nė vieno iš jų niekada nebuvau sutikęs anksčiau. Visi jie dirba viešojoje medicinos sistemoje – tokioje, kurios, pavyzdžiui, JAV gyventojai lig šiol neturi. Nė vienas jų į mane nežiūrėjo atsainiai, nors, kiek domiuos medicinos sistemos būkle ir atlyginimais Lietuvoje, suprasčiau, jei žiūrėtų.
Gulėjau ten bejėgis ir buvau dėkingas visiems tiems žmonėms, kad jie ten buvo, kad egzistuoja sistema, kuri pasirūpina. Kad vis dėlto, tu nesi vienas. Ir tada supranti, kodėl tu, freelanceris, turi mokėti tuos dabar jau 38,7 eur. PSD per mėnesį. Ir kodėl „verslas išlaiko valstybę“ yra nepilnas sakinys.
Nežinau, kokia jūsų patirtis su viešąja medicina – ir kokia bus mano kitus kartus. Bet šiandien jaučiuosi taip ir esu laimingas. Gipsą turėsiu dar dvi savaites“.
