Bateliai skaudžiai spaudė pėdos viršų, tiksliau – nykščio sąnarį. Tik kodėl? Juk nebuvo ir nėra ant pėdų jokių „kauliukų“. Tad kas kelia skausmą?
Tąkart teko apsiauti kasdienius batus – šventė nebuvo tokia jau prabangi, kad kam nors būtų kritę į akis mano batai. Tačiau kartu tai buvo signalų virtinės pradžia: netrukus skausmingai pėdos viršų ėmė spausti visi – ir sezoniniai, ir žieminiai batai. Kol galop darbo dieną kojo iškentėdavo tik minkštos odos sportbačiuose.
Viskas dyla pamažu
Skausmas yra signalas. Tai lyg raudona lemputė automobilio prietaisų skydelyje – įsižiebia, kai to visai nelauki. Galima važinėti toliau, ją ignoruojant kol baigsis tepalai ir „užkals“ variklis. Bet geriau jau pasukti ratus link serviso.
Tas kelias nėra trumpas, nes reikia įveikti elementarią siuntimų ir laukimo grandinę. Man gi prireikė trijų mėnesių, kol kelias nuo Centro poliklinikos Vilniuje nuvedė iki Santarų klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centre dirbančio mikrochirurgo dr. Mindaugo Minderio.
„O, taip, – užmetęs akį į pėdų rentgeno nuotrauką M.Minderis ne nemirktrelėjo. – Viskas čia aišku.
Dėl tos pačios bėdos operavau sportininką, maratonų bėgiką. Pagijo ir toliau mina takus bėgiodamas“.
Manau, kad tiesiog žmogus pamažu dyla. O pėdos nykščio sąnario artrozė – tik dar vienas to įrodymas. Nes sąnarys „sunešiojo“ kremzlę, ir gindamasis nuo tenkančio fizinio krūvio apaugo „visokiais dariniais“, kurie spaudžiami kelia skausmą. Lotyniškai tai skamba įmantriau: kaulinė egzostozė.
Atrodytų, kad tai smulkmena. Bet ne mažesnė, nei, tarkim, pjaunantis „užsidegusio“ ar supūliavusio danties nervo skausmas. Tokiais atvejais nekyla klausimas, gydyti ar ne.
Ak, tos operacinės šviesos
„Ateini į ligoninę sveikas, išeini – ligonis“, – kažkada po operacijos, atliktos esant pilnai nejautrai, pratarė prie lovos prisėdęs gydytojas rezidentas. Teko pritariamai jam linktelėti: po bendrinės nejautros keletą dienų buvo negera.
„Tąkart pykino“, – ištariau ir anestezioliogei Renatai Mažeikaitei, kai ji, prieš operaciją Santaros klinikose, užsuko į palatą „visko išklausinėti“: apie tai, kas jau buvo patirta, apie vaistus ir jų poveikį, alergiją, dantų protezus, kojų venas ir visa tai, kas svarbu medikui, bet mažai – atsakinėjančiam į klausimus žmogui.
Bet vos tik anestziologė užvėrė duris, netruko jų atverti „ratuota“ slaugytojos padėjėja. Žiūžt į kėdę, ant viršaus – žalias užklotas. Ir mudvi atsiradome prie operacinės durų.
Man patinka operacinės – jos kelia ne baimę, bet smalsumą: milžiniškos lempos, įranga, krajospūdžio matuokliai, pypsėjimas, medikų pašnekesiai. Bet tai – pradingsta. Nes atslenka tyvuliuojantis galvos svaigulys.
„Truputį pamiegosi“, – operacinės apranga pakeičia medikų veidus, bet ne balsą. Suprantu, kad tai „mano anesteziologė Renata“. „Mano...“, – ir pradingau.
Potyris, kuris išlieka
„Audre, labas. Audre... Labas. Kelkis“, – girdžiu, bet tuo metu link manęs bėga, šokteli ir sapno nuotrupoje pasilieka vilkė Fanta. Ne vilkė – vokiečių aviganė, kurią lygiai prieš metus apraizgė vėžys. Ir kurią miego tiltu teko išlydėti ten, iš kur ji buvo atėjusi sargauti.
„Audre...“, – ir kažkur palubėje tai išryškėja, tai vėl prigęsta šviesos. Dar kelios minutės, ir dar kelios. Ir tik tada burna paklūsta žodžiui ir sugeba paklausti, kelinta gi dabar valanda.
Dar tik dešimta ryto. Arba – jau dešimta. Arba – pusantros valandos gilaus miego operacinėje.
Tai ir viskas? Ko gero, kad taip.
Lengvas svaigulys, lubomis bėgančios koridorių lempos, lifto durų dunktelėjimas, keletas posūkių ir – drebulingos baimės nespėta palytėti mano lova.
Žinoma, ir dar graži, oranžinė, apibintuota operuotoji koja, kurios, grįžus iš operacinės į palatą (o po paros – ir namo) taip ir nepervėrė joks aštrus skausmas. Tik žaizdos maudulys, kuris – natūralu, kad privalėjo būti.
Dar keisčiau, kad šįkart po bendrinės nejautros nebuvo jokio pykinimo. Atvirkščiai, ėmė lauk veržtis toks alkis, kuriam net ir sušveitus ligoninės pietus nebuvo pabaigos.
Taip, į tualetą pirmiausia teko straksėti ant vienos kojos, vėliau – eiti taip, lyg darytum šoninius įtupstus, o po nakties – tiesiog smarkiai šlubuoti.
Žmonės, kurie priverčia džiaugtis
Nemoku skųstis. Apskritai beveik neturiu kuo skųstis. Užtat visada turiu kuo pasidžiaugti. Juk smagu, kai palatos tarpduryje, tobulai ištaręs pavardę, prie lovos stabteli puikiai kalbantis lietuviškai, neseniai baigęs rezidentūrą gydytojas libanietis. „Nepermirko? – apčiupinėjo tvarstį. – Neskauda?“ Ir išskubėjo įsitikinęs, kad viskas gerai.
„Sveikos, merginos? – tarpduryje išnyra slaugytojos galva. – Susitvarkėt? Pukiai! Jie ateina“. Ir dingsta, iškėlusi mėlynai pirštiniuotus abiejų rankų nykščius į viršų.
Apskritai gydytojų vizitacija – tai lyg Mišios lotyniškai. Jokių emocijų veiduose, tik persimetama lotyniškais žodžiais, kuo skundėsi ligonis, kokia diagnozė jam nustatyta ir kas per operaciją buvo padaryta.
„Nesilanksto ir kitos kojos nykštys?“ – vizitacijai vadovaujantis profesorius Kęstutis Vitkus apžiūri ne operuotąjį binto gniužulą, bet jį – dešniapėdį. Klausimas juk logiškas, nes atstumas, kurį per pusšimtį metų numynė kairė koja, nėra trumpesnis už tą, kurį įveikė dešinė.
Po viskam, kai vizitacija baigiasi, su gydytoju iš Libano nuskriejame į tvarstomąjį taip, lyg vežimėlis ligoniams gabenti iš vienos vietos į kitą būtų sukiojamas ledo arenoje.
„Viskas gerai. Sutvarkėme, išėmėme didelę atplaišą, – chirurgas M.Minderis ištraukia iš žaizdos specialiai paliktą dreną. – Dabar tereikia ramybės“.
