Jo 40 metų duktė Ruth Lunz pradėjo bėgioti 2006-aisiais metais, nes norėjo numesti svorio ir jai pavyko atsikratyti maždaug 20 kg. Moteris greitai pamėgo šią veiklą ir sudalyvavo 16 maratonų bei dar daugiau pusmaratonių.
Bėgimas ir pratimai padėjo jai jaustis stipria ir ji nenorėjo prarasti šio jausmo. Prieš trejus metus Ruth ruošėsi kitam maratonui, bet staiga ji pradėjo jaustis labai pavargusia. Didėjant nuovargiui atsirado ir kitų keistų simptomų, kaip antai viso kūno dilgčiojimas, metalo skonis burnoje ir suprastėjęs regėjimas.
Vieną penktadienį po darbo Ruth nuvyko į skubiosios priežiūros skyrių, kur gydytojai jai liepė labiau atsipalaiduoti ir mažiau bėgioti. Per savaitgalį moteris dar labiau susilpnėjo, o sekmadienį visai nebegalėjo pavaikščioti. Kaimynai nuvežė ją į ligoninę ir gydytojai pasakė, kad viskas tik dėl nerimo ir įtampos. Jie išrašė vaistų, kurie visgi nepadėjo.
Niekas nepagelbėjo, kol draugas nepasiūlė susisiekti su neurologu. Po savaitės prie jos prijungė ventiliatorių, Ruth negalėjo net pajudinti pirštų, jos refleksai visai buvo apmirę.
Moteriai buvo diagnozuota Guillain-Barre sindromas (ūminė uždegiminė demielinizuojanti polineuropatija), retas sutrikimas, kurio metu organizmo imuninė sistema pradeda atakuoti nervus.
Ligoninėje Ruth prabuvo beveik mėnesį. Ši liga gali labai pakenkti, jeigu nėra anksti diagnozuojama, bet tai nėra degeneracinė liga. Vis dėlto Ruth žinojo, kad ji turi pradėti vaikščioti kiek įmanoma anksčiau, bet po 11 dienų ligoninėje ji galėjo paeiti vos keletą žingsnių. Šiandien Ruth nepatiria jokių simptomų ir bėgioja tiek, kiek pajėgia.
„Aš nenoriu gyventi galvojant, kad mano liga mane sulaikys. Girdėjau, kad nemažai žmonių, sergančių Guillan-Barre sindromu, patiria lėtinį skausmą ir aš tuo net neabejoju, bet tiesiog noriu galvoti, kad man taip nenutiks“, – internetiniam puslapiui „Prevention“ sakė Ruth.
Ligoninėje ir namie kartu su tėčiu ji išeidavo į lauką trumpiems pasivaikščiojimams. Kiek vėliau jie abu pradėjo bėgioti.
Moteris palengva stiprėjo. Tiek jos, tiek tėčio Johno ištvermė didėjo. Jis jau sudalyvavo 7 pusmaratonuose ir 1 maratone. Tačiau Johnui tai nėra tik laikas ar atstumas, bėgimas jam reiškia kur kas daugiau.
Kartu jie ruošiasi rudens maratonui, Ruth tikisi įveikti savo ligą ir atbėgti greičiau. Be to, Johnas ruošiasi tikriausiai jau paskutiniam savo maratonui. Jis nori nubėgti tą patį maratoną, kuriame jo dukra prieš trejus metus negalėjo dalyvauti dėl ligos.
Viso šio proceso metu stebėdamas, kaip jo dukra kovoja su ligos sunkumais, Johnas nori pasakyti visiems, kad niekada nėra vėlu pradėti.
