Pavojaus varpais dėl cukraus skambina ne tiktai endokrinologai, bet ir kardiologai, gastroenterologai, nes tai siejama su įvairiomis lėtinėmis ligomis.
Kad cukrus alina kepenis, rodo ir medicinos mokslo faktai.
Žmonės, kuriems nustatytas suriebėjusių kepenų uždegimas, fruktozės suvartoja net triskart daugiau nei sveiki. Fruktozės ir kitokių angliavandenių perteklius organizme baigiasi tuo, kad tai, kas yra saldu, virsta riebalų rūgštimis.
Šios rūgštys kaip neprašyta viešnia neskuba išeiti, jos tampa riebalų lašeliais ir kaupiasi kepenų ląstelėse. Tai lemia kepenų sutrikimą, kuris vadinamas nealkoholiniu kepenų suriebėjimu (steatoze).
Būtina atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų faktą – fruktozės perteklius taip pat didina šlapimo rūgšties kiekį organizme, o tai dar vienas širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys, nes lemia padidėjusį kraujospūdį.
Daug metų pacientus konsultuojanti gastroenterologė, dietologė docentė Aida Žvirblienė priminė, jog norintys sumažinti cukraus vartojimą neturi apsiriboti vien tuo, kad nesaldina arbatos ar kavos.
Reikėtų atidžiai patikrinti valgiaraštį – daug cukraus yra padažuose, majoneze, liesame jogurte, dešrose, mėsos gaminiuose, marinuotose daržovėse, saldžiarūgštėje silkėje.
Cukrumi pabarstyta žuvis nėra išimtis, nes būtent cukrus padeda atskleisti prieskonių kvapumą ir švelnumą.
– Ar dažnai nutinka, kad žmogus staiga sužino sergąs kepenų liga?
– Suriebėjusių kepenų ligos dažnumas susijęs su gyventojų nutukimu. Kuo daugiau nutukusių, tuo dažniau nustatoma ši liga. Tai būdinga visam pasauliui.
Kaip ant mielių augantis cukraus vartojimas – galvosūkis ekonomiškai išsivysčiusių šalių sveikatos apsaugos sistemai.
Cukrus itin plačiai naudojamas maisto pramonėje, nes tai geras konservantas ir skonio stipriklis. Tas pats cukrus, tik kitu pavadinimu, yra rudasis cukrus, gliukozės ir fruktozės sirupas, agavų, melasos, kukurūzų sirupai, maltozė, sacharozė, medus, džemas, maltodekstrinas, sulčių koncentratai ir kiti.
Dar vienas mitas, kurį norėčiau paneigti, yra susijęs su liesais maisto produktais. Juk neretai manoma, kad sumažinto riebumo maisto produktai yra sveikesni, bet taip nėra.
Sumažėjus riebalų kiekiui, keičiasi skonis, todėl naudojama daug saldiklių. Pastarųjų blogybė yra ta, kad jie išbalansuoja organizme hormoninius mechanizmus, todėl sutrinka sotumo jausmas ir gresia pavojus persivalgyti.
– Yra šeimininkių, kurios įberia cukraus net ir į sriubą, kad pagerėtų skonis. Ar tai yra blogai?
– Jei tuo nepiktnaudžiaujama kasdien, tada gerai. Reikia atminti, kad 1 arbatiniame šaukštelyje cukraus (4 gramai) yra apytiksliai 14 kcal. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja ne daugiau kaip 25 gramus cukraus per dieną (6 arbatinius šaukštelius).
Daugiau susirūpinimo kelia perteklinio cukraus, kaip skonio stipriklio ir konservanto, vartojimas maisto pramonėje: pavyzdžiui, 100 gramų aitriųjų paprikų padažo turi beveik 23 gramus cukraus, toks pat kiekis lieso jogurto – 12 gramų cukraus.
– Jei žmonės kepa ruginę duoną ir įberia cukraus, ar tai blogai?
– Patekęs į duonos raugą cukrus fermentuojasi, vadinasi, virsta kita medžiaga. Čia nėra tiek pavojaus nusaldinti savo organizmą. Reikėtų stengtis kuo mažiau vartoti gaiviųjų gėrimų, vaisvandenių, sulčių gėrimų, sulčių nektarų, saldžių jogurtų, saldainių, pyragų, tortų. Netgi vienas bokalas alaus gali turėti 5 arbatinius šaukštelius cukraus.
Indelis jogurto, kuriuo stengiamasi pradžiuginti vaikus, taip pat turi 6–7 arbatinius šaukštelius cukraus.
Cukraus yra pusgaminiuose, kuriais stengiamės palengvinti šeimininkavimą, nes amžinai trūksta laiko.
– Šįmet visus džiugina obuolių derlius. Bet be cukraus neįmanoma išvirti obuolienės, pasidaryti obuolių sūrio. Ką daryti?
– Jei verdant sūrį 7 kilogramams obuolių reikia bent 2 kilogramų cukraus, tai labai saldu. Obuolių sūrio negalima valgyti tiek, kiek norisi, nes tai desertas. Tai kaip šokoladas, kuriuo mėgaujamės per šventes.
– Daug kas siūlo vietoj šokolado ragauti džiovintų vaisių. Bet jie mirkomi sirupe, o vėliau džiovinami.
– Yra žmonių, kurie užkandžiauja riešutais, džiovintais vaisiais ir uogomis, o vėliau stebisi, kad nuo jų auga svoris, suriebėja kepenys. Iš tiesų džiovintuose vaisiuose yra daug cukraus.
– Daug nematomo cukraus turi vynuogės, bananai, kriaušės, net obuoliai. Tai natūralus cukrus. Jis naudingas?
– Vidutinio dydžio vynuogių kekė turi net 40 arbatinių šaukštelių cukraus. Dėl todiabetu sergantiems žmonėms patariama jų vengti. Jei per dieną suvalgome 8–10 obuolių, o vienas vidutinio dydžio obuolys turi apie 60 kalorijų ir 13 gramų angliavandenių, vadinasi, gauname didelį kalorijų ir fruktozės kiekį.
Suvalgę per dieną tiek obuolių, vieni žmonės jaučiasi gerai, o kiti skundžiasi pilvo pūtimu. Rudenį tokių negalavimų daugėja, žmonės nesupranta, kad obuoliai taip pat gali susargdinti.
– Kokie ženklai išduoda, kad riebėja kepenys?
– Kepenų liga neatsiranda per dieną, neretai diagnozė nustatoma darant tyrimus dėl kitų ligų. Daug informacijos apie kepenų pažeidimus atskleidžia tyrimas ultragarso aparatu.
Ar kepenys yra suriebėjusios, įmanoma atsakyti atliekant lipidogramą ir vertinant mažojo tankio cholesterolio kiekį kraujyje, kuris vadinamas bloguoju cholesteroliu, ir nustatant trigliceridų kiekį.
Dėl kepenų suriebėjimo gali kilti uždegimas, o tai išprovokuoja didesnius kepenų fermentų rodiklius. Jei hepatitas nėra laiku gydomas, nesvarbu, ar jis kilo dėl suriebėjusių kepenų, ar dėl kitos priežasties, ilgainiui gali išsivystyti kepenų cirozė. Suriebėjusios kepenys išbalansuoja žarnyno mikroflorą, tai sukelia virškinimo negalavimus. Susidaro užburtas ratas, iš kurio sunku ištrūkti.
Kepenų ligos neturi specifinių simptomų, todėl šiuos negalavimus sunku atskirti nuo kitų ligų. Tokie požymiai kaip niežėjimas, odos bėrimas, odos spalvos pakitimas ar pageltę akių obuoliai rodo, kad liga yra pažengusi ir vystosi kepenų cirozė.
Kur kas dažniau žmonės skundžiasi lėtiniu nuovargiu, silpnumu, jiems sunku sutelkti dėmesį, bet mažai kas susimąsto, kad dėl to kaltos suriebėjusios kepenys.
– Nuo kada prasideda kepenų riebėjimas? Gal kaltos motinos, verčiančios savo vaikus daugiau valgyti?
– Nutukimas gali prasidėti ankstyvoje vaikystėje. Ir labiausiai čia ne genus reikėtų kaltinti, dažniausiai tėvai perduoda savo atžaloms valgymo įpročius.
Valgymas nėra vien fiziologinių poreikių tenkinimas, bet ir kultūros dalis.
Reguliuodami savo mitybą galime išvengti daugelio ligų.
– Ar kepenims naudingi prieskoniai? Kuo dar galima papildyti mitybą?
– Pastaruoju metu mokslininkai daug dėmesio skiria vaistiniams augalams, kurių galime rasti net virtuvėje. Pavyzdžiui, kurkuminas yra išskiriamas iš ciberžolių šaknų, o silimarinas – iš tikrųjų margainių sėklų, piperinas – iš juodųjų pipirų.
Ciberžolės ir juodieji pipirai – puikūs prieskoniai. Bet kartais ciberžolės gali veikti kaip vaistai, nes ne tik mažina uždegimo procesą kepenyse, stimuliuoja kepenų veiklą, bet ir skatina tulžies išsiskyrimą.
Augalai, kuriuose yra biologiškai aktyvių junginių, dar menkai ištyrinėti. Kurkumino, silimarino ir piperino derinys ypatingas tuo, kad vartojamos kartu šios medžiagos stiprina viena kitos veikimą.
Atliktos klinikinės studijos rodo, kad kurkumino pasisavinimą net iki 20 kartų pagerina piperinas, o silimarinas kartu su kurkuminu irgi veikia geriau. Piperinas gerina ir silimarino biologinį aktyvumą.
Augaluose aptinkami biologiškai aktyvūs junginiai gali ne tik apsaugoti kepenis, regeneruoti kepenų ląsteles, bet ir mažinti kepenų suriebėjimą. Jei žmogus dažnai vartoja vaistus, nevengia alkoholio ar valgiaraštis yra skurdus, siūlyčiau mitybą papildyti šiais augaliniais deriniais.
– Ar gyvenimas be cukraus gali būti saldus? Ar esate tai išbandžiusi?
– Yra žmonių, kurie rankinėje nešiojasi šokolado plytelę, nes tai jiems teikia saugumo jausmą, slopina nerimą. Noras suvalgyti ko nors saldaus gali kilti dėl streso, o ne dėl alkio. Saldumynai padeda užsimiršti, negalvoti apie tai, kas nemalonu. Tai vadinama emociniu valgymu.
Bet saldumynai sukelia papildomą krūvį kepenims, apsunkina virškinimą, o kartais prišaukia ligas. Perteklinio cukraus turime vengti, vadinasi, turime ieškoti kitokių būdų, kaip harmoningai gyventi su savimi.
Kartą per viešnagę Šveicarijoje pietaudama buvau nustebusi, kai suvalgius pagrindinį patiekalą padavėjas atnešė pusės piršto dydžio gabalėlį torto. Iš pradžių pamaniau – gal tai suvenyras ar dovana, skirta vaikui.
Tai buvo vieno kąsnio saldumynas, kaip akcentas, užbaigiantis skonių gamą. O Lietuvoje esame įpratę matyti lėkštėje didelį gabalą torto. Užmirštame, kad gero skonio ženklas yra saikas.
