Šiandien vilnietės galvą dengia po truputį atželiantys plaukai. Praėjusią vasarą ji į spintą padėjo skarelę, kuri pliką galvą slėpė beveik metus.
„Turiu ir peruką, bet nė karto jo neužsidėjau. Nematau tikslo slėpti ligos. Sveikiems žmonėms noriu parodyti, kad sergantys žmonės yra šalia.
Kitos vėžiu susirgusios moterys, kaip pastebėjau, prisitaiko perukus, kurie nesiskirtų nuo tikros šukuosenos. Apie ligą prasitaria tik artimiausiems žmonėms, neretai net darbdaviai apie ją nežino. Aš pasirinkau kitą kelią“, – prisipažino trejų metų sūnelį auginanti Sandra.
Vilnietės ligos istorija atrodo neįtikėtina. Moteris kasmet apsilankydavo pas mamologę, tikrindavosi krūtis. Nebuvo kilę jokių įtarimų. Todėl kai pernai vasarą vienoje krūtyje ji pastebėjo neįprastą pakilimą, nesupanikavo.
„Tai nebuvo guzelis, tik pakilimas. Kadangi nuolat tikrindavausi, maniau, kad nieko rimta, praeis“, – prisiminė vilnietė.
Tačiau pakilimas nepranyko. Kol Sandra pateko pas mamologę, praėjo dar keturios savaitės. O kai galiausiai pasirodė specialistei, ji moterį skubiai išsiuntė į Nacionalinį vėžio institutą.
Trečioji krūties vėžio stadija – tokia diagnozė atrodė lyg perkūnas iš giedro dangaus. O po gausybės tyrimų, trukusių keletą savaičių, galiausiai paaiškėjo: ketvirtoji stadija, metastazių rasta ir kepenyse.
„Kol tęsėsi tyrimai, vis dar atrodė, kad esu sveika, – nerimo kupinas dienas prisiminė moteris. – Tik gavusi magnetinio rezonanso tyrimų rezultatus internete susiradau, ką tai reiškia, – supratau, kad tai gali būti vėžys. Bet vis viena dar nesuvokiau, nepriėmiau šios ligos. Vėliau man psichologė paaiškino, kad tuomet patyriau šoką.“
Kodėl moteriai, kuri nuolat tikrindavosi, buvo nustatyta taip toli pažengusi liga?
„Mano medžiagų apykaita labai greita, todėl liga vystėsi daug greičiau nei vyresnėms moterims. Be to, man nustatytas agresyvus vėžys“, – prisipažino vilnietė.
Kai kurie gydytojai ligą siejo su mastitu, kuriuo vilnietė persirgo žindydama kūdikį.
„Tuomet krūtyje buvo atsiradę kietų darinių. Vyras mane nuvežė į ligoninę. Buvo penktadienis, pasiūlė atvažiuoti pirmadienį, tuomet operuos. Bet per savaitgalį išsigydžiau ir be operacijos, tai ko ten važiuoti?“ – prisiminė moteris.
Krūties vėžio diagnozės Sandra nutarė neslėpti. Su vyru išsiuntinėjo laiškus draugams, informuojančius apie šeimą užklupusią nelaimę. Taip pat apie ligą pranešė darbdaviams.
„Nenorėjau, kad žmonės, matydami, kaip netenku plaukų, už nugaros kalbėtųsi, stebėtų mane. Man pačiai jaukiau ir ramiau, kai visi tai žino“, – sprendimą paaiškino Sandra.
Iš draugų ji sulaukė daug palaikymo. Kolegos taip pat negailėjo nei apkabinimų, nei padrąsinančių žodžių, nei linkėjimų pasveikti.
Tačiau viltis apie sveikimą atidėjo dar vienas sukrėtimas. Nors gydytojai Sandrai skyrė gydymą chemoterapija ir biologiniais vaistais, paaiškėjo, kad chemoterapijos negalima taikyti dėl labai blogų kepenų rodiklių. Kaip įvertino medikai, gydymas chemoterapija galėjo pražudyti moterį anksčiau nei liga.
Tik po to, kai pati pasirašė sutikimą rizikuoti būti gydoma, buvo pradėta taikyti chemoterapija. Taip pat – gydymas dviem biologiniais medikamentais. Sėkmingai sutapo, kad vienas jų buvo ką tik įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų kainyną.
Per 9 mėnesius Sandra gavo net dvylika chemoterapijos kursų. Įprastai tokiais atvejais moterys gauna šešis.
„Sunkiausia buvo fiziškai – būdavo dienų, kai skaudėdavo visą kūną, negalėdavau pakilti iš lovos, gulėdavau nejudėdama, o bet koks garsas ar važiavimas automobiliu atrodė nepakeliamas. Po chemoterapijos negalėdavau nieko valgyti, išskyrus kruopas, nes visas maistas atsiduodavo metalu. Sunku buvo ir morališkai – namuose auga sūnus, tačiau neturėdavau jėgų būti su juo.
Vaikas faktiškai visus metus praleido šalia, bet be manęs“, – pasakojo Sandra.
Moteris neslėpė, kad ir dabar sunku, – dėl gydymo ištino kojos, todėl sunku atsiklaupti, atsitūpti, kai sūnus prašo pažaisti.
Nepaisydama nemalonių reiškinių ir savijautos, vilnietė visą laiką dirbo. Kartais sumažintu krūviu, kartais – normaliu. Ir už tai ji dėkinga supratingiems savo darbdaviams. Susitelkimas į darbą, pasak Sandros, labai padėdavo atitraukti dėmesį nuo savęs, savo ligos. „Kito vaisto nebuvo – negalėjau nei knygų skaityti, nei filmų žiūrėti“, – pripažino ji.
Tiktai vėliau iš vieno gydytojo Sandra neoficialiai sužinojo, kad jeigu nebūtų buvusi pradėta chemoterapija, ji būtų gyvenusi gal tik porą savaičių – tokia agresyvi jos liga.
Ligoninėje Sandra, nors ir sirgdama išplitusiu vėžiu, nepraleido nė vienos nakties – gavusi vaistų ar chemoterapijos dozę ji grįždavo į namus, kur ją slaugė artimieji.
Moteris labai dėkinga vyrui, kuris viso gydymosi metu buvo šalia, – su ja lankydavosi pas medikus, eidavo į procedūras.
Gegužę pabaigus chemoterapiją tyrimai parodė – auglio krūtyje neliko. Liko tik nedideli ligos židinukai kepenyse.
„Tikimės, kad jie neaktyvūs, miega. Dėl to nesijaučiu pasveikusi. Ir baiminuosi, kad liga gali sugrįžti“, – neslėpė Sandra, turinti vieną tikslą – kad jos sūnus kuo ilgiau turėtų mamą.
Darni šeima, mėgstamas darbas, sūnaus gimimas – vilnietės Sandros (35 m.) gyvenime netrūko nieko. Tačiau tuomet, kai jauna moteris visa širdimi džiaugėsi ir dėkojo likimui už gyvenimo dovanas, jis iškrėtė patį nemaloniausią pokštą: daugiau nei prieš metus Sandrą užklupo itin agresyvus krūties vėžys.
Šiandien vilnietės galvą dengia po truputį atželiantys plaukai. Praėjusią vasarą ji į spintą padėjo skarelę, kuri pliką galvą slėpė beveik metus.
„Turiu ir peruką, bet nė karto jo neužsidėjau. Nematau tikslo slėpti ligos. Sveikiems žmonėms noriu parodyti, kad sergantys žmonės yra šalia. Kitos vėžiu susirgusios moterys, kaip pastebėjau, prisitaiko perukus, kurie nesiskirtų nuo tikros šukuosenos. Apie ligą prasitaria tik artimiausiems žmonėms, neretai net darbdaviai apie ją nežino. Aš pasirinkau kitą kelią“, – prisipažino trejų metų sūnelį auginanti Sandra.
Vilnietės ligos istorija atrodo neįtikėtina. Moteris kasmet apsilankydavo pas mamologę, tikrindavosi krūtis. Nebuvo kilę jokių įtarimų. Todėl kai pernai vasarą vienoje krūtyje ji pastebėjo neįprastą pakilimą, nesupanikavo.
„Tai nebuvo guzelis, tik pakilimas. Kadangi nuolat tikrindavausi, maniau, kad nieko rimta, praeis“, – prisiminė vilnietė.
Tačiau pakilimas nepranyko. Kol Sandra pateko pas mamologę, praėjo dar keturios savaitės. O kai galiausiai pasirodė specialistei, ji moterį skubiai išsiuntė į Nacionalinį vėžio institutą.
Trečioji krūties vėžio stadija – tokia diagnozė atrodė lyg perkūnas iš giedro dangaus. O po gausybės tyrimų, trukusių keletą savaičių, galiausiai paaiškėjo: ketvirtoji stadija, metastazių rasta ir kepenyse.
„Kol tęsėsi tyrimai, vis dar atrodė, kad esu sveika, – nerimo kupinas dienas prisiminė moteris. – Tik gavusi magnetinio rezonanso tyrimų rezultatus internete susiradau, ką tai reiškia, – supratau, kad tai gali būti vėžys. Bet vis viena dar nesuvokiau, nepriėmiau šios ligos. Vėliau man psichologė paaiškino, kad tuomet patyriau šoką.“
Kodėl moteriai, kuri nuolat tikrindavosi, buvo nustatyta taip toli pažengusi liga?
„Mano medžiagų apykaita labai greita, todėl liga vystėsi daug greičiau nei vyresnėms moterims. Be to, man nustatytas agresyvus vėžys“, – prisipažino vilnietė.
Kai kurie gydytojai ligą siejo su mastitu, kuriuo vilnietė persirgo žindydama kūdikį.
„Tuomet krūtyje buvo atsiradę kietų darinių. Vyras mane nuvežė į ligoninę. Buvo penktadienis, pasiūlė atvažiuoti pirmadienį, tuomet operuos. Bet per savaitgalį išsigydžiau ir be operacijos, tai ko ten važiuoti?“ – prisiminė moteris.
Krūties vėžio diagnozės Sandra nutarė neslėpti. Su vyru išsiuntinėjo laiškus draugams, informuojančius apie šeimą užklupusią nelaimę. Taip pat apie ligą pranešė darbdaviams.
„Nenorėjau, kad žmonės, matydami, kaip netenku plaukų, už nugaros kalbėtųsi, stebėtų mane. Man pačiai jaukiau ir ramiau, kai visi tai žino“, – sprendimą paaiškino Sandra.
Iš draugų ji sulaukė daug palaikymo. Kolegos taip pat negailėjo nei apkabinimų, nei padrąsinančių žodžių, nei linkėjimų pasveikti. Tačiau viltis apie sveikimą atidėjo dar vienas sukrėtimas. Nors gydytojai Sandrai skyrė gydymą chemoterapija ir biologiniais vaistais, paaiškėjo, kad chemoterapijos negalima taikyti dėl labai blogų kepenų rodiklių. Kaip įvertino medikai, gydymas chemoterapija galėjo pražudyti moterį anksčiau nei liga.
Tik po to, kai pati pasirašė sutikimą rizikuoti būti gydoma, buvo pradėta taikyti chemoterapija. Taip pat – gydymas dviem biologiniais medikamentais. Sėkmingai sutapo, kad vienas jų buvo ką tik įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų kainyną.
Per 9 mėnesius Sandra gavo net dvylika chemoterapijos kursų. Įprastai tokiais atvejais moterys gauna šešis.
„Sunkiausia buvo fiziškai – būdavo dienų, kai skaudėdavo visą kūną, negalėdavau pakilti iš lovos, gulėdavau nejudėdama, o bet koks garsas ar važiavimas automobiliu atrodė nepakeliamas. Po chemoterapijos negalėdavau nieko valgyti, išskyrus kruopas, nes visas maistas atsiduodavo metalu. Sunku buvo ir morališkai – namuose auga sūnus, tačiau neturėdavau jėgų būti su juo. Vaikas faktiškai visus metus praleido šalia, bet be manęs“, – pasakojo Sandra.
Moteris neslėpė, kad ir dabar sunku, – dėl gydymo ištino kojos, todėl sunku atsiklaupti, atsitūpti, kai sūnus prašo pažaisti.
Nepaisydama nemalonių reiškinių ir savijautos, vilnietė visą laiką dirbo. Kartais sumažintu krūviu, kartais – normaliu. Ir už tai ji dėkinga supratingiems savo darbdaviams. Susitelkimas į darbą, pasak Sandros, labai padėdavo atitraukti dėmesį nuo savęs, savo ligos. „Kito vaisto nebuvo – negalėjau nei knygų skaityti, nei filmų žiūrėti“, – pripažino ji.
Tiktai vėliau iš vieno gydytojo Sandra neoficialiai sužinojo, kad jeigu nebūtų buvusi pradėta chemoterapija, ji būtų gyvenusi gal tik porą savaičių – tokia agresyvi jos liga. Ligoninėje Sandra, nors ir sirgdama išplitusiu vėžiu, nepraleido nė vienos nakties – gavusi vaistų ar chemoterapijos dozę ji grįždavo į namus, kur ją slaugė artimieji. Moteris labai dėkinga vyrui, kuris viso gydymosi metu buvo šalia, – su ja lankydavosi pas medikus, eidavo į procedūras.
Gegužę pabaigus chemoterapiją tyrimai parodė – auglio krūtyje neliko. Liko tik nedideli ligos židinukai kepenyse.
„Tikimės, kad jie neaktyvūs, miega. Dėl to nesijaučiu pasveikusi. Ir baiminuosi, kad liga gali sugrįžti“, – neslėpė Sandra, turinti vieną tikslą – kad jos sūnus kuo ilgiau turėtų mamą.
Laimi pacientai – laimi ir valstybė
– Krūties vėžys nebėra tokia bauginanti liga, kokia buvo daugybę metų, – jį jau galima vadinti lėtine liga, kurią gydytojai gali kontroliuoti ir valdyti. Taip teigia Lietuvos onkologų chemoterapeutų draugijos pirmininkas, Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas Alvydas Česas.
– Spalio mėnuo pasaulyje minimas kaip Krūties vėžio žinomumo mėnuo. Tradiciškai rudenį šalies onkologai chemoterapeutai renkasi į konferenciją – vieną svarbiausių metinių renginių, kurį rengia Lietuvos onkologų chemoterapeutų draugija ir Klaipėdos universitetinė ligoninė. Šiemet Klaipėdoje vyko jau IV tarptautinė konferencija „Krūtis tausojantis gydymas“, kurios tema – gydymo metodai, kurie ne tik padėtų sėkmingai įveikti vėžį, bet ir išsaugotų vėžio pažeistas krūtis.
– „Mūsų tikslas – ne tik kuo geriau, bet ir kuo saugiau pagydyti, kuo mažiau pažeisti pacientes, sudaryti joms galimybę gyventi visavertį gyvenimą neatsitraukiant nuo darbo ir šeimos“, – sakė A.Česas.
– Kokios didžiausios konferencijos naujovės, kurios suteiktų vilties pacientėms ir padėtų gydytojams jas gydyti dar efektyviau?
– „Viena didžiausių naujovių – molekuliniai tyrimai, kurie leidžia ištirti vėžio genomą ir nustatyti auglio piktybiškumą, ligos atsinaujinimo riziką, parinkti optimaliai tinkantį individualų gydymą. Pavyzdžiui, nustačius, kad ligos atsinaujinimo rizika yra maža, pacientei gali būti neskiriama chemoterapija, o tiktai hormoninis gydymas ar iš viso jokio gydymo – tik stebėjimas“, – pasakojo A.Česas.
– Uostamiesčio ligoninėje šie tyrimai taikomi jau antrus metus. Tiesa, valstybė jų nekompensuoja. Tačiau tyrimai, pasak gydytojo, padeda sutaupyti, nes pacientės, gydomos hormonine terapija, daug geriau jaučiasi, gali neatitrūkti nuo darbų, sutaupomos išlaidos chemoterapijai, nepageidaujamiems reiškiniams valdyti ir hospitalizacijai.
– Vis tikslesnė ir informatyvesnė tampa ir ligos diagnostika. Viena pažangiausių naujovių – trijuose šalies centruose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje veikiantys tomosintezės aparatai, kurie kur kas aiškiau ir tiksliau negu mamograma parodo ligos pažeistus audinius.
– Gerų naujienų gydytojai pažėrė ir kalbėdami apie išplitusio vėžio gydymą.
– „Daliai pacienčių, sergančių ne tokia agresyvia ligos forma, galima gerokai atitolinti chemoterapiją – skirti vadinamąją taikinių terapiją. Tai saugus gydymas, neatitraukiantis moters nuo gyvenimo, nesukeliantis nepageidaujamų reiškinių. Gaila, bet dėl valstybės finansinių galimybių ne visoms ją galima skirti“, – pripažino chemoterapeutas.
– Geresnių galimybių gydytis laukia ir moterys, sergančios HR+/HER2- metastazavusiu krūties vėžiu, – yra vaistų, kurie sėkmingai vartojami Europos Sąjungoje, bet Lietuvoje jie neprieinami, nes gydymas jais nekompensuojamas. HR+/HER2- vėžys nustatomas apie 60 proc. pacienčių, sergančių krūties vėžiu.
– Vis dėlto chemoterapija kol kas išlieka pagrindinis, dažniausiai taikomas gydymas – ji skiriama maždaug 70–80 proc. pacienčių. Tačiau ir ji tobulėja – chemoterapijos sukeliamiems nepageidaujamiems reiškiniams valdyti skiriama daug dėmesio, tad ji nebėra tokia bauginanti. Atsirado geriau toleruojamos chemoterapijos formos, chemoterapija tabletėmis. Tai irgi labai svarbu – juk pacientė nėra įkalinta lašelinių, vadinasi, gali ir dirbti, ir keliauti.
– „Prieš 30 metų faktiškai visi pacientai, sergantys onkologine liga, buvo gydomi vienodai. Šių laikų didžiausias pasiekimas yra tai, kad mokslininkai, analizuodami naviko biologiją, atranda vis daugiau tų pacientų pogrupių, kuriems galima taikyti tikslesnį, individualizuotą gydymą. Toks gydymas duoda labai gerų rezultatų. Pavyzdžiui, prieš porą metų moterims, sergančioms metastazavusiu HR+/HER2- krūties vėžiu, pradėta taikyti inovatyvi taikinių terapija. Taip gydomos pacientės gali ilgiau gyventi visavertį gyvenimą, dirbti. Gera jų savijauta – labai svarbus socialinis ir ekonominis veiksnys“, – teigė tarptautinės konferencijos Klaipėdoje svečias Londono Šv.Baltramiejaus ligoninės Krūties vėžio centro klinikinis direktorius, Eksperimentinės vėžio medicinos centro vadovas profesorius Peteris Schmidas.
– Kas svarbiau: paciento gyvenimo trukmė ar kokybė?
„Yra gausybė medikamentų derinių, kurie gerina gyvenimo kokybę ir tuo pat metu ilgina gyvenimą. Tie du veiksniai turi būti vienodai svarbūs, – kalbėjo P.Schmidas. – Daugelis sveikatos valdininkų vaistus vertina pagal kainą, bet praleidžia faktą, kad skiriant kombinuotą terapiją žmogus išvengia sunkių šalutinių padarinių. Jo liga, negalėjimas dirbti ir kokybiškai gyventi tampa našta valstybei. Reikia suprasti: jeigu padėsime šiems pacientams skirdami geriausią įmanomą gydymą, laimės ne tik pacientai – laimės valstybė.“
