Šeimos gydytojai dažnai net nedrįsta savo pacientų siųsti pas psichiatrą. „Jums reikėtų apsilankyti pas psichologą“, – švelniai paragina jie, nes tai žmones gąsdina mažiau nei būtinybė konsultuotis su psichiatru.
Visi esame girdėję ir skaitę istorijų apie prievarta į psichiatrijos ligonines uždaromus žmones, jiems duodamas milžiniškas dozes raminamųjų vaistų ir šiurpą keliančias gydymo procedūras: pradedant elektrošoku, baigiant lobotomija.
Pastarąją daug kas turbūt atsimena iš Keno Kesey romano ir to paties pavadinimo filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“.
Bet ar tose istorijose tebėra tiesos? Juk pasaulis pasikeitė. Tad koks gi gyvenimas psichiatrijos ligoninėse verda dabar?
Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius profesorius Arūnas Germanavičius atvėrė mums duris į savo vadovaujamą gydymo įstaigą, aprodė net tuos skyrius, kuriuose gydomi sunkiausi ligoniai.
Pirmiausia gydytojas mus nusivedė į kabinetą, kuriame, be darbo stalo, stovėjo ir odinis krėslas su prie jo prijungta elektronine įranga – transkranijine magnetine stimuliacija.
Ši įranga veikia paprastai – prie kėdėje sėdinčio žmogaus skalpo pridedamas magnetinio lauko generatorius, per kurį leidžiami elektros impulsai.
„Šis gydymo metodas pagrįstas galvos smegenų žievėje sukeliamu magnetinio lauko poveikiu. Jis veikia tik smegenų žievėje ir tik tam tikru atstumu nuo galvos paviršiaus.
Kadangi magnetinis laukas nukreipiamas tam tikru kampu, jis paveikia žmogaus bioelektrinį potencialą taip, kad suaktyvina tam tikrų neuronų jungčių (sinapsų) veiklą.
Tai labai perspektyvus gydymo metodas“, – neabejojo A.Germanavičius.
Gydymą šiuo prietaisu derinant su psichoterapija ir vaistais kai kuriems asmenims sėkmingai gydoma depresija. Taip pat šis prietaisas tinka Parkinsono ligai ir įvairioms retesnėms neurologinėms ligoms gydyti.
Kad patektume į kitą skyrių, profesorius pabeldė į užrakintas duris. Pasirodo, net ligoninės vadovas kada įsigeidęs šio skyriaus durų nevarsto.
„Psichozės metu pacientai gali būti sutrikusios orientacijos, pasimetę laike, erdvėje, kartais ir savyje. Jų elgesys gali būti paveiktas kliedesių, sutrikusio suvokimo, haliucinacijų. Todėl pacientus visą parą stebi personalas“, – paaiškino ligoninės vadovas.
Mus pasitiko slaugos administratorė ir smalsiai į mus žvilgčiojantys koridoriumi vaikštantys pacientai bei personalas – daugiausia moterys.
„Bet ant langų šiame skyriuje grotų nėra“, – tarstelėjau.
„Langai neatsidaro ir yra nedūžtantys“, – sakė profesorius.
Dažniausiai čia gydoma apie 40 pacientų, tad slaugytojoms, kurių dieną būna 3, o naktį – po vieną ir dar dvi slaugytojo padėjėjos, tenka didelis darbo krūvis.
Joms reikia ne tik prižiūrėti, kaip ligoniai vartoja vaistus, bet ir bendrauti su jais. Tad ligoninės vadovas didžiavosi, kad jie pirmieji tarp psichiatrijos gydymo įstaigų pradėjo taikyti iš Japonijos koncerno „Toyota“ perimtą LEAN metodiką.
Jos esmė – koridoriuje kabančiose lentose darbuotojai žymi, kaip keičiasi pacientų dienotvarkė, kiek per mėnesį jų įrašoma į reabilitaciją, taip pat nurodoma, kiek ligonis patenkintas savo praėjusia diena, įtraukiamos pastabos, ką būtų galima patobulinti.
Vis dėlto mums su fotografu rūpėjo kas kita: ar tikrai ligoniai rišami prie lovų? O kaipgi tramdomieji marškiniai – ar jie tebenaudojami?
„Jeigu žmogus yra agresyvus ir sujaudintas, jis perkeliamas į Ūmių psichozių skyrių, kuriame yra vienutės, o tose vienutėse pacientai fiziškai varžomi diržais“, – paaiškino A.Germanavičius.
Šis skyrius yra kitame teritorijos gale, tad į jį teko eiti per lauką. Pakeliui sužinojome, kad tramdomieji marškiniai psichiatrijos ligoninėje nebenaudojami, nes jie yra nesaugūs.
„Žmogus juose gali ir pasismaugti. Kadangi jo rankos juose būna suspaustos, apsunkinamas kvėpavimas ir gali išsivystyti širdies nepakankamumas, daug kitų ligų.
Personalui irgi sunkiau pacientui su tramdomaisiais marškiniais atlikti medicininę procedūrą, užtikrinti jo saugumą“, – paaiškino ligoninės vadovas.
Jau nesistebėjau, kad Ūmių psichozių skyriaus durys užrakintos ir teko luktelėti, kol į vidų įleido darbuotojas.
Koridorius nė kiek nesiskyrė nuo bet kurios kitos ligoninės. Bet į akis krito tai, kad čia beveik visi darbuotojai – vyrai. Būtent šio skyriaus personalui tenka taikyti pacientų agresijos valdymo metodiką: sugebėti prieiti prie kliedesių ir haliucinacijų apimto ligonio ir saugiai jį sutramdyti.
Paprastai vieną ligonį tramdyti tenka mažiausiai trims darbuotojams, kurie yra išmokyti, kaip elgtis: griebti ligonį už rankų, kojų ar liemens.
Ūmių psichozių paveikti pacientai kartais paguldomi į vienutę, kurioje prie lovos fiksuojami specialiais diržais. Ir durys be rankenų iš vidaus išduoda, kad žmogaus laisvė čia laikinai gali būti suvaržoma.
Palatos kampe yra sanitarinė patalpa, o palubėje kabo stebėjimo kamera. Be to, slaugytoja kas pusvalandį privalo ateiti ir patikrinti, ar ligoniui viskas gerai.
Kai slaugytojai atlieka pacientų fizinį suvaržymą (fiksaciją), jie privalo įvesti duomenis į vidinę ligoninės elektroninę sistemą, kad administracija galėtų matyti realiu laiku, kiek ir kokiuose skyriuose yra daugiau agresyvaus pacientų elgesio, ir kaip dažnai gydytojai ir slaugytojai turi taikyti fizinio suvaržymo priemones, analizuoti šių reiškinių priežastis ir prevenciškai mažinti agresijos psichiatrijos skyriuose.
„Tai leidžia analizuoti agresijos priežastis ir pagerinti gydymo kokybę, nes geriau žinome, kuriems pacientams kyla didesnė agresijos tikimybė, kuriems reikia trumpiau taikyti fiksaciją.
To anksčiau šioje ligoninėje nebuvo. Tokios sistemos nėra kitose psichiatrijos įstaigose. Mano giliu įsitikinimu, tokia tvarka turėtų būti privaloma visose Lietuvos gydymo įstaigose ir sukurta nacionaliniu mastu", - neabejojo profesorius A.Germanavičius, tik šiemet pradėjęs vadovauti Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei.
Jei reikia, Ūmių psichozių skyriaus pacientai pervežami į elektros impulsų terapijos kabinetą, kur taikomas elektrošokas.
Gydytojas skubėjo nuraminti: šiais laikais elektrošoko procedūra nė iš tolo neprimena to, ką esame matę filmuose.
Į elektros impulsų terapiją atvestas pacientas paguldomas ir prijungiamas prie monitorių.
Tuo metu gydytojas reanimatologas pradeda taikyti trumpalaikę anesteziją, į raumenis suleidžiama atpalaiduojamųjų vaistų ir labai trumpam sustoja paciento kvėpavimas.
Tik tada psichiatras paspaudžia elektros impulsų prietaiso, kurio galingumas nustatomas atsižvelgus į paciento amžių, svorį ir varžos rodiklius, mygtuką.
„Tuo metu pacientas nieko nejaučia, nėra net jokių traukulių. Procedūros metu nematome jokių išorinių pokyčių. Keičiasi tik elektroencefalograma, rodanti, kad paciento smegenyse tuo metu vyksta bioelektrinis iškrūvis.
Taikydami elektros impulsų terapiją mes smegenyse dirbtinai sukeliame panašų į epilepsijos priepuolį. Jis pasklinda po visus galvos smegenų centrus ir, manoma, išlaisvina daug neuromediatorių, kurie reikalingi sveikstant, pavyzdžiui, nuo šizofrenijos, taip pat labai sunkių depresinių būklių metu“, – sakė A.Germanavičius.
„Nejaugi šizofrenija yra išgydoma?“ – nusistebėjau.
„Daliai žmonių labai sėkmingai išgydoma, – patikino profesorius. Ir pridūrė: – Viskas priklauso nuo to, kaip greitai žmonės pradedami gydyti.“
Kadangi psichozės dažniausiai prasideda jauniems žmonėms – tarp 16 ir 35 metų, labai svarbu turėti ankstyvo psichikos ligų atpažinimo sistemą.
Kuo šalis daugiau investuoja į ankstyvąją diagnostiką ir ankstyvąjį gydymą, tuo mažiau yra gydymui atsparių atvejų arba neigiamų atvejų, kai pacientai nepasveiksta.
Reikalingos ir mokymo programos, kurios leistų mokytojams laiku pastebėti mokinių psichikos ligas.
Nenoras mokytis, valios praradimas, sutrikęs mąstymas, vengimas eiti į mokyklą – visa tai, į ką neretai numojama ranka, pasirodo, gali būti sunkios psichikos ligos pradžia.
Artimieji taip pat dažnai nesugeba atpažinti tokių psichikos sutrikimų kaip depresija, kurios vienas esminių požymių yra malonumo jausmo praradimas, vengimas užsiimti kažkuo, kas anksčiau patiko.
Ir vis dėlto viena yra atpažinti psichikos ligą, o kas kita – įkalbėti žmogų gydytis.
Profesorius dr. A.Germanavičius neslėpė, kad dažnai net ir šeimos gydytojai prisipažįsta nedrįstantys paciento nukreipti pas psichiatrą, nes tada žmogus nebesikreipia niekur.
„Taip yra visame pasaulyje, nes psichiatrinės tarnybos vis dar yra paremtos uždarumo principu. Jose mažai paisoma žmogaus teisių, pacientai retai įtraukiami į psichosocialinę reabilitaciją – tai kuria neigiamą nuostatą apie psichiatrines tarnybas.
Tačiau labai svarbu žmones informuoti, kad esant tam tikroms būklėms nesikreipti į psichiatrą yra pavojinga gyvybei.
Kaip kalbame apie insultą ir auksines valandas, per kurias galima išgelbėti žmogų, kuo greičiau teikiant medicininę pagalbą, taip ir psichiatrijoje yra būklių, pavyzdžiui, depresija, kai turime labai skubiai teikti medicininę pagalbą, kad išgelbėtume gyvybę“, – patikino profesorius.
Paklaustas, ar tiesa, kad psichiatrijos ligoninėse pacientams saujomis duodami vaistai, A.Germanavičius neslėpė, jog didelę dalį sudaro medikamentinis gydymas.
„Analizavau praėjusių metų statistiką ir sužinojau, kad tik 4,6 procento visų pacientų kartu su gydymu vaistais gavo ir psichoterapiją.
Skirdami vien tik gydymą vaistais prisidedame prie psichikos ligas lydinčios neigiamos nuostatos“, – neabejojo profesorius.
Psichikos ligonių šalinamasi ir dėl nuomonės, kad jie yra pavojingi visuomenei. Gydytojas šį mitą išsklaidė pateikdamas statistiką: iš visų nusikaltimų tik 0,015 procento įvykdo psichikos ligomis sergantys žmonės.
O ar šiais laikais įmanomas prievartinis gydymas psichiatrijos ligoninėje? A.Germanavičius neslėpė, kad toks gydymas skiriamas tada, kai psichikos sutrikimu sergančio žmogaus veiksmai kelia realų pavojų jam pačiam arba jo gyvybei, kito žmogaus sveikatai arba gyvybei ir turtui.
Tiesa, toks gydymas nėra labai dažnas. Iš pernai psichiatrijos ligoninėje gydytų 7100 ligonių priverstinai buvo paguldyta 400 žmonių.
