Knygoje „Naujagimių gydytojo užrašai“, kurioje rašoma apie mažiausius pacientus, Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas medicinos mokslų daktaras A.Liubšys labai atviras. Jis papasakojo, ką gali reikšti kūdikio riksmas.
„Pirmasis riksmas – tai savarankiško gyvenimo pradžia ir geros sveikatos požymis. Ne tik gimdymą priimantys medikai, bet ir gimdyvė, jos vyras laukia akimirkos, kada iš naujagimio krūtinės prasiverš riksmas. Jei mes jo neišgirstame, sunerimstame, kad kažkas negerai“, – sakė A.Liubšys.
Pirmą kartą vaikas surinka ne dėl to, kad patekęs į naują aplinką jaučia skausmą. Jis pradeda klykti turėdamas akivaizdų tikslą – tai padeda išsiskleisti jo subliūškusiems plaučiams.
Gilus įkvėpimas ir riksmas iš visų jėgų būna šaižus, spiegiantis, veriantis širdį. Ką tik gimusio vaiko plaučiuose esančios alveolės turi susikaupusio vaisiaus skysčio, kuriame jis plaukiojo bręsdamas motinos įsčiose.
Vaikas turi išsivaduoti iš skysčio, kurį pakeičia oras.
Tai įmanoma tik giliai įkvėpus ir iš visų jėgų surikus.
Tai rodo, kad kūdikis sugeba kvėpuoti. Gimęs silpnas, pridusęs ar neišnešiotas naujagimis nepravirksta.
Viena dažniausių neverkimo priežasčių – kvėpavimo sutrikimai, rodantys, kad naujagimis nesugeba laiku išsivaduoti iš plaučius pripildžiusių skysčių.
Tokį mažylį reikia kuo greičiau pradėti gaivinti.
Iš kūdikio balso tonų ir garso stiprumo motina gali suprasti, ko jam trūksta. Tai lemia stiprus biologinis ryšys. Pasiūlius motinos krūtį vaikas nurimsta, nes praalkus didžiausias malonumas – valgyti ir miegoti.
Verkdamas vaikas stengiasi bendrauti. Jis gali niurzgėti, nes taip nori atkreipti į save dėmesį. Kai būna prisišlapinęs ar pasituštinęs, odą ima dirginti drėgnos sauskelnės, jis gali rimtai paleisti gerklę.
Kol kūdikis nepradeda čiauškėti ir kalbėti, vienintelė jo saviraiška – verksmas, nes tik taip jis gali prisišaukti savo motiną ar tėvą. Ilgainiui vaikas išmoksta verksmu naudotis.
Jei skauda pilvą, kamuoja diegliai, pučia vidurius, sklinda šaižūs, veriantys garsai. Stengdamasis atkreipti į save dėmesį kūdikis ima kūkčioti ar knirksėti.
„Esu įsitikinęs, kad geriausiai naujagimio verksmą supranta jo mama. Verksmas – lyg signalinė sistema, padedanti suprasti, ko nori mažylis.
Galbūt nubudęs naktį jis praalko? Jei taip, pavalgęs tuoj nurimsta ir užmiega.
Kai naujagimis verkia dusdamas ir ilgai nenurimsta maitinamas, sūpuojamas, nešiojamas ant rankų, reikia ieškoti ligos priežasties“, – įspėjo medikas.
Jį labiau sugraudina ne verksmas, o naujagimio vangumas, glebumas, silpnumas, stenėjimas, kai būna sunku jį pažadinti. Tai rodo, kad kūdikis nebeturi jėgų.
Jei naujagimis verkia ilgai, tarsi būtų ištiktas priepuolio, didžiausia klaida skirti raminamųjų ar skausmą malšinančių vaistų. Tėvams nereikėtų įsijausti į gydytojo vaidmenį ir duoti kūdikiui vaistų, nebent tai būtų traukuliai, kuriuos reikia malšinti.
Patys traukuliai taip pat nėra liga – tik ženklas. Verksmas gali būti ir įspėjimas apie kokį nors negalavimą.
Yra daug verksmo priežasčių. Naujagimis jautrus skausmui, ir jį būtina malšinti. Prieš keletą dešimtmečių medikai nebuvo tuo tikri, jie netgi manė, kad naujagimiui nebūtina malšinti skausmo.
Jie rėmėsi požiūriu, kad naujagimis atsparus skausmui, nes nervų sistema nėra subrendusi, nėra tiek nervinių galūnėlių, kiek jų turi suaugęs žmogus, o neišnešioto naujagimio nervinės skaidulos dar neturi dangalo mielino.
„Neretai net chirurgas, atėjęs į mūsų skyrių atlikti nedidelės procedūros, manydavo, kad naujagimiui nereikia skirti vaistų nuo skausmo. Buvo manoma – prapjausi pūlinį, paverks vaikas ir nustos. Tokių dalykų seniai nebėra“, – patikino A.Liubšys.
Moksliniai tyrimai rodo, kad naujagimis kur kas stipriau jaučia skausmą. Įdūrus adata į pirštą suaugusiajam skausmą jis jaučia tik dūrio vietoje ir po kelių minučių gali nieko nebejausti.
Naujagimio skausmas nuo piršto plinta į visą galūnę. Jis nurimsta tik po pusės valandos. Šio fakto negalima užmiršti, jei norima tuoj pat atlikti kitą procedūrą.
Nuo pirmųjų dienų ilgai gydyti intensyviosios terapijos skyriuje vaikai, netgi sulaukę paauglystės, dar skiriasi nuo bendraamžių, nes yra jautresni skausmui.
Manoma, kad daugybė skausmingų procedūrų gali būti svarbi priežastis, dėl kurios sulaukęs mokyklinio amžiaus vaikas negali susikaupti, prasčiau mokosi.
