O dabar šis imunoterapijos būdas nieko nestebina – jis gali būti taikomas ir Lietuvoje.
Daug vilčių 2008-aisiais medikai siejo su iš V.Kernagio kraujo paimtomis ląstelėmis. Austrijos sostinėje Vienoje iš jų buvo pagamintas specialus preparatas – gydomoji dendritinių ląstelių vakcina.
Tuo metu maestro gydęs klaipėdietis chemoterapeutas Alvydas Česas pripažino, kad tai pagalbinis gydymas, neatstojantis chirurginio ar chemoterapinio gydymo.
Imunoterapija dendritinėmis ląstelėmis turėjo stabilizuoti ligos eigą, kad vėliau būtų galima tęsti pagrindinį gydymą. Tačiau piktybinė liga buvo stipriai pažengusi, ir iš Austrijos atskraidinta injekcija nedavė tokių rezultatų, kokių tikėtasi.
56 metų V.Kernagio gyvybė užgeso 2008-ųjų kovo 15-ąją.
Išvakarėse klaipėdietis onkologas A.Česas buvo Santaros klinikose Vilniuje, bendravo su kolegomis ir legendinio dainininko artimaisiais.
Chemoterapeutas matė, jog Vytautas nė akimirką nesiliovė tikėti, kad gydymas baigsis gerai. Net ir paskutinis pablogėjimas, kai likus savaitei iki mirties maestro atsidūrė intensyviosios priežiūros palatoje, jam atrodė laikinas.
Tarptautinėje konferencijoje „Ultragarsinė diagnostika 2018“, neseniai vykusioje Klaipėdoje, onkoimunologas, biomedicinos mokslų daktaras Marius Strioga pasakojo, kad per pastarąjį dešimtmetį požiūris į vėžio imunoterapiją labai pasikeitė visame pasaulyje.
Pradėjus suprasti itin sudėtingą imuninės sistemos ir vėžio sąveiką atsirado galimybė šias žinias pritaikyti praktikoje, sukuriant priemones, kurios padeda atkurti imuninės sistemos gebėjimą atlikti savo misiją – atpažinti ir kontroliuoti organizme esančias piktybines ląsteles.
– Vėžio ir imuninės sistemos sąveiką palyginote su JAV prezidento rinkimų kampanija, kurios metu Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas tapo nesutaikomais priešininkais, nors prieš tai jie buvo pažįstami, galbūt net draugai.
Vis dėlto kaip imuninė sistema ir vėžys bendrauja? – pasiteiravau gydytojo M.Striogos.
– Vėžys – tai piktybiškai pakitusios ląstelės, nusprendusios nebepaklusti organizme nusistovėjusiai tvarkai. Jos nekontroliuojamai dauginasi ir plinta po organizmą, visa tai atlikdamos sveikų organizmo ląstelių sąskaita.
Kadangi vėžio ląstelės yra pakitusios, imuninė sistema turėtų jas atpažinti ir sunaikinti ar bent jau kontroliuoti jų veiklą, neleisdama pasireikšti ligai. Šią savo misiją imuninė sistema dažniausiai ir atlieka.
Tačiau nors vėžio ląstelės yra labai savanaudiškos ir negeros, vis dėlto tai savos organizmo ląstelės. Jos išsaugo daug požymių, būdingų normalioms ląstelėms, o agresyvumo ženklus sumaniai paslepia.
Tai tarsi užsimaskavęs piktadarys. Tokias vėžio ląsteles imuninei sistemai gali būti sudėtinga atpažinti ir įvertinti kaip grėsmę organizmui, nes tenka ieškoti svetimo tarp savų.
Kita vertus, net kai imuninė sistema tinkamai reaguoja į vėžio ląsteles, ilgainiui jos gali rasti būdų, kaip išvengti šio poveikio.
Jei vėžio ląstelės įgauna gebėjimą aptikti landų imuninės sistemos gynyboje, vystosi vėžys. Ligai progresuojant landų vis daugėja, kol imuninės sistemos gynybinė siena tampa kiaura kaip rėtis.
– O kaip vystosi šie sudėtingi vėžio ir imuninės sistemos santykiai?
– Vėžio ir imuninės sistemos sąveiką galima suskirstyti į tris etapus, sudarytus iš 7 žingsnių. Tai sudėtingi procesai, o, kalbant paprastai, daug kas panašu į karą, nes imuninės ląstelės elgiasi kaip kareiviai.
Pirmasis etapas – imuninės sistemos karių mobilizavimas ir supažindinimas su priešu (tai vyksta navike ir limfmazgiuose).
Antrasis etapas – tinkamai paruoštų karių pristatymas į frontą (iš limfmazgių jie kraujagyslėmis keliauja link navikinio audinio ir į jį įsiskverbia).
Paskutinis, trečiasis, etapas – priešo sunaikinimas.
– Kokios kliūtys trukdo įgyvendinti šiuos tikslus?
– Yra ne viena tokia kliūtis. Piktybinės ląstelės gali turėti mažai antigenų – ženklų, išduodančių, kad jos tapo organizmo priešais.
Pagal tuos ženklus imuninė sistema, o konkrečiai jos gudrieji žvalgai – dendritinės ląstelės – atpažįsta vėžio ląsteles ir pateikia tinkamai apdorotą informaciją imuninės sistemos smogiamiesiems būriams (T limfocitams), kurie turi surasti ir sunaikinti priešą.
Vėžys gali neleisti dendritinėms ląstelėms tinkamai subręsti – net joms atpažinus piktybinę ląstelę blokuojama jų galimybė pateikti T limfocitams visą būtiną informaciją apie priešą.
Tokiais atvejais specifinis imuninis atsakas prieš vėžį nesusidaro pasireiškiant vadinamiesiems imuninės dykumos navikams.
Pasitaiko, kad kovai paruošti T limfocitai klajoja kraujagyslėmis ir neranda vėžio, kurį jie turi sunaikinti, nes liga sutrikdo specialių molekulių šauklių veiklą.
Arba T limfocitai gali puikiai surasti vėžį, bet negali įsiskverbti į jo vidų, nes vėžys turi gausią stromą, kuri veikia lyg tanki tvora.
Tokiu atveju susidaro imunologiškai izoliuoti navikai, kai imuninės sistemos kariai yra susitelkę aplink vėžio tvirtovę, tačiau patekti į vidų ir sunaikinti priešo negali.
Jei imuninės sistemos kariai sugeba patekti į vėžio tvirtovę, susidaro vadinamieji imunologiškai karšti navikai. Bet net ir tada vėžys gali panaudoti įvairius būdus siekdamas nuginkluoti ar net sunaikinti jį suradusius imuninės sistemos žudikus.
Be to, vėžys imuninę sistemą įvelia į ilgalaikį karą, o ilgą laiką su vėžiu besigrumiantys limfocitai ilgainiui netenka savo karingumo, išsenka, lyg išeina į pensiją.
Tad, siekiant atkurti imuninės sistemos gebėjimą įveikti vėžio spąstus, taikoma vėžio imunoterapija, kurios yra daug rūšių.
– Ar imunoterapija yra pranašesnė už kitus vėžio gydymo būdus?
– Ji remiasi kita vėžio gydymo paradigma. Chemoterapija yra tarsi cheminis ginklas, naikinantis ne tik besidauginančias vėžio ląsteles, bet ir visas normalias besidauginančias ląsteles.
Taikinių terapija stengiasi kuo tiksliau nusitaikyti į konkrečius taikinius (mutavusius ar per gausiai gaminamus baltymus), kurie randami vėžio ląstelėse, o normaliose ląstelėse jų arba nėra, arba yra daug mažiau.
Jos tikslas – ne šluoti viską iš eilės, bet ieškoti tikrojo priešo ir kirsti per jam skaudžiausią vietą.
Hormonų terapija slopina ar „išjungia“ hormonų poveikį. Tai labai nepatinka hormonams, jautrių piktybinių navikų (krūties, prostatos vėžio) ląstelėms.
Visi šie gydymo būdai yra tiesiogiai nukreipti į vėžio ląstelę. O nemaža dalis imunoterapijos būdų tiesioginio kontakto su vėžiu neturi – imunoterapija auklėja, netgi verčia vėžio sužalotą imuninę sistemą atsigauti ir atlikti vieną savo esminių funkcijų – naikinti vėžio ląsteles ar bent kontroliuoti jų veiklą.
Šiuo metu imunoterapija yra šlovinama, kartais bandant nurašyti kitus vėžio gydymo būdus, ypač chemoterapiją.
Tai tarsi pradinė naujai užgimusios meilės stadija, kai nauja mylimoji nešiojama ant rankų, o buvusiosios net prisiminti nesinori. Mano nuomone, tai neteisingas požiūris.
Nereikia per daug aukštinti ar menkinti nė vieno vėžio gydymo būdo. Reikia tik džiaugtis, kad turime vis gausėjantį arsenalą skirtingų ginklų kovai su vėžiu, ir protingiausia būtų juos tinkamai derinti.
– Imunoterapija dendritinėmis ląstelėmis arba gydomoji vakcinacija – tai eksperimentinis metodas?
– Imunoterapija dendritinėmis ląstelėmis nėra įtraukta į vėžio gydymo standartus, todėl laikoma tiriamuoju gydymo metodu.
Atsižvelgiant į pažangios ląstelių terapijos gamybos ir taikymo subtilumus, Europos Sąjungoje yra patvirtinti teisės aktai, leidžiantys pažangios ląstelių terapijos (ir dendritinių ląstelių) taikymą individualiai kiekvienam pacientui.
Šis metodas įmanomas ir Lietuvoje. Kraujo imama iš paciento ir gaminamas preparatas, sudarytas iš gyvų ląstelių, kurios vėliau turi būti laikomos 196 laipsnių šalčio temperatūroje.
Prieš suleidžiant kiekvieną dozę jis turi būti palaipsniui atšildomas, tai trunka ilgiau nei parą. Tuomet preparatą būtina suleisti pacientui, nes pakartotinai jo šaldyti nerekomenduojama.
Buvo atvejis, kai paskirtą dieną pacientas paskambino ir pasakė: „Negaliu šiandien atvykti, nes esu Osle.“ Ši dozė prarandama, nes jos negalima vėl užšaldyti ir laukti, kol pacientas sugrįš, o kitam žmogui ji netinka.
– Kiek dozių dendritinių ląstelių vakcinos reikia pacientui?
– Pagal Lietuvoje galiojantį protokolą, gaminanti bendrovė turi pagaminti ne mažiau kaip penkias dozes. Kartais jų pagaminama 10 ir daugiau – tai priklauso nuo monocitų, iš kurių gaminamos dendritinių ląstelių vakcinos, skaičiaus kraujyje ir jų aktyvumo.
Vieną dozę sudaro 5 milijonai ląstelių. Jas suleidus į odą ir po oda, iki 10 procentų šių ląstelių nukeliauja iki limfmazgių, aktyvina limfocitus, o po kelių parų taip pat žūsta.
Jų tikslas – nunešti informaciją limfocitams, sukelti jų atsaką, kad susidarytų imuninės sistemos atmintis.
