Kartą nuėjęs pas profesorę Rūtą Mameniškienę Karolis jautėsi prastai – buvo pavargęs, neišsimiegojęs ir nespėjęs laiku išgerti vaistų. Tą dieną buvo numatyta daryti smegenų aktyvumą registruojantį tyrimą – elektroencefalogramą. Karolis jaudinosi, kad tyrimo rezultatai gali būti prasti, todėl vylėsi procedūrą atidėti kitai dienai.
Bet padariusi tyrimą gydytoja išsklaidė abejones: „Karoli, tavo elektroencefalograma ideali. Ką darai?“
Vyras prisipažino, kad turi mylimą moterį, o gydytoja patvirtino – meilė išties gydo.
„Viskas apie epilepsiją“ – tai pirmoji lietuviška knyga apie šią ligą, kurią parašė jos kamuojamas K.Petryla ir Vilniaus universiteto Santaros klinikų profesorė R.Mameniškienė.
„Daug žmonių – net šeimos gydytojai – sužinoję, kad kas nors serga epilepsija, klausia to paties, bet neranda atsakymų. Nutariau palengvinti jų dalią“, – savo sprendimą parašyti knygą paaiškino K.Petryla.
Epilepsija, anot jo, turi daug veidų. Ne vienam žmogui prireikia daug metų, kad galėtų susitaikyti su šia liga.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, epilepsija serga apie vieną procentą gyventojų, tačiau 99 procentams žmonių reikia žinoti, ką daryti pamačius priepuolio ištiktą ligonį.
Knygos pristatyme dalyvavusi gydytoja Irena Pivoriūnienė priminė, kad daug kas priklauso nuo aplinkinių elgsenos – jei žmogų ištiko epilepsijos priepuolis, negalima nieko kišti į burną, jam turi būti suteikta ramybė.
Taip pat labai svarbu užfiksuoti, kiek ilgai trunka priepuolis. Jei ilgiau nei 5 minutes, reikia kviesti greitosios pagalbos medikus, nes tai gali būti rimta būklė.
„Kai žmogus atsipeikėja, jis turi pamatyti mylinčias akis, jį kas nors turi nuraminti ir paguosti, kad viskas bus gerai“, – priminė gydytoja I.Pivoriūnienė.
Rašydamas knygą K.Petryla rėmėsi savo patirtimi. Jo ligos istorija rodo, kad daug metų epilepsija gali būti neatpažinta. Klaipėdos medikai nesugebėjo laiku nustatyti Karolio ligos.
Tik būdamas dvidešimties, kai prasidėjo generalizuoti toniniai-kloniniai priepuoliai, jis sužinojo, kad serga epilepsija, nors viskas prasidėjo nuo šešerių metų.
Kartą einant iš kiemo į namus jį stumtelėjo kitas vaikas. Krisdamas Karolis smilkiniu atsitrenkė į vinį, kuri buvo įkalta į laiptinės duris.
Verkdamas jis grįžo namo, bet neatrodė, kad atsitiko kas nors rimta.
Po traumos Karolis greitai atsigavo, nors iki šiol ties smilkiniu yra likęs jos ženklas.
Pradėjęs lankyti pirmą klasę berniukas kartais atrodydavo užsisvajojęs. 5–10 sekundžių moksleivis prarasdavo sąmonę, tačiau aplinkiniai to dažnai nepastebėdavo.
Stipriau liga išryškėjo paauglystėje. Nuo 12 metų pradėjo kartotis vadinamasis absansas – priepuoliai, kuriems artėjant jis pajusdavo malonų jausmą, kad jau yra čia buvęs, yra tai girdėjęs, o po 5–10 sekundžių nieko neatsimindavo.
Mokytojai klausdavo: „Karoli, ar tau viskas gerai?“
Tėvai jį vesdavo pas gydytojus, bet jie sakydavo, kad nieko tokio, viskas praeis, tai esą nutinka tik dėl kraujagyslių susiaurėjimo smegenyse.
Karolio mamai atrodė, kad sūnaus keistenybės gali būti susijusios su brendimu.
Vėliau ji atkreipė dėmesį, kad sūnus šiek tiek išblykšdavo, veidas pabaldavo. Ji pamatuodavo sūnui kraujospūdį, bet viskas būdavo gerai.
Karolio mama Janina Petrylienė, pati būdama vidaus ligų gydytoja, apgailestavo, kad praėjo net 14 metų, kol pavyko nustatyti tikrąją sūnaus ligos priežastį.
Medikė įspėjo kitus tėvus – jei kyla įtarimų dėl vaiko sveikatos, reikia nuvesti jį pas neurologą ir paprašyti atlikti elektroencefalogramą.
„Nuo vaikystės Karolį tyrė įvairūs specialistai: atliko kompiuterinę tomografiją, kitus tyrimus, bet nieko nepastebėjo. Niekam neatėjo į galvą mintis, kad reikia atlikti elektroencefalogramą“, – apgailestavo J.Petrylienė.
Mitai apie epilepsiją iki šiol trukdo suprasti, kas atsitinka sergantiesiems šia liga. Tiktai maža dalis jų patiria priepuolius.
Epilepsija nėra tiktai traukuliai ir kritimas ant žemės. Yra labai daug epilepsijos formų, pavyzdžiui, kai žmogus ima čepsėti, tada jam nereikia jokios pagalbos. Arba atrodo tik užsisvajojęs, mintyse kažkur nutolęs.
K.Petryla įspėjo, kad susirgus epilepsija negali būti jokios savivalės, kartais ilgai trunka tinkamų vaistų parinkimas. Karoliui tai truko apie dvejus metus.
Net tada, kai priepuolių nėra, būtina vartoti vaistus.
Negalima rizikuoti, nes stiprūs priepuoliai gali pažeisti galvos smegenis.
Tačiau vaistai nuo epilepsijos turi šalutinį poveikį – silpnėja atmintis, juntamas nuovargis, būna mažiau energijos, todėl kai kurie ligoniai nutraukia gydymą.
Karolis prisipažino, kad atsisakęs vaistų galėtų išvengti nemalonios būsenos – grįžtų atmintis, energija, bet kartu grįžtų ir priepuoliai.
Epilepsija pasižymi tuo, kad nei gydytojas, nei pacientas nežino, kada bus kitas priepuolis. Dėl šios priežasties vaikai, paaugliai ar jų tėvai nenori, kad būtų ilgai vartojami vaistai nuo šios ligos. Jie mano – nebuvo kurį laiką priepuolio, vadinasi, jo ir nebebus.
Remdamiesi statistika neurologai būna atsargesni – jie turi įvertinti ligos formą, tyrimų rezultatus, įsitikinti, kiek efektyvus gydymas.
Tik tokiu atveju įmanoma pasakyti, kiek ilgai truks gydymas ir kada bus galima nutraukti vaistų vartojimą. Kartais tai trunka kelerius metus, o kartais – visą gyvenimą.
Nors įstatymu apribotų darbų dėl epilepsijos labai mažai, pavyzdžiui, negalima dirbti lakūnais, aukštalipiais, su sudėtingais įrenginiais, iki šiol vyrauja klaidinga nuostata, kad tai labai pavojinga liga.
K.Petryla tikino, kad jį taip pat buvo apėmusios abejonės, ar įspėti savo darbdavį, kuo serga, ar ne.
Vyras neabejojo, kad sergantieji sunkia epilepsijos forma, kai gali ne tik patys susižeisti, bet ir sužeisti kitus, privalėtų būti atviri.
Karolį priepuoliai dažniausiai ištikdavo naktį, kai būdavo namie, o ne darbe.
„Žinojau, kad pasakydamas apie epilepsiją galiu negauti darbo“, – prisipažino vyras, kodėl nutylėjo apie savo ligą.
Kai ši paslaptis išaiškėjo, Karolis įmonėje dirbo jau 4 mėnesius. Kartą atėjęs darbdavys uždarė konferencijų salės duris, atrodė labai susijaudinęs. Jis neslėpė iš žiniasklaidos sužinojęs, kuo serga Karolis.
„Kodėl man nieko nesakei? Gal tau reikės kviesti greitąją?“– klausinėjo darbdavys.
Jis nusiramino tiktai tada, kai K.Petryla išsamiai papasakojo, kad jo ligos forma kur kas lengvesnė, todėl niekam pavojaus nekelia.
Išgąsdina grėsmingi priepuoliai
Jurgita Grikinienė
Vaikų neurologė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos docentė
„Apie 5 procentus vaikų patiria epilepsijos traukulius, tai yra penkiskart daugiau nei suaugusieji. Tačiau epilepsija nėra reta liga – maždaug vienas iš 100 žmonių gali ja susirgti bet kuriame amžiuje. Apie 75 procentus atvejų ši liga kontroliuojama medikamentais, tad nereikia labai baimintis.
Epilepsija dažniausiai prasideda vaikystėje, nors gali būti tokių simptomų, kurie nesukelia įtarimų, – vaikas būna užsisvajojęs, priepuoliai prasideda naktį. Teoriškai tokie simptomai gali būti kurį laiką nepastebimi. Todėl tėvams nepatariama toli nuo savęs migdyti mažų vaikų, kad išgirstų, jei jiems naktį kas nors atsitiks.
Yra žinoma apie 40 šios ligos pasireiškimo būdų. Kritimas, traukuliai ir putos – tik keletas jų. Epilepsijos priepuoliai gali pasireikšti įvairiais simptomais. Tai priklauso nuo smegenų vietos, kurioje kyla elektros iškrova. Dramatiškiausi ir lengviausiai atpažįstami – generalizuoti, toniniai, kloniniai traukuliai.
Prasidėjus priepuoliui žmogus neatpažįstamai pasikeičia, jei to nežinotume, galėtume įtarti, kad kas nors suklydo jį įvardydamas. Būna atvejų, kai į ligoninės priėmimo skyrių atvykę tėvai pasakoja, kad vaikas buvo trumpam miręs. O mes matome, kad jis kuo sveikiausias bėgioja po priėmimo skyrių. Grėsmingas priepuolis gali greitai praeiti, ir vaikas atrodys taip, lyg jam nieko nebūtų nutikę.
Mums, vaikų neurologams, labai malonu matyti buvusį pacientą, kuris vaikystėje sirgo, o dabar yra sveikas, nes epilepsija jam nesutrukdė mokytis, siekti karjeros, sukurti šeimos.“
