Žinia, kad sūnus gimė su širdies yda, klaipėdietei sukėlė šoką, nes visą nėštumą ji jautėsi gerai, o tyrimai rodė, jog ir vaisius vystosi normaliai.
Spalio 27-ąją gimęs berniukas svėrė beveik 4 kilogramus – visi džiaugėsi, kad gimė sveikas berniukas, sveika ir jo mama.
Pasaulį jis išvydo penktadienį, savaitgalį praleido ligoninėje, o kai Diana ketino su sūnumi vykti į namus, paaiškėjo, kad naujagimio širdyje – stiprūs ūžesiai.
Tai buvo ženklas, kad berniukas gali turėti širdies ydą, todėl trečią savo gyvenimo dieną jis atsidūrė reanimacijoje.
Iš Klaipėdos naujagimis buvo pervežtas į Vilniaus universiteto Santaros klinikas – vienintelę gydymo įstaigą Lietuvoje, kur naujagimiams operuojama širdis. Tokių operacijų neatlieka nei latvių, nei estų medikai.
„Mums nė vienas gydytojas nedrįso suteikti vilčių, kad sūnus gyvens. Tai, kad jis liko gyvas, yra stebuklas“, – sakė Diana.
Vilniaus universiteto Santaros klinikų Įgimtų širdies ydų koordinacinio centro vadovas profesorius Virgilijus Tarutis jau daug metų domisi vaikų ir suaugusiųjų įgimtų širdies ydų chirurgija, yra atlikęs ne vieną vožtuvų rekonstrukcinę operaciją, tačiau Benediktas jam buvo ypatingas pacientas.
„Tai buvo kritinė naujagimio širdies yda, dėl kurios jis galėjo mirti. Jei būtume nieko nedarę, tėvai būtų netekę kūdikio“, – neslėpė profesorius V.Tarutis.
Pirmoji procedūra, kai zonduojant širdį buvo išplėstas aortos vožtuvas, kūdikiui mažai padėjo. Jo būklė pagerėjo tik trumpam. Mat šis vožtuvas buvo pernelyg siauras ir nesandarus.
Vožtuvo nesandarumas naujagimiams yra didelė bėda, nes neįmanoma jo pataisyti chirurginiu būdu, o dirbtinių vožtuvų tokiems mažiems pacientams niekas pasaulyje negamina.
Aštuonias valandas trukusi operacija buvo išskirtinė tuo, kad tokios metodikos vilniečiai medikai dar nebuvo taikę naujagimiams.
Buvo atlikta vadinamoji Rosso-Konno operacija, kurios pavadinimas sukurtas iš dviejų garsių medikų pavardžių.
Iš pradžių medikai išėmė kitą vožtuvą, esantį greta, plaučių arterijoje.
Kadangi plaučių arterijos vožtuvas buvo normalaus dydžio, reikėjo padaryti papildomai vietos, kad jis galėtų tilpti, todėl dar buvo atlikta vadinamoji Konno operacija – reikėjo atidaryti skilvelio pertvarą, tik tada buvo įmanoma įsiūti plaučio arterijos vožtuvą.
Tada iškilo kitas sudėtingas klausimas – kuo pakeisti plaučių arterijos vožtuvą, kuris buvo perkeltas į širdį.
„Nors biologiniai vožtuvų pakaitalai, kuriuos naudojame keičiant plaučių arterijos vožtuvą, naujagimiams yra pernelyg dideli, susitvarkėme ir su šiuo iššūkiu“, – džiaugėsi V.Tarutis.
Po sėkmingos operacijos dar kurį laiką medikus kamavo nerimas, ar taip smarkiai pakeistas širdies raumuo galės normaliai veikti, ar jis pakankamai stipriai susitrauks.
Chirurgų nuogąstavimai greitai atlėgo, nes naujagimis greitai sveiko.
„Pagalba naujagimiams labai efektyvi – būna vaikų, kurie toliau vystosi normaliai, būna, kad tenka dar kartą operuoti.
Operuodami ką tik gimusius naujagimius dėl įgimtų širdies ydų mes jau pasiekėme europinį lygį“, – teigė V.Tarutis.
Pastaruoju metu būsimą širdies ydą galima nustatyti dar iki gimimo.
Tokiu atveju susitikus su tėvais galima iš anksto planuoti, kur vyks gimdymas, koks bus gydymo planas. Turinčius įgimtas ydas nuo naujagimystės iki suaugusiųjų amžiaus gydanti Vilniaus universiteto Santaros klinikų kardiologė Rita Sudikienė pasakojo, kad kiekvienas atvejis – tai atskira istorija.
„Dirbu skyriuje, kur vaikams po operacijų ne tik suteikiamas medikamentinis gydymas, bet ir labai svarbūs santykiai su jų tėvais“, – sakė R.Sudikienė.
Jei po širdies operacijos naujagimis lieka gyvas, tai jau didelis dalykas, bet kelias į sveikimą neretai būna kaip amerikietiškų kalnelių atrakcione.
Vieną dieną viskas gerai, o kitą – nelabai. Svarbu pranešti tėvams, kokia iš tikrųjų vaiko sveikatos būklė, bet jie neturi prarasti vilties.
Kovodami už mažamečio gyvybę Santaros klinikų medikai dažnai patiria didelę emocinę ir psichologinę įtampą, turi sugebėti nuraminti ne tik kenčiantį vaiką, bet ir jo tėvus, nes susiduria su bejėgiškumu.
„Gali gydyti vaiką moderniausia įranga, naujausiais metodais, bet jei nėra užuojautos, atjautos ir šilumos, tėvams būna labai sunku priimti žinią, kad jų atžala sunkiai serga“, – prisipažino gydytoja R.Sudikienė.
Kiekviena diena, kurią sunkiai sergantis vaikas nugyvena, atrodo kaip didelis laimėjimas ir medikams, ir kūdikio tėvams.
Naudojamas brito patobulintas būdas
Lietuvoje kasmet būna apie 15 atvejų, kai per pirmąsias 28 gyvenimo dienas naujagimiams pagalbą turi suteikti širdies chirurgas.
Kai kurios įgimtos širdies ydos būna klastingos. Kartais jos išaiškėja ne pirmomis gyvenimo dienomis, o tik tada, kai pasikeičia naujagimio kraujotaka, o ji persitvarko ne per vieną dieną, tai gali trukti savaites.
Jei naujagimio širdies neapžiūri vaikų kardiologas, nebūna atliktas širdies ultragarso tyrimas, kartais vaiko būklė pasidaro sunki tada, kai jis jau būna namuose.
Anksčiau vaikams į aortą būdavo dedami nekintami mažų gabaritų vožtuvėliai (kiaulių, veršiukų arba mirusių žmonių), kurie nepraleidžia pakankamai kraujo, o blogiausia – neauga kartu su vaiku. Po kurio laiko vaikus tekdavo pakartotinai operuoti.
Britų chirurgas Donaldas Rossas sugalvojo būdą aortos vožtuvo ydai gydyti – į aortą įstatyti to paties paciento arterijos vožtuvą, kuris faktiškai neserga ir auga kartu su jo šeimininku. Į „nuskriaustą“ plaučių arteriją dedamas donoro vožtuvas.
