Birbynininkas A.Jonušas grodavo įvairiuose ansambliuose, improvizuodavo pritariant dainininkui. Ypač jam įstrigo į atmintį improvizacijos pritariant garsiai solistei Beatričei Grincevičiūtei. Tačiau pastaruosius trejus metus vyras retai prisiliečia prie birbynės, su kuria koncertuodamas apkeliavo daug pasaulio šalių.
2014 metų spalio 28-ąją atlikėją ištiko nelaimė. Kai staliaus darbus mėgstantis vyras savo sode įjungė diskinį pjūklą, vadinamą eglute, įrankis nukirto kairės rankos pirštus.
„Pjūklas nebuvo pritvirtintas, jis nuslinko, nuvirto ir užkliudė kairę ranką – gerai, kad nesužeidė kojos“, – prisiminė A.Jonušas.
Tuo metu sode jis buvo vienas, tačiau sveika ranka sugebėjo išsitraukti iš kišenės telefoną ir išsikviesti greitosios pagalbos medikus.
Į skambutį atsiliepusi operatorė ragino nukentėjusįjį aprišti kuo nors kraujuojančią ranką, pakelti aukštyn ir laikyti tol, kol pasirodys medikai.
Tuo metu didelio skausmo vyras nejautė, net turėjo jėgų pats nueiti iki automobilio, nors kelių pirštų krumpliai buvo beveik sutraiškyti.
Suleidus vaistų vyras buvo nugabentas į Vilniaus universiteto Santaros klinikas, kur įsikūręs Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centras.
Kai birbynininkas pateko pas plastikos chirurgus, ligos istorijoje buvo nurodyta – antro, trečio, ketvirto ir penkto pirštų bloko visiška amputacija.
Atlikus rentgeno nuotrauką ir padarius kitus tyrimus vyras buvo skubiai ruošiamas operacijai, nes nutraukti pirštai galėjo apmirti ir neprigyti.
Operacija truko apie 6,5 valandos. Tiktai po operacijos birbynininkas išdrįso paskambinti žmonai ir papasakoti, kas atsitiko.
„Nelaimė įvyko pirmadienį, bet žmonai paskambinau tik antradienį, nenorėjau jos gąsdinti. Pamaniau, kad žinia apie traumą jai gali sukelti didesnį stresą nei man“, – prisipažino A.Jonušas.
Be mikrochirurginės operacijos muzikantas būtų praradęs net keturis pirštus.
Tačiau ir po sėkmingos operacijos muzikanto laukė ilgi sveikimo mėnesiai. Ranka buvo sugipsuota ir atrodė kone dvigubai didesnė, o dabar beveik nesiskiria nuo sveikosios.
Žaizdos sugijo, randų beveik nematyti. Kaire ranka vyras gali paimti puodelį ar kitą daiktą, pirštai liko jautrūs šalčiui ir šilumai, bet groti birbyne, kaip anksčiau, jis nebegali.
Prisiūti pirštai nėra tokie lankstūs kaip sveikieji, nors po operacijos daug laiko buvo skiriama reabilitaciniam gydymui ir kineziterapijai.
„Nenusimenu – tikiu, kad dar galėsiu drožinėti ir imtis kitų medžio darbų“, – vylėsi vyras.
Staliaus įgūdžiai A.Jonušui nekart padėjo nudžiuginti žmoną. Birbynininkas mėgsta iš lentelių daryti krepšius, į juos patogu sudėti sodo gėrybes, yra net sumeistravęs sutuoktinei medinę lovą.
Bet po šios nelaimės birbynininkas nori įspėti visus vyrus, mėgstančius laisvalaikiu ką nors meistrauti, – elektrinį pjūklą pirmiausia būtina prie ko nors pritvirtinti, o tik tada galima imtis darbo.
Iki tol sveikata nesiskundęs vyras tikino, kad labiausiai turi būti dėkingas muziko profesijai.
„Visų pūtikų plaučiai turi būti geri, nes be gero plaučių tūrio neišvingiuosi melodijos.
Taip pat turi būti gera kraujotaka, širdis plakti be priekaištų, nes ritmas – muzikos pagrindas“, – pasakojo muzikantas.
A.Jonušas ne tiktai koncertavo, bet ir vadovavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentų kapelai, rašė ir aranžavo kūrinius įvairiems liaudies instrumentams.
Telšių rajone, Dumytrų kaime, gimęs A.Jonušas birbyne groja nuo 1954-ųjų. Tuo metu jis įstojo į muzikos mokyklą.
Aštuonių vaikų šeimoje augęs Antanas pasakojo, kad pirmasis instrumentas, kurį pasigamino, buvo kanklės, o kankliuodavo jis dažniausiai vasarą ganydamas karves.
A.Jonušas yra grojęs įvairiais muzikos instrumentais.
Brangiausią širdžiai dovaną – saksofoną – jis gavo iš savo tetos, įsikūrusios Prancūzijoje.
Prieškariu iš Telšių pasiekusi Paryžių ir įstojusi į vienuolyną lietuvė susitiko su Antanu tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Atvykusi į Vilnių ilgaamžė vienuolė viešėdavo pas savo giminaitį birbynininką.
Teta mirė sulaukusi 101 metų, tad A.Jonušas, tikintis, kad paveldėjo ilgaamžystės geną, labiausiai laukia pavasario, kai ir vėl galės ką nors meistrauti.
Plastikos chirurgo judesiai – lyg juvelyro
Vilniaus universiteto Santaros klinikų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Vytautas Tutkus suprato – prisiuvant galūnę operacijos sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų. Jei galūnė nukirsta aštriu įrankiu, pavyzdžiui, kirviu, ją prisiūti lengviau. Tačiau jei sutraiškyti audiniai, kraujagyslės ir nervai būna negrįžtamai sužaloti, tai net juos susiuvus kraujas gali netekėti.
Kokybiškai susiūti kraujagyslę gali tik patyręs plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas. Jo judesiai turi būti tikslūs kaip juvelyro. Naudojant mikroskopą tai įmanoma išmokti tik daug metų lavinantis. Kraujagyslių skersmuo dažnai būna vieno milimetro. Norint susiūti tokį ploną vamzdelį, reikia labai plonos adatos ir vos 20 mikronų storio siūlo.
„Net kai kurie kolegos mano, kad šį darbą atlieka specialūs aparatai, bet tai daro žmogaus ranka. Kartais pagalvoju, kokia ji tobula, – juk akis seniai nieko nemato, o žmogaus ranka vis dar sugeba atlikti darbą, jeigu daug kartų padidiname vaizdą“, – aiškino V.Tutkus.
Jis taip pat priminė, jog anksčiau šios srities medikai buvo vadinami mikrochirurgais, ir visi žinojo – dėl traumos netekus galūnės, jie gali ją prisiūti. Vėliau buvo sutarta, kad mikrochirurgija – tik gydymo metodas naudojant mikroskopą. Šį prietaisą naudoja ir neurochirurgai, okulistai, ausų, nosies ir gerklės ligų specialistai, tad buvo pakeistas mikrochirurgų specialybės pavadinimas. Lietuvoje, kaip ir Europoje, šią specialybę imta vadinti plastine ir rekonstrukcine chirurgija.
