Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatro orkestre valtorna grojantis vyras, daugiau nei prieš dvejus metus įtaręs, kad kažkas atsitiko vienai akiai, nepuolė į paniką.
Jam nieko neskaudėjo, iš pradžių nebuvo ir šiai akių ligai būdingų reiškinių – aiškių žiežirbų ar į Šiaurės pašvaistę panašių kibirkščių.
Keletą mėnesių užmerkęs akį valtornos meistras matydavo tik nedidelį mirguliavimą ir nežinojo, kad tai pavojinga.
Vyrą klaidino ir tai, kad prieš keletą metų atsiradę juoduliai dešinėje akyje tebuvo menkas nepatogumas. Jam atrodė, kad prieš akis plaukia įvairios šiukšlės ir voratinkliai.
Kai muzikantas kreipėsi į akių ligų gydytoją, jam buvo paaiškinta, kad tai nieko baisaus, netgi nekenkia regėjimui, nes tai su amžiumi susijęs reiškinys.
Mat sulaukus penkiasdešimtojo gimtadienio daugeliui žmonių stiklakūnio drumstis – įprastas nusiskundimas, kuris sunkiau pakeliamas psichologiškai, bet nėra liga.
„Būdavo, žiūriu dešine akimi į veidrodį ir matau, kaip plaukioja kažkokios musytės. Prie to netgi priprantama“, – prisiminė Z.Augaitis.
Bet po metų ėmė šlubuoti regėjimas ir kaire akimi.
Tada muzikantas pagalvojo, jog vėl kaltas stiklakūnis, ir manė, kad greitai pripras. Muzikantas ėmė nuogąstauti dėl sveikatos tik tada, kai ėmė kur kas prasčiau matyti.
Kartą užmerkęs dešinę akį jis išsigando – kaire akimi įžiūrėjo tik siaurą arką. Tai buvo ženklas, kad smarkiai susiaurėjo akiplotis. Apimtas nerimo jis ėmė ieškoti šio paslaptingo reiškinio priežasties.
Z.Augaitis greitai sužinojo savo diagnozę. Tai buvo tinklainės atšoka, jam reikėjo skubiai operuoti akį. Gydytoja netgi neleido valtornininkui grįžti namo, nors jis net kelis mėnesius nežinojo, kad gresia pavojus apakti.
Tą pačią dieną, kai buvo nustatyta tinklainės atšoka, jis atsidūrė Vilniaus universiteto Santaros klinikose.
2015 metų lapkritį Z.Augaičiui buvo atlikta viena sudėtingiausių tinklainės atšokos operacijų. Jį operavo akių ligų gydytojas Darius Aukštikalnis.
„Tai buvo kapitalinis akies remontas, nes visą akį reikėjo iš naujo surinkti, taip pat keisti lęšiuką, stiklakūnį“, – pasakojo Z.Augaitis.
Po operacijos muzikanto laukė daug nepatogumų.
Jam buvo taikoma gydymo metodika, kai į akį pripučiama dujų, spaudžiančių atšokusią tinklainę prie akies dugno, kad ji greičiau prigytų.
Dėl šios priežasties Z.Augaičiui medikai patarė nekelti aukštyn galvos, jam buvo liepiama žiūrėti tik žemyn, į grindis.
Vienintelė išimtis, kai vyras galėdavo atlošti galvą, – kai reikėdavo įsilašinti vaistų. Dar du mėnesius vilniečiui buvo patariama gulėti ant pilvo net naktį. Tokia kūno padėtis netrukdė užmigti tik tada, kai pavyko iš draugų pasiskolinti masažo stalą.
„Du mėnesius man lovą atstojo masažo stalas, bet viską iškenčiau, nes norėjau kuo greičiau pasveikti“, – prisipažino Z.Augaitis.
Praėjus keturiems mėnesiams po operacijos jis vėl grįžo į repeticijų salę. Pastaruoju metu vyras operuota akimi mato kur kas geriau nei sveikąja.
Tai didelis laimėjimas, nes tinklainės atšokos operacija laikoma sėkminga, jei pavyksta išsaugoti bent 20 procentų regėjimą.
Akių ligų gydytoja, Lietuvos mokslo premijos laureatė, medicinos mokslų daktarė Rasa Bagdonienė teigė, kad tinklainės plyšimas rizikingas kaip ir apendikso uždegimas, nes tai – ūminė patologija.
„Tai, jog plyšus tinklainei nieko neskauda, suklaidina žmogų, todėl jis mano, kad juoduliai gali savaime pranykti“, – įspėjo R.Bagdonienė.
Tinklainės atšoka – viena rečiau pasitaikančių, tačiau ir viena sunkiausių akių ligų. Tinklainė iš vidaus dengia visą akies obuolio užpakalinę dalį. Tai – vos ketvirčio milimetro storio, bet sudėtingos sandaros audinys, lemiantis regėjimą.
Kad įvyktų tinklainės atšoka, būtinas plyšys tinklainėje.
Pro šį plyšį skysčiai iš akies obuolio vidaus sunkiasi po tinklaine ir susidaro ertmė, pripildyta skysčio.
Tinklainės atšoka gydoma tik operaciniu būdu.
Vienu atveju iš išorės prie akies obuolio prisiuvamas sintetinės medžiagos gabalėlis, vadinamoji plomba, ir „šalčiu“ suvirinami trys sluoksniai: baltymas, kraujagyslinis dangas ir tinklainė.
Tuomet nauji skysčiai nebegali patekti po tinklaine, o esamas skystis pamažu susigeria.
Šis chirurginis metodas ligoniui paprastesnis, tačiau tinka tik tada, kai tinklainės atšoka būna neseniai įvykusi.
Bet gali būti, kad žmogus nejautė tinklainės atšokos, kol nebuvo pažeista centrinė matymo vieta – geltonoji dėmė. Tada taikoma sudėtingesnė operacija – iš akies vidaus šalinamas lęšiukas, taip pat stiklakūnis, tinklainė iš vidaus lazeriu tvirtinama prie gyslainės.
Taip pat į akį suleidžiama besiplečiančių dujų. Plėsdamosi jos spaudžia tinklainę prie užpakalinės sienelės, kad būtų prigludusi.
Kad dujos gerai veiktų ir blokuotų plyšį, ligonis turi vaikščioti, valgyti ir miegoti veidu žemyn. Tai gali trukti nuo 6 iki 8 savaičių, bet kartais ir ilgiau, jei organizmas ne taip greitai pašalina suleistas dujas.
Gydytoja R.Bagdonienė įspėjo, jog tinklainės atšokos operacija niekada negarantuoja, kad regėjimas bus toks, koks buvo iki operacijos.
Jei tinklainė ilgesnį laiką būna pažeista, net ir tada, kai ji priglunda ir visi sluoksniai grįžta į savo vietą, žmogus vis tiek gali prasčiau matyti.
Jei žmogus į gydytoją kreipiasi praėjus vos parai ar dviem nuo tada, kai atšoko tinklainė, operacijos rezultatai būna geresni.
Plyšus tinklainei nejaučia jokio skausmo
Tinklainės atšoka – pavojinga būsena, kai būtina kuo skubiau atlikti operaciją, nes nuo to priklauso, ar pavyks išgelbėti regėjimą.
Įtrūkus tinklainei žmogus gali pajusti, kad regėjimas pasikeitė, – matymo lauke gali atsirasi juodulių, žaibų.
Jei tai atsirado staiga, negalima delsti. Tačiau šis negalavimas nesukelia jokio skausmo, todėl žmogus linkęs atidėti vizitą pas akių gydytoją.
Ženklai, kurie gali išduoti, kad būtina pasitikrinti akis, gali būti akies dugno pakitimai, kurie nustatomi išplėtus vyzdžius, akispūdžio sumažėjimas, mirgėjimas, plaukiojantys juoduliai, žaibai akyse, pablogėjęs regėjimas.
