– Susirūpinusius tėvus, klausiančius, kodėl vaikas vėl ir vėl serga, turbūt, matote labai dažnai. Ką jiems atsakote?
– Taip, tokį klausimą išgirstu dažnai ir atsakau į jį priklausomai nuo situacijos ir aplinkybių. Tiesa, net ir detaliai paaiškinus ligos kilmę ar priežastis tėvams ne visada palengvėja.
Bet man atrodo, ypač kai kalbame apie įprastas, virusines ligas, tėvai labai dažnai pamiršta, kad vaikas nėra tiesiog sumažintas suaugęs žmogus, todėl ir sirgti jam yra kur kas natūraliau. Kartais sakau, kad priešingai nuo mūsų norų, vaikas nesirgti tiesiog negali dėl fiziologinių ir anatominių priežasčių.
Žinoma tai nereiškia, kad į ligas reikia numoti ranka, žiūrėti atsainiai. Toli gražu ne. Į vaikų ligas reikia žiūrėti labai rimtai. Visada ypač noriu atkreipti dėmesį į kūdikystės periodą, kuris itin pavojingas, nes tuo metu visai įprastai skambančios ligos ar virusinės infekcijos, kūdikiams gali reikšti itin sudėtingą ligos eigą, reikalaujančią atidaus gydymo.
– Tėvai dažnai pabrėžia, kad štai išleidau vaiką į darželį tai vis serga ir serga. Dažnos ligos, atrodo, nualina vaiko organizmą, be to turi daug įtakos tėvų gyvenimo kokybei, galimybei dirbti, todėl ir ieškoma būdų, ką padaryti, kad vaikas sirgtų rečiau.
– Puikiai tai suprantu, bet laikausi nuostatos, kad vaikas turi teisę sirgti. Tai gali mums nepatikti, kelti nepatogumų, bet tokia yra realybė. Kitas klausimas, kaip mes jį gydome, kiek dėmesio skiriame jo fiziologiniams ir emociniams poreikiams. Nes taip, yra vienodos ligos, tos pačios diagnozės, bet nėra vienodų ligonių.
Juk eilinis plaučių uždegimas vienam vaikui gali be komplikacijų praeiti gydantis namuose su geriamais antibiotikais, kai kitam gali būti reikalinga ir deguonies terapija ar net dirbtinė plaučių ventiliacija.
O kalbant apie gydymo būdus ir metodus, tai aš nepaliauju stebėtis, kokie „drąsūs“ mūsų tėvai: jie vaikams ligas diagnozuoja internete. Ir, atrodo, nesupranta, kad nei viena mama, nei vienas tėtis, neras internete informacijos apie jų vaiką, apie tai, kas su juo vyksta, kaip jis jaučiasi. Bendri ligos simptomai yra viena, bet realybė ir individuali ligos eiga - visai kas kita.
Pasikartosiu, ligos tos pačios, bet ligoniai skirtingai. Ir tai, kaip vaikas sveiks, kokios priežiūros jam iš tiesų reikia, geriau už gydytojus nežino niekas.
Taigi iš fiziologinės, imunologinės perspektyvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ lapkričio 25 d. parodoje „Vaikų šalis“ vyksiančioje „Laimingos šeimos akademijoje“ mėginsiu paaiškinti, kodėl dažniausiai suserga mūsų vaikai. Ir kad tai iš esmės yra natūralu ir negresia pasaulio pabaiga, jei tik laiku kreipiamės į medikus.
– Sergančių vaikų tėvus dažnai kamuoja klausimas, ką padariau ne taip, ką galėjau daryti kitaip, galbūt ligos buvo galima išvengti. Ką jūs sakote tokių minčių apniktiems tėvams?
– Taip, tokie klausimai be abejo kyla. Ir žinot, paradoksalu, bet pastebiu, kad jie dažniau kyla tiems, kurie padarė tikrai labai daug, ir kur kas rečiau tiems, kurie pamiršo savo vaiką, jo emocinį pasaulį. Juk fiziologiniai aspektai yra tik viena sveikatos medalio pusė. Kita pusė - emocinė ir psichologinė vaiko savijauta, pasitikėjimo jausmas šeimoje.
Ten, kur vaikas jaučiasi saugus, ramus ir mylimas, jis galbūt nesirgs virusinėmis ligomis rečiau, bet tikrai kur kas lengviau pakels ligą, greičiau sveiks, geriau jausis.
Jau nekalbu apie tai, kiek gera emocinė ir psichologinė būklė yra svarbi ligoninėje atsidūrusiems sunkiomis ar retomis ligomis sergantiems mažyliams. Jausti, kad rūpi savo tėvams, kad aplinka yra ne bauginanti, bet sava, artima įprastai namų erdvei, jiems be galo svarbu. Ir tyrimais įrodyta, jog vaikui tinkančioje emocinėje aplinkoje jis sveiksta kur kas greičiau.
– Užsiminėte apie retomis ar labai sunkiomis ligomis sergančius vaikus. Jų lūpose klausimas apie ligos priežastis turbūt suskamba visai kitaip?
– Kai kalbame apie retas ir labai retas, genetines ligas tai jau visai atskira, labai skaudi, sunki ir tikrai labai šių dienų aktualijas atliepianti tema. Tokių ligų atvejais vienas gydytojas tikrai gali pasijausti bejėgis, o už vaiko sveikatą ir gyvybę turi kovoti ištisos medikų komandos.
Tai didžiulis išbandymas visiems ir tam, kad nepalūžtų ir ištvertų tėvai buriasi į bendruomenes, savitarpio pagalbos grupes. Ieško atsakymų, dalijasi panašia patirtimi ir vienas kitą palaiko. Labai norėčiau, kad galėtume geriau padėti tiek sergantiems vaikams, tiek jų tėvams. Tačiau kol kas darome tai, ką galime.
– Esate ne tik ypač mylimas ir vertinamas vaikų gydytojas, bet ir pripažintas bei apdovanotas už nuopelnus valstybei. Kokią šalies ateitį ir vaikų vietą joje matote Jūs?
– Matau visko, dažnai nusiviliu, bet matyt esu nepataisomas naivuolis, nes tikiu, kad vis tiek bus geriau. Kad ir sveikatos, ir švietimo sistema pasikeis, kad vaikai - mūsų visų ateitis, Lietuvoje gyvens laimingai. Ir tikiu, kad tėvai, kurie ateina į tokias „Litexpo“ parodas kaip „Vaikų šalis“ ir nori konsultuotis su savo sričių specialistais, ieško patikimos informacijos, kaip galėtų vis geriau pasirūpinti savo vaikais, sugebės juos užauginti sveikais ir dorais piliečiais.
