Psichoterapijos seansai vertinami per menkai
Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas sako, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir kitose pažangiose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, psichozės gydymas yra kompleksinis – taikomas ir medikamentinis, ir psichoterapinis gydymas. Gydyti vaistais jaunus žmones, kurie serga bipoliniu sutrikimu arba lengva depresijos forma, pasak jo, apskritai nėra rekomenduojama, o kai kurie užsienio mokslininkų tyrimai esą rodo, kad antidepresantai netgi gali sukelti polinkį į savižudybę. Tačiau Lietuvoje dažnai net ir sergant lengva depresija paskiriami antipsichoziniai vaistai arba antidepresantai.
„Gydymas medikamentais Lietuvoje dominuoja ir aš čia matau didelę problemą. Tai rodo didelį valstybės aplaidumą, nes pasiūlyti žmogui vartoti vaistus yra daug pigiau ir greičiau, nei taikyti valandos trukmės psichoterapiją“, – sako M. Majauskas.
Taip pat jis teigia, kad atidžiau paanalizavus gydytojų priėmimo laiką bei įkainius poliklinikose ir ligoninėse, pasidaro aišku, kad suteikti žmonėms psichologinę pagalbą tiesiog neapsimoka. Psichoterapeuto ir bet kurio kito gydytojo vienos konsultacijos kaina yra ta pati, tačiau trukmė skiriasi. Šeimos gydytojas gali priimti pacientą ir skirti jam dvidešimt minučių, o psichoterapeutui reikia visos valandos arba netgi daugiau. Valstybei tai kainuoja brangiau nei išrašyti vaistų receptą.
„Manau, pirmiausia reikėtų peržiūrėti ir pakelti valstybės finansuojamus psichoterapijos įkainius. Nes šiuo metu jie yra tokie maži, jog neskatina ligoninių ir poliklinikų [pacientams] skirti psichoterapiją“, – tvirtina M. Majauskas.
Kaltina farmacininkus
Vilniaus universiteto docentas, gydytojas psichiatras psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis mano, kad Lietuvoje yra įsitvirtinusi labai stipri psichiatrų bendrija, turinti senas pažiūras. Jie esą ir sprendžia, kaip turi būti gydomi psichinių sutrikimų turintys ligoniai.
„Psichiatrai yra labai įtakinga medikų bendruomenės dalis, o jie nenori pereiti prie kompleksinio gydymo. Be jokios abejonės, tam įtakos turi ir farmacinės bendrovės. Juk vis dėlto tai yra verslas“, – sako E. Laurinaitis.
Gydytojas psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas pritaria, kad Lietuvoje medikamentinis gydymas stipriai užgožia psichoterapiją. Pasak jo, vaistai netgi nėra pakankama priemonė ligoniams gydyti, nes tai – ne visada efektyvu.
„Antidepresantai, kurie šiuo metu labai populiarūs pasaulyje, yra efektyvūs tik 40–50 procentų. Daug farmacijos kompanijų nuslėpdavo nesėkmingus atvejus ir pateikdavo duomenis apie daug didesnį šių vaistų efektyvumą, kuris yra klaidingas. Kitaip tariant, tik kas antram žmogui antidepresantai padeda, o tai yra per mažas procentas tvirtinti, jog vaistas tikrai suveiks“, – kalba O. Lapinas.
Pasak jo, psichiatras uždirba daugiau už psichoterapeutą, nes gydo vaistais, be to, jį dar remia ir farmacijos kompanijos: „Psichiatru būti labiau apsimoka nei psichoterapeutu. Jų [psichoterapeutų] niekas nepalaiko – nė viena kompanija, niekas neapmoka stažuočių, konferencijų, viską turi daryti iš savo pinigų. Tie, kurie dirba su farmacija, gauna įvarius pakvietimus į konferencijas, mokymus, tobulinimosi programas. Psichoterapeutų bendruomenė yra per maža, kad pati galėtų ruošti specialistus.“
Psichoterapeutas taip pat tvirtina, kad nors viešojoje erdvėje yra labai daug vaistų reklamos, beveik niekur nekalbama apie psichoterapiją. „Jūs visur galite pamatyti reklamas ir bukletus apie šlovinamus naujus antidepresantus ar raminamuosius vaistus, bet niekur nepamatysite reklamos psichoanalizei. Žmonės apie psichoterapiją dažniausiai sužino iš pažįstamų. Be to, prisideda ir tikėjimas vaistų galia. Kai reklama taip išplauna smegenis, žmogus yra įsitikinęs, kad niekas be vaistų jam daugiau nepadės“, – pasakoja specialistas.
Vaistai sukurti prieš septyniasdešimt metų
Dar viena problema Lietuvoje yra gydymas senesnės kartos vaistais. Kaip sako gydytojas psichiatras Mindaugas Šablevičius, labai didelė dalis sergančiųjų psichinėmis ligomis vis dar vartoja vaistus, sukurtus iki 1950-ųjų. Pasak jo, nauji vaistai turi mažiau šalutinių poveikių, todėl yra gerokai brangesni ir sunkiai prigyja Lietuvos rinkoje. Dažnas lietuvis renkasi būtent senesnius ir pigesnius vaistus, nepaisydamas šalutinių poveikių, pavyzdžiui, neurolepsijos – raumenų tonuso sutrikimo.
„Todėl jie ir vadinami neuroleptiniais vaistais, nes yra pavadinti pagal šių vaistų šalutinį poveikį. Pacientui jie gali sukelti Parkinsono sindromą, pavyzdžiui, rankų drebėjimą, širdies ritmo pokyčius, medžiagų apytakos sulėtėjimą, dėl kurio gali pradėti augti svoris, mieguistumą, apatiją“, – vardija psichiatras.
M. Šablevičius sutinka, kad Lietuvoje pirmenybė skiriama medikamentiniam gydymui, tačiau, jo nuomone, be vaistų išsiversti praktiškai neįmanoma. „Jeigu žmogui dar tik pasireiškia kokios nors ligos požymiai, tai taip, jį tikrai dar galima gydyti vien tik pasitelkiant psichoterapiją. Tačiau labai dažnai nutinka taip, kad žmogus kreipiasi pagalbos jau po to, kai patyrė krizę, pavyzdžiui, bandė nusižudyti. Tokiu atveju būtini medikamentai, nes žmogus negali kalbėti apie savo problemas, jis kalba tik apie simptomus: nemigą, nerimą, stresą, balsus galvoje ar dar ką nors. Siekiant žmogų pagydyti, psichiatras turi išsiaiškinti priežastis, nes simptomus jis ir taip žino, o be vaistų tai yra beveik neįmanoma“, – aiškina M. Šablevičius.
VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ vadovė gydytoja psichiatrė Nijolė Goštautaitė-Midttun atkreipia dėmesį į tai, kad nemaža problema yra ir savavališkas vaistų vartojimas. Nepasikonsultavę su gydytoju, žmonės pradeda vartoti ne tik antidepresantus, bet ir migdomuosius, raminamuosius vaistus, kurie sukelia priklausomybę. Žmogus, pasak specialistės, pats gali neapskaičiuoti tikslios dozės ir sveikatai tokiu būdu padaryti labai daug žalos.
„Reikia nepamiršti, kad žmonės Lietuvoje itin mėgsta nervus raminti ir alkoholiu, kuris, sumaišytas su raminamaisiais, gali lemti tragišką baigtį. Manau, kad vaistai, kuriais gydomi psichiniai sutrikimai, nesukelia noro nusižudyti, tiesiog jų gali būti per maža dozė, gali būti vartojami netinkami vaistai arba jie maišomi su kitomis psichotropinėmis medžiagomis“, – tvirtina N. Goštautaitė-Midttun.
