Apie Afriką ne vieną knygą parašęs vyras save vadina afrikanistu. Pamatyti šį žemyną jis svajojo nuo jaunystės. Už šią idėją gamtininkas, žuvivaisos specialistas, rašytojas ir Žuvinto rezervato istorijos puoselėtojas A.Zubavičius dėkingas profesoriui Tadui Ivanauskui.
A.Zubavičiaus tėvas Teofilis asmeniškai pažinojo šį garsų prieškario gamtininką. T.Zubavičius buvo pirmasis Žuvinto rezervato darbuotojas, vienas pirmųjų šalyje ėmęs žieduoti paukščius.
Į Žuvintą jį pasikvietė profesorius T.Ivanauskas.
Algimanto tėvas atidžiai stebėdavo gamtą ir užsirašinėdavo savo pastebėjimus. Meile gamtai jis užkrėtė ir sūnų Algimantą.
Baigęs vidurinę mokyklą jis įstojo į Vilniaus universitetą, įgijo biologo ichtiologo specialybę, dirbo Aukštadvaryje, vėliau Daugų žuvininkystės ūkyje.
Algimanto gyvenimą taip pat nulėmė pažintis su profesoriumi T.Ivanausku. Jis įskiepijo A.Zubavičiui mintį, kad tikras gamtininkas turi žūtbūt apsilankyti Afrikoje.
„T.Ivanausko sūnus gyveno Pietų Afrikos Respublikoje, bet profesorius negalėjo nuvažiuoti jo aplankyti. Tad mane jis vadino savo vaikeliu, rėmė mane morališkai ir materialiai.
Po studijų Vilniaus universitete tikino, kad turiu būtinai išvysti Juodąjį kontinentą, ir tai tapo vienu mano gyvenimo tikslų“, – kalbėjo A.Zubavičius.
T.Ivanausko įdiegtą svajonę apsilankyti Afrikoje Algimantas įgyvendino 1991 metais, kai Ukrainos mokslų akademija lietuvį įtraukė į savo komandą.
Grįžęs jis įspūdžius aprašė knygoje „Ilgas kelias į Afriką“.
Pastarąjį sykį A.Zubavičius Afrikoje, Kenijoje, lankėsi 2012 metais. Keliones primena jo namuose esantys medžioklės trofėjai.
Iš Afrikos į Lietuvą medžiotojas atsiuntė nušautų gyvūnų ragus ir kailius, iš jų buvo padarytos iškamšos.
„Kolekcijoje trūksta tik liūto, o mano žmona Felicija nuolat klausia, kur aš visa tai dėsiu. Apie muziejų negalvoju, nes niekas tam nepritaria“, – skundėsi gamtininkas.
Tačiau likimas jam pakišo koją be vargo toliau tęsti medžiotojo gyvenimą.
Po vienos kelionės į Pietų Afrikos Respubliką vyras ėmė jausti, kad kažkas negerai su jo sveikata. Tai buvo 2008-ųjų pabaigoje. Iš pradžių jis manė, kad persišaldė, todėl dažniau norisi į tualetą.
Alytuje apsilankęs pas urologą medžiotojas sužinojo, kad reikia konsultuotis su onkologu. Jam buvo atlikta prostatos biopsija.
Iki šiol šis tyrimas vyrui atrodo blogiausias reikalas, kokį yra patyręs gyvenime. Įtarus vėžį diagnozė pasitvirtino – tai buvo prostatos adenokarcinoma.
Dauguose gyvenantis vyras gavo siuntimą vykti į tuometį Onkologijos institutą. Jis pateko pas gydytoją Algimantą Sruogį. Po kelių savaičių atvykęs į sostinę A.Zubavičius išgirdo iš gydytojo, kad gali pasirinkti radikalią prostatos šalinimo operaciją arba chemoterapiją.
„Jums žirnis, nieko baisaus“, – tokią žinią išgirdo A.Zubavičius.
Medžiotojas greitai apsisprendė: būtina operacija.
2009 metų birželį jam teko gultis ant operacinio stalo.
„Aš buvau už radikalią operaciją ir neapsirikau. Po operacijos užėjęs į palatą gydytojas mane pasveikino: „Gyvensi, viskas bus gerai“, – prisiminė medžiotojas.
Nuo tos dienos, kai jam buvo atlikta prostatos operacija, prabėgo daugiau nei aštuoneri metai.
Ši patirtis padėjo A.Zubavičiui padėti ir kitiems vyrams, kurie susiduria su prostatos vėžiu. Dabar svarbi Algimanto veikla yra susijusi su Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija.
„Vyrai turi būti solidarūs – man pačiam prieš operaciją reikėjo padrąsinančio žodžio. Turėjau tokį draugą, kuris anksčiau buvo operuotas dėl prostatos vėžio.
Jis pasakė: „Būk ramus, tikrai neskaudės.“ Todėl ir aš visiems patariu, kaip tik galiu“, – kalbėjo į Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos veiklą įsitraukęs A.Zubavičius.
Po operacijos kurį laiką jam buvo įdėtas kateteris, o vėliau gydymas buvo tęsiamas vienoje Birštono sanatorijoje.
Čia A.Zubavičių užklupo priepuolis – dėl užsikimšusio kateterio nebegalėjo šlapintis.
Jis kreipėsi pagalbos į budintį sanatorijos gydytoją.
Ta naktis buvo tokia nerami, kad A.Zubavičius nelinkėtų netgi didžiausiam savo priešui.
Rytą iš sanatorijos jis buvo nugabentas į Vilnių. Ištraukus kateterį iškrito sauja kalkių. Vėliau ligonio sveikata ėmė kur kas greičiau taisytis.
A.Zubavičius nekart ragino pažįstamus vyrus kur kas atidžiau vertinti šlapinimosi sutrikimus. Daugeliui mėgstančių medžioti ar žvejoti vyrų pirmieji negalavimai, padedantys įtarti prostatos vėžį, atrodo nerimti – lyg jie savaime praeitų.
Kad nebūtų tokių abejonių, jis patarė nebijoti kreiptis pagalbos į medikus. Baisiausia būna tada, kai operuoti prostatą jau per vėlu.
„Negaliu girtis, kad viskas idealu, nes dar sergu diabetu. Bet dėl šios ligos nekilo jokių komplikacijų po prostatos operacijos, nebuvo nei ilgai gyjančios žaizdos, nei pūlinių“, – pasakojo medžiotojas.
Garbaus amžiaus A.Zubavičius juokavo, kad jo širdis vis dar jaunatviška. Vyras gali daug valandų būti ant kojų, nejaučia didelio nuovargio nei medžiodamas, nei rinkdamas grybus, nei žvejodamas.
Į prostatą vis dažniau nukreips ultragarso bangas
Laiku aptikti prostatos vėžį padeda šiuolaikiniai diagnostikos metodai. Vienas jų – ultragarsinė diagnostika. Apie tai Molėtų rajone, Gurakalnės kaime, vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje kalbėjo susirinkę medikai.
Konferencijoje buvo pristatyta naujovė. Tai – ultragarso tyrimai taikant kontrastinę medžiagą.
Lietuvos ultragarsinės diagnostikos prezidentas Albertas Ulys (nuotr.) priminė, kad jau prieš dešimtmetį šalyje pradėta apie tai kalbėti.
Tačiau ilgą laiką šie tyrimai nebuvo kompensuojami. Nuo kitų metų Valstybinė ligonių kasa suteiks tokią galimybę.
Ultragarsas neturi šalutinio poveikio, nesukelia jonizuojančios spinduliuotės.
Ultragarsui naudojama kontrastinė medžiaga yra pagrįsta dujų burbuliukų principu. Ultragarsiniai kontrastiniai tyrimai yra ekologiški, saugūs, dujų burbuliukai suyra, jų nebelieka organizme.
Dėl kontrastinės medžiagos gerėja vaizdo kokybė, todėl įmanoma pamatyti tai, ko nerodo įprasti ultragarso tyrimai.
Apie 20 procentų visos populiacijos žmonių dėl įvairių priežasčių neįmanoma atlikti kontrastinių radiologinių tyrimų, tokiu atveju vienintelė išeitis – kontrastiniai ultragarso tyrimai.
„Tokių atvejų nemažai, pavyzdžiui, negalime atlikti kompiuterinės tomografijos, jei yra inkstų nepakankamumas, o magnetinio rezonanso tyrimas būna neprieinamas dėl metalinių svetimkūnių, pavyzdžiui, implantų, širdies stimuliatoriaus“, – sakė Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus vedėjas A.Ulys.
Didžiausią patyrimą turinti viešnia iš Latvijos profesorė Maija Radzinia konferencijoje pasakojo, kad kaimyninės šalies medikai kur kas anksčiau įdiegė šiuos tyrimus į klinikinę praktiką, nes suprato, kad tai pigesni ir mažiau pacientą žalojantys tyrimai nei radiologiniai kontrastiniai tyrimai.
Konferencijoje buvo pristatytas pranešimas apie Nacionaliniame vėžio institute jau kasdienybe tapusias laparoskopines prostatos ultragarso operacijas. Jos atliekamos naudojant specialų ultragarso daviklį, padedantį nustatyti naviko ir kraujagyslių vietą, apibrėžti operacijos ribas.
Daug dėmesio konferencijoje buvo skirta ir prostatos ultragarso tyrimams. Šių tyrimų istorija apima daug metodų – nuo paprasto ultragarsinio tyrimo, kuris atliekamas per tiesiąją žarną, iki trimačių daviklių, skaitmeninės vaizdo analizės, kuri vadinama histoskenavimu.
