Atšilimu džiaugėsi visi, tačiau kai kuriems jis sukėlė ir rimtų negalavimų. Tarp pastarųjų asmenų buvo ir 26 metų sulaukusi Vilniuje gyvenanti panevėžietė Aistė. Jauna moteris nė nesitikėjo, kad pastaroji streso ir išgyvenimų pilna savaitė padarė tokią įtaką jos savijautai, kad vien temperatūros pokytis buvo pakankama priežastis atsidurti ligoninėje. Vis dėlto, ne pasivažinėjimas greitosios medicinos pagalbos automobiliu ją nustebino labiausiai.
Lrytas.lt redakcijai atsiųstame laiške moteris aprašė, ką teko patirti, kai perpildytame, prastai vėdinamame autobuse pasidarė negera.
„Praėjusi savaitė man buvo labai sunki. Ruošiantis projektams apleidau save, miegodavau trumpai, gėriau daug skysčius iš organizmo varančios kavos ir mažai valgiau, nes dėl įtampos buvo visiškai pradingęs apetitas. Gyvenau vien kava ir nervais, jeigu taip galima pasakyti.
Matyt, tai lėmė ir nusilpimą. Žinojau, kad netrukus stresas pasibaigs, todėl į bendrą silpnumo pojūtį nelabai kreipiau dėmesio, tik stengiausi laiku atlikti darbus. Tačiau man apie tai, kaip svarbu pasirūpinti savo sveikata, ganėtinai drastiškai priminė mano pačios organizmas.
Lemtingą popietę iš darbo išėjau pačiu vakarinio piko metu. Viešojo transporto priemonės buvo perpildytos, o daug lietaus skalautame mieste oras buvo karštas, bet drėgnas, atrodė, kad sunku kvėpuoti. Iš karto pajaučiau, kad sukaitau – dirbdama kondicionieriaus vėdinamoje patalpoje išėjau į karštį todėl išsyk pasijaučiau nemaloniai.
Blogiausia buvo kelionė autobuse. Transporto priemonėje eilinį sykį buvo atverti langai, todėl neveikė kondicionierius. Nesuprantu, kokios priežastys skatina žmones atlapoti langus – juk tuomet transporto priemonės prisipildo to paties karščio, bet jose neprapučia vėjas, o susispaudę keleiviai tik dar labiau prikvėpuoja, prikaitina.
Būtent tokiu autobusu teko pasivažinėti ir man. Atsistojau autobuso priekyje, įsitvėriau laikymuisi skirto turėklo, o kitoje rankoje laikomu telefonu atsakinėjau į laiškus – žodžiu, pakeliui namo baiginėjau dienos darbus. Staiga man pasidarė bloga. Akyse pasidarė visiškai balta, o vėliau aptemo. Telefoną įsidėjau į kelnių kišenę ir abiem rankomis įsitvėriau turėklo. Žinojau, kad sekanti stotelė yra manoji.
Apgraibomis bandžiau praskirti žmonių minią, bet prie durų atsidūriau tik joms jau užsidarius. Akyse buvo vis dar tamsu, vienoje rankoje spaudžiau rankinę, o kita bandžiau rasti už ko įsikibti. Deja, nepavyko, praradusi pusiausvyrą galva trenkiausi į autobuso durų stiklą.
Jaučiausi siaubingai, akis stengiausi kuo plačiau išplėsti, bet vis tiek nieko nemačiau. Bandžiau kažką suveblenti, bet ėmė siaubingai pykinti. Žinojau, kad netrukus bus kita stotelė, o durims vos atsivėrus aš iš autobuso paprasčiausiai iškritau, apgraibomis radau suolą, už kurio, deja, ir apsivėmiau. Mane tiesiog purtė šaltis, jaučiau, kad tuojaus neteksiu sąmonės.
Kadangi pažįstu apylinkes žinojau, kad paėjus kiek toliau yra pievelė, medžiai. Nebekreipdama į nieką dėmesio aš sukaupiau paskutines jėgas ir nuėjusi į pavėsį atsiguliau. Tuomet minimaliai grįžo regėjimas, išsikviečiau greitąją ir greičiausiai užmigau, mat tarp greitosios pagalbos iškvietimo ir jos atvykimo aš visai nieko nepamenu.
Mane nuvežė į ligoninę, pastatė lašelinę ir sulašino ne vieną, o tris maišelius skysčių. Suprantu, kad mano alpimas buvo tik mano pačios klaida, kad reikėjo gerti vandens. Tačiau ką tuo metu darė pilnas autobusas žmonių ir tie, kurie buvo stotelėje?
Nejau įlipti į transporto priemonę tapo svarbiau nei įsitikinti, kad alpstantis žmogus sulaukė pagalbos? Po tokių potyrių galiu tik pasakyti, kad panašu, jog net ir elementarus žmogiškumas, rūpestis kito asmens gerove yra svetimas lietuviams.
Na, o tiems, kurie nedvejodami sustoja padėti, paklausia ar viskas gerai ir, jei reikia, iškviečia pagalbą, tariu didžiulį AČIŪ. Turbūt reikia nemažai drąsos pasielgti kilniai aplinkoje, kurioje stengiamasi visiškai ignoruoti šalia esantį žmogų“, – apgailestavo moteris.
