Lietuvoje požiūris į psichikos problemų ir ligų turinčius žmones dar yra stigmatizuotas. Neretai apie tai kalbėti bijoma, gėda. Tačiau ką daryti, kai toks žmogus ne tik šeimos, bet ir aplinkinių gyvenimą apsunkina, o kreipiantis pagalbos tėra parodomos durys?
Neramu dėl vaikų
Šėtoje gyvenanti Rasa (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red. past.) jau kurį laiką gyvena it ant adatų. Ir ne tik ji, o ir visi laiptinės gyventojai. Taip yra dėl vienos jau garbaus amžiaus kaimynės, kuri dėl savo ligos neretai elgiasi ne tik nenuspėjamai, bet ir grasina, gąsdina ir kelia baimę visiems aplinkiniams.
„Nebežinau, ką ir bedaryti. Turime kaimynę, kuri, sakykime, nėra adekvati. Anksčiau tos problemos nebuvo tokios akivaizdžios – išpuoliai būdavo kartą per mėnesį, du kartus per mėnesį. O dabar savaitėje po keletą kartų. Toji moteris visus puola, mėto daiktus laiptinėje, sėdi lauke su peiliu. Ji yra garbaus amžiaus, ir man, kaip jaunam žmogui, nesinori jai kažką grubaus sakyti.
Pavyzdžiui, vieną pirmadienį ji išėjo į laiptinę su aliuminio dubeniu. Pakelia dubenį, meta ant žemės, vėl pakelia, vėl meta ir taip daug kartų. Aš išlindau per duris pažiūrėti, kas per triukšmas, ji sau ramiausiai dubenį paėmė ir nuėjo namo.
Arba ji sėdi lauke ant suoliuko su dideliu peiliu. Taip akivaizdžiai jo nelaiko, bet pasideda po užpakaliu. Na tai kaip čia suprasti?
Negaliu net vaikų išleisti į kiemą, o ir pati jos bijau. Ir visi kaimynai bijo – sako, jei rinksi parašus, visi pasirašys“, – kalbėjo jauna mama.
Grasina susprogdinti
Moters teigimu, anksčiau kaimynės šeima ramindavo kaimynus, esą jie patys susitvarkys, nuveš ją gydytis, tačiau situacija taip ir nepasikeitė. Maža to, iš garbaus amžiaus moters sulaukiama ir grasinimų.
„Nuolatiniai grasinimai, kad ji atsuks dujas ir susprogdins visus. O iš kur mums žinoti, kad ji vieną dieną to nepadarys? Esu rašiusi pareiškimą, bet realiai man patys policijos pareigūnai sakė – kol ji ko nors su peiliu nepadurs, tol jie nieko padaryti negali.
Nuo jos net vyras pabėgo, mat kol jie buvo kartu, ji labiau jį ėsdavo. Bet kai vyras išėjo, matyt, ji turi kažkur kitur tą agresiją išlieti.
Nėra nė vieno kaimyno, kurio ji neužkabintų, bet aš asmeniškai jaučiu stipriausią jos puolimą. Visaip vadina mane, keikia, pasakoja nebūtas istorijas.
Aš esu jauniausia iš šito namo, neatsikertu jai grubiai, negaliu aš tais pačiais žodžiais atgal jai sakyt. Nenoriu jos įžeidinėti. O ji mane įžeidinėja, grasina. Gal ji mato, kad aš nutyliu, nekonfliktuoju – ir ieško žmogaus, į kurį galėtų išlieti savo neigiamas emocijas“, – kalba Rasa.
Yra išgelbėjusi
Rasa sako niekada senos moters neįžeidinėjanti, stengiasi praeiti, nutylėti. Maža to – jai yra ir padėjusi, gal net ir gyvybę išgelbėjusi.
„Prieš keletą metų ji buvo padauginusi vaistų, tad aš jai iškviečiau greitąją. Tiesiog atsitiktinai pamačiau, kad ji guli sukniubusi laiptinėje. Ji paskui pasakojo, kad pamiršo, jog gėrė vaistus, išgėrė daugiau, o paskui pasijuto blogai“, – pasakoja Rasa.
Siūlė kviesti televiziją
Šėtiškė Rasa nerimauja, kad iki nelaimės gali būti vos vienas žingsnis, o policijos pareigūnai ir medikai yra bejėgiai padėti.
Nuolatiniai grasinimai, kad ji atsuks dujas ir susprogdins visus. O iš kur mums žinoti, kad ji vieną dieną to nepadarys? Esu rašiusi pareiškimą, bet realiai man patys policijos pareigūnai sakė – kol ji ko nors su peiliu nepadurs, tol jie nieko padaryti negali.
„Kiek kartų ją dukros yra vežusios į priimamąjį – palaiko ją ten porą valandų ir išleidžia. Gydytis ji nesutinka, sakosi esanti sveika, ir viskas.
Neseniai aš jai kviečiau policiją, tai pareigūnai pasišaipydami pasakė, kad išsikviesčiau geriau televiziją, gal jie padės. Esą jei mane peiliu pripjaus, tada bus galima ką nors daryti, o iki tol jų rankos surištos.
Ir tuo metu, kai ir policija, ir greitoji lauke buvo, toji kaimynė stovėjo šalia ir juokėsi. Keikė mane necenzūriniais žodžiais. Tiesa, ji prisipažino, kad mane engia, ir pasižadėjo daugiau nebelįsti...“ – pasakoja jauna moteris pabrėždama, kad nors keiksmai liejosi laisvai, policijos pareigūnai senolės net nesudrausmino.
„Mes jos visi bijome. Kai ji rėkauja, nekišame nosies iš namų. Aš bijau net telefoną pro duris iškišti, kad įrašyčiau kažką. Bijome, kad apipils kokiu balikliu, rūgštimi ar dar kuo nors. Net jei reikia kur nors eiti, mes neinam ir bijom. Laukiam, kol ji apsiramins.
Ją ištinka kažkokie priepuoliai, ji visa pabąla, akys pasidaro stiklinės, ima blaškytis. Kartą priepuolio metu greitoji buvo atvykusi, išsivežė ją ir po poros valandų vėl paleido...
Tai kiek aš su dviem vaikais galiu sėdėti namuose? Laukti, kol jinai man duris padegs?“ – nerimavo Rasa.
Nori padėti
Kita kaimynė Rita taip pat pasakojo, kad apie garbaus amžiaus moters bėdas žino. Dar tais laikais, kai ji gyveno kartu su vyru, yra tekę jam padėti.
„Mes gyvename antrame aukšte, įrenginėjame namą, važiuojame nuolat į tą sodybą, taigi čia būname mažiau ir jos elgesio mažiau matome. Tačiau tikrai žinau apie tai.
Anksčiau jos vyras žinodamas, kad mūsų name yra laisvas kambarys, prašė leisti jam ten pernakvoti. Tačiau susiklostė taip, kad mes tada važiavome į Vilnių, tad leidome jam mūsų bute pernakvoti. Jis buvo labai dėkingas, labai džiaugėsi. Sakė, kad atsipalaidavo, užmigo, pailsėjo, džiaugėsi, kad jam nereikėjo sėdėti rūsyje.
Man labai gaila to jos gero vyro. Jis dirbo rimtą darbą, nusipelnė turėti ramią senatvę. O jis per ją kenčia. Bandė, kiek žinau, šeima ją gydyti, bet kadangi ji nesutinka, visų rankos surištos.
Mes nenorime juoktis iš jos – juk ji serga. Būtų kokia fizinė liga, tai galima pagydyti paprasčiau gal, o kai tokios „galvos“ ligos – sunku jas išgydyti. Negali pykti ant žmogaus, juk jis serga, jis nekaltas, kad jam taip nutiko.
Aš už tai, kad ją pagydytų kažkaip“, – kalbėjo Rita.
Įrodymų sočiai
Moters manymu, yra ne vienas atvejis, kuomet tokios psichikos ligos yra gydomos jau po laiko – tik tuomet, kai nutinka baisi nelaimė, susizgrimbama ką nors daryti.
„Nežinom, kas jai gali užeiti. Juk skaitom naujienas – visko būna, išžudo šeimą ir tik tada tą žmogų ima gydyti.
Jei visi mato ir visi sako, kad žmogui negerai, reikia imtis veiksmų. Aš suprantu, kad gali būti piktnaudžiavimo atvejų, bet juk negali visas kaimas, visa šeima sakyti, kad ji serga tiesiog šiaip sau. Juo labiau, kad ir su ja bendraujant matosi, kad ji serga.
Anąkart, kai policija jai buvo iškviesta, ji prie pareigūnų dar kitą kaimynę iškeikė. Pradėjo garsiai nagrinėti jų intymius santykius ir panašiai.
Sakiau jai – važiuokit pasigydyti, juk visi jums sako. O ji man ir sako – jei tau reikia, tu ir važiuok. Aš sveika.
Bet juk ir alkoholikai sunkiai prisipažįsta, kad jie jau prasigėrę, taip ir jai sunku suvokt, kad ji serga.
Ji nuolat gąsdina, kad dujas atsuks. Jos vyras pasakojo kažkada, kad ji balkone kirvį laikė pasidėjusi. Pas juos balkonas per du kambarius – tai ji savo pusėje kirvį pasidėjus laikė, daužydavosi tuo kirviu. Vyras lipo, paėmė tą kirvį, nes bijojo, kad langus išdaužys ar jį užpuls.
Vyras pabėgo, kaime gyvena dabar. Jis bijojo jos ir mes jos bijom. Man vyras vis sako – gražiai su ja kalbėk, nes nežinia, kas jai bus.
Anąkart atidarė duris ir ėmė rėkauti „Kas čia vėl duris rakino? Vėl vagys, vėl man viską išneš, viskas išvartyta, viskas pavogta“ ir panašiai. Jinai ir katinus nunuodijusi yra, ir balandžius.
Kaimynė turėjo Siamo veislės katytę – labai protinga, graži buvo katytė. Kaimynė taip tą katytę mylėjo, net kalbėdavo su ja. Mes visi ją žinojom, ji nieko blogo nedarydavo, miaukdavo, kviesdavo savo šeimininkę, jei ši darže užsibūdavo.
Tai kaimynė, tą katytę nunuodijo – kaip ji sirgo paskui, kankinosi, baisu.... Lauke kačiukai buvo prie parduotuvės atsiradę, Rasa juos šėrė, jaukino ir buvo sutarusi su prieglauda, kad kai kačiukai pripras prie žmogaus, juos perduos ir ieškos jiems namų.
Tai toji kaimynė, kai pamatė, kad kačiukai žmogų prisileidžia, irgi nunuodijo. Vienas katinėlis kažkur kitur pasimirė, o kitas prie daržo mūsų gulėjo negyvas... Kažkam ji iš kaimynų prisipažinusi yra...“ – kraupias istorijas pasakojo Rita.
Mes jos visi bijome. Kai ji rėkauja, nekišame nosies iš namų.
Gydytis nesutinka
Moters dukra Aldona pasakojo žinanti, su kuo susidurti tenka mamos kaimynams. Tačiau ji sako pati nebežinanti, ką daryti – nors mamos liga akivaizdi, pati gydytis ji nesutinka.
„Tokia yra mūsų mamos liga. Jau paūmėjusi ji kokius ketverius metus. Momentais jinai mato nebūtus dalykus, mato tai, ko nėra. Nežinom – ar čia šizofrenija, ar pykčio protrūkiai kažkokie. Reikia, kad specialistai spręstų.
Pati mama nesutinka gydytis, tikrintis. Buvo kviesta policija, medicinos darbuotojai – nieko jie daryti negali. Laukia, kol kažkas blogo atsitiks, baisaus, ir tik tada išveš gydytis.
Šiandien bendravau su mama, rodos, viskas gerai, normaliai bendrauja, bet negali žinoti, kada jai užeis. Buvome nuvežę praeitą savaitę į priimamąjį – gydytojai net neprisiima atsakomybės, sako, esą tai šeimos konfliktas.
Mes norim mamai padėti, nes tikime, kad galima išgydyti tokius dalykus. Bet mūsų medicina ir įstatymai tokie, kad net dukros ir vyras negali nieko padaryti.
Sako, laukit situacijos, kai bus priepuolis, ir kvieskit greitąją. Greitoji turėjo išvežti, bet neišvežė. Policijai įrodymų per mažai.
Tai va, dabar laukiame kažko. Na prievarta gi surišus nenuveši. Gydytojai čia net dėmesio nekreipia į mus. Skaitėm, domėjomės – visur sako kreiptis į gydytojus, o kai kreipiesi, sako, kad padėti negali.
Mama turi pati sutikti, kad ją ištirtų“, – kalbėjo moters dukra.
Gydyti visgi gali?
Tuo tarpu Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vyr. specialistė Danguolė Milkevičiūtė teigė, kad sunkia psichine liga sergantį žmogų galima gydyti, net jei jis manosi esąs sveikas.
„Suprantame šeimos, kaimynų ir aplinkinių nerimą dėl susidariusios situacijos. Informacija, kad sunkia psichine liga sergantis žmogus negali būti paguldytas į ligoninę, nėra teisinga. Lietuvos įstatymai leidžia tai padaryti, tačiau tam yra reikalingas teismo leidimas. Visas procesas, kaip tai turėtų vykti, yra nurodytas LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme.
Šis įstatymas numato, kad žmogus gali būti priverstinai guldomas į gydymo įstaigą, kai serga sunkia psichikos liga ir gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai ir gyvybei. Šiuo atveju psichiatras informuoja pacientą ir (ar) jo atstovą apie priverstinio gydymo paskyrimą.
Ši informacija įrašoma į medicinos dokumentus. Nurodytais atvejais paciento priverstiniam gydymui turi būti gautas leidimas, o iki tol, kol bus gautas teismo leidimas, pacientas gali būti priverstinai gydomas dviejų psichiatrų ir vieno psichiatrijos įstaigos administracijos atstovo – gydytojo sprendimu ne ilgiau kaip dvi paras. Pacientas gali būti priverstinai gydomas tik tuo atveju, jeigu jis yra priverstinai hospitalizuotas į stacionarinę psichiatrijos įstaigą.
Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios.
Pagal psichiatro rekomendacijas psichiatrijos įstaigos administracija turi teisę nutraukti paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą anksčiau.
Tad šiuo minimu atveju reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą, kuri privalo žmonėms suteikti reikiamą pagalbą“, – teigia SAM specialistė.
Gavo baudą
Tuo tarpu policijos pareigūnai informuoja, kad garbaus amžiaus moteris už savo elgesį jau gavo baudą. Taip pat policija gydymo įstaigai pranešė apie įtarimus, jog moteris serga psichikos liga – policijos pareigūno žiniomis, pas moterį turėjo lankytis medicinos darbuotojai.
„Policijos pareigūnai neteikia medicininių paslaugų, todėl apie galimai sutrikusios psichikos asmenis informuoja vietos psichikos sveikatos skyrių.
Esant iškvietimui galimai dėl sutrikusios psichikos asmens veiksmų kviečiamos jungtinės pareigūnų ir medicinos darbuotojų pajėgos, kurios, įvertinusios asmens sveikatos būklę, imasi atitinkamų veiksmų“, – teigia vyr. tyrėjas Žilvinas Lavrukėnas.
