Savarankiški, nepriklausomi, sugebantys susitvarkyti buitį, pasigaminti valgyti, nusipirkti drabužių, įsigyti teptukų ir dažų, kad galėtų tapyti, – Tomo ir Linos kasdienybė beveik niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių.
Niekam netgi nekyla mintis, kad jie kuo nors serga. Vienintelė išimtis – abu negali gyventi be vaistų.
Kaime atostogaujantys vilniečiai pokalbį apie savo likimą pradėjo iš toli. Jų ligos istorijose ne vienas įrašas apie tokias sunkias ligas kaip šizofrenija, depresija, psichopatija.
Didelę patirtį turintys žmonės nemažai laiko praleido domėdamiesi, kaip sau padėti. Jie – vieni iš nedaugelio – gali palyginti, kaip žmonės buvo gydomi sovietiniais metais ir kaip – dabar.
Tomas psichikos liga susirgo būdamas 19 metų. Kai vyras kur nors perskaito, kad psichiatrija Lietuvoje taip ir liko sovietinė, nesutinka su tokia nuomone ir nori įrodyti, kaip viskas pasikeitė.
Dabar jis nežino, kas yra atkrytis. Pastarąjį dešimtmetį vyras nė karto nepateko į ligoninę dėl ligos paūmėjimo.
„Esu gydytas dar sovietiniais laikais, todėl galiu pasakyti, kad yra esminių pokyčių. Sukurti naujos kartos medikamentai, sukeliantys mažiau šalutinio poveikio, pasikeitė paciento ir gydytojo santykiai – jie tapo tarsi partneriai, kurių bendras tikslas – išvengti atkryčio“, – optimistiškai pasakojo Tomas.
Jis prisiminė, kad anksčiau pacientai negalėdavo su medikais pasikalbėti, gydytojai tik stebėdavo ligonį iš šalies – kaip jis elgiasi ir kokios vyrauja emocijos, bet nekreipdavo dėmesio į tai, ko jis prašo.
Gydytojas tarsi apsimesdavo, kad negirdi ligonio, o kiekvieną kritišką žodį sutikdavo kaip įrodymą, esą liga tik pasunkėjo.
Vilnietis įsitikinęs, kad polinkį sirgti psichikos liga galėjo paveldėti iš savo tėvo ir giminaičių, nes šiomis ligomis susirgo ir tetos, pusbroliai.
„Kai kurie jo giminaičiai iš ankstesnių kartų tiek nusilpdavo dėl psichikos ligos, kad net mirdavo nuo išsekimo“, – tikino vyras.
Devyniolikmečiam Tomui buvo nustatytas šizoafektinis sutrikimas. Dar ligos istorijoje buvo prierašas, kad jam būdingas iškreiptas pasaulio suvokimas.
Tomas stengėsi pats išsiaiškinti, ką tai galėtų reikšti. Jis suprato, kad ši diagnozė yra rimta, nes liga pažeidžia mąstymą, jausmus. Ji gali prasiveržti ir džiaugsminga nuotaika – euforija, ir dideliu liūdesiu – depresija.
Dar būdamas moksleivis Tomas išsiskyrė iš savo bendraamžių. Mokydamasis paskutinėje klasėje jis atrodydavo labai sulėtėjęs. Ne tik lėta reakcija, lėti judesiai, bet ir lėtas protavimas, lėtas minčių formulavimas kėlė įtarimų, kad jam kažkas atsitiko.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Tomą vienuoliktoje klasėje ištiko įtampos priepuolis. Nuo to momento jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Tomą sukaustydavo toks įsitempimas, kad nebegalėdavo kalbėti, valgyti, nieko daryti. Dėl šios priežasties jis mano, kad tai galėjo būti generalizuotas nerimas. Priepuoliai vis kartodavosi. „Kai užklupdavo priepuolis, turėdavau stovėti rankomis susiėmęs veidą ir nejudėti iš vietos, taip galėdavau stovėti dieną naktį“, – prisiminė nerimo atakas vyras.
Po daugelio metų Tomas prašė gydytojo atversti jo ligos istoriją ir perskaityti, kas buvo rašoma apie jį.
„Ligonis apie save nieko negali pasakyti“, – toks buvo pirmas įrašas apie Tomą. Atsidūręs ligoninėje jis buvo gydomas šešis mėnesius.
Tomui nepadėjo vaistai, jis nieko nevalgydavo, gulėdavo lovoje. Medikų konsiliumas jam skyrė elektrotraukulinę terapiją.
Po 10-ojo elektrošoko vyras pasijuto geriau. Išeidamas iš ligoninės jis tikėjo, kad niekada čia nesugrįš.
Tačiau ši viltis buvo apgaulinga. Jis suprato, kad iki paskutinės gyvenimo dienos turės gerti vaistus.
Dar dvejus metus Tomas ištvėrė be įtampos, o tada jam vėl reikėjo gydytis ligoninėje. Pastaruoju metu nė vienas medikas jam nebesiūlo sugrįžti į palatą.
Tomo atvejis – tai pavyzdys, kaip įmanoma valdyti psichikos ligą ir neprarasti gyvenimo džiaugsmo.
Mėgstantis tapyti vyras daug laiko skiria kūrybai. Potraukis prie meno jam padėjo susirasti antrąją pusę.
Tomas lankė piešimo studiją, čia ir susipažino su būsima žmona Lina.
Vėliau jis baigė sostinėje esančios J.Vienožinskio dailės mokyklos vakarinį skyrių, kur mokėsi tapybos. Šią mokyklą baigė ir jo žmona, nors iš pradžių ketino jį tik palydėti į paskaitas.
„Lina mane traukė už ausų, kad baigčiau šią mokyklą, ji pasiaukojo ir taip pat baigė tapybos studijas“, – gyrė sutuoktinę Tomas.
Vilnietis nesiskundžia likimu. Abu su žmona gauna pensijas, kurios yra vienintelės šeimos pajamos.
Jei užeina koks nors neramumas, vyras atsigula į lovą, o šalia visada įsitaiso žmona su mezginiu rankose.
„Negerumai išsisklaido ore kaip dūmai. Įtampa, kurią kartais dar jaučiu, nieko nepakeičia fiziniame pasaulyje“, – tikino vyras.
135 kilogramus sveriantis Tomas tik apgailestavo, kad mažai judėdamas priaugo daug svorio. Jam nepavyksta sulieknėti, nes prisidėjo dar viena liga – tai antrojo tipo cukrinis diabetas.
„Negaliu palepinti liežuvio. Dabar valgau kaip šuo – viską be cukraus. Privalau laikytis dietos – valgyti daugiau daržovių, vaisių, bet vynuogių, kriaušių, melionų negaliu net paskanauti“, – skundėsi vyras.
Tomas ir Lina, kuriai taip pat nustatyta psichikos liga, prieš 17 metų sumainė sutuoktuvių žiedus. Tomas neslėpė, kad dažnai su žmona pasikalba apie tai, kad gimęs vaikas būtų nesveikas.
„Nesusilaukėme vaikų, bet džiaugiuosi, kad jų neturime. Mes su žmona nuo mažų dienų buvome sunkiai valdomi vaikai, prišveitę velnių, dažnai mušdavomės.
Jei mums gimtų vaikas, jis būtų labai sunkaus charakterio. Mes su Lina nenorime turėti tokios atsakomybės iki gyvos galvos ir juo rūpintis“, – atviravo vyras.
Prieš 20 metų mirusi Linos motina taip pat sirgo psichikos liga.
Moteris įsitikinusi, kad viena asmenų grupė suvokia, kad serga ir nori pasveikti, todėl kreipiasi į gydytojus, geria vaistų, o kiti ligoniai nesupranta, kad serga, – nesilanko pas psichiatrą, negeria vaistų, sako, kad yra visiškai sveiki, o gydyti esą reikia pačius medikus.
Tokia buvo ir Linos motina – ji neigė ligą ir nesigydė.
Kai Linos tėvai skyrėsi, jai buvo dveji metai, tos skyrybos taip prislėgė jos motiną, kad ji susirgo psichikos liga. Pablogėjus sveikatai išsiskyrusi moteris pasidarydavo agresyvi – daužydavo lėkštes, išmesdavo puodus ir keptuves į konteinerį.
Kaimynai neretai kviesdavo pareigūnus, ir Linos motiną veždavo per prievartą į ligoninę.
Kai mamos nebūdavo namie, mergaitę priglausdavo pažįstami. Ji jausdavosi laimingiausia pasaulyje tą dieną, kai iš ligoninės grįždavo mama.
Tačiau šis džiaugsmas trukdavo neilgai, nes mama imdavo vėl daryti nesąmones ir ją skubiai išveždavo atgal į psichiatrijos ligoninę.
„Aš likdavau viena paplūdusi ašaromis“, – prisimena Lina.
Ši patirtis jai vėliau atsiliepė. Psichikos liga užklupo vilnietę sulaukus vos 21-erių. Ji prasidėjo nuo nemigos. Būdavo ir tokių naktų, kai moteris išgerdavo net tris tabletes migdomųjų, bet vis tiek nesumerkdavo akių.
Tada jai buvo pasiūlyta gultis į ligoninę. Čia moteris išbandė ne tik medikamentinį gydymą, bet ir psichoterapiją.
Grįžus namo vėl pusmetį truko nemiga, ją kankindavo verkimo priepuoliai.
Linai ašaros byrėdavo dėl menkiausios smulkmenos, ir ji vėl pateko į ligoninę.
Tada moteriai buvo nustatytas neįgalumas. Penkerius metus ji turėjo antrą neįgalumo grupę, dar penkerius – trečią. Medikai ragino moterį planuoti savo ateitį, nes tikino, kad ji pasveiks, galės studijuoti arba dirbti.
Iš būsimo vyro Tomo sužinojusi, kaip gerai veikia elektrotraukulių terapija, moteris prašė medikų ir jai skirti šį gydymo metodą. Lina gavo siuntimą į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę. Tačiau jai teko nusivilti.
„Po elektroterapijos išėjau iš ligoninės kaip ufonautas. Sutriko atmintis – būdavo, atsidarau spintą ir negaliu prisiminti, kokius turiu drabužius. Neprisimenu, kokią turiu avalynę. Neatpažįstu gatvės, kurioje gyvenu, nesuprantu, ką skaitau“, – pasakojo Lina.
Gydytojai buvo priversti Linai didinti vaistų dozę ir skirti neįgalumą iki gyvenimo pabaigos.
Praėjus keliems dešimtmečiams moteris teiravosi medikų, kokia dabar jos diagnozė. Atsakymas buvo trumpas: „Ta pati – psichopatija.“ Ši liga jai buvo nustatyta prieš 27 metus, kai pirmą kartą pateko į ligoninę.
Moteris neabejoja, kad šios ligos užuomazgų būta jau vaikystėje. Ji buvo tikras siaubas darželio auklėtojoms.
Nors mokslai sekėsi puikiai, bet niekada jos nuotrauka nekabėjo mokyklos garbės lentoje, nes pažymys už elgesį buvo nepatenkinamas.
„Manęs vaikystėje niekas negydė, nes neįtarė, kad kuo nors sergu, vadindavo neklaužada, nors manau, kad tai buvo ligos pradžia“, – svarstė moteris.
Pastarąjį dešimtmetį Lina jaučiasi kur kas ramiau. Nors mokėsi vakarinėje dailės mokykloje, ji neima teptuko į rankas – tapyti kur kas labiau mėgsta jos vyras. Linos didžiausias pomėgis – mezgimas.
Jei ne psichikos liga, moteris būtų dirbusi kirpėja, jai šis darbas patiko. Ji svajojo net išvykti į Didžiąją Britaniją, kad galėtų daugiau užsidirbti. Dabar ši svajonė palaidota dėl ligos.
Vilnietė geria po 13–16 tablečių per dieną, o jos vyras – iki 12 tablečių kasdien. Nors tai didelės dozės, jos padeda sutuoktiniams išvengti ligos atkryčio.
Ligą gali lemti net ir giminaičių genai
Genetiškai psichikos ligos pradėtos tirti XX amžiaus pradžioje. Psichiatrijai žengiant pirmuosius žingsnius ir nesant psichikos ligų klasifikacijos bei diagnostinių kriterijų, pastebėta – psichikos ligonių šeimose ar giminėje yra ir daugiau panašiomis ligomis sergančių asmenų.
Tokie duomenys vėliau davė pagrindą genetiniams-epidemiologiniams psichikos ligų tyrimams. Yra žinoma, kad šizofrenija serga maždaug vienas procentas populiacijos.
Ar šizofrenijos paveldimumas tarp giminaičių yra dažnesnis? Norint atsakyti į šį klausimą tiriami pirmosios eilės (tėvai, broliai ir seserys, taip pat vaikai, su kuriais pacientas turi 50 proc. bendros genetinės medžiagos), antrosios eilės (seneliai, anūkai, dėdės, tetos – tai sudaro 25 proc. bendrų genų) ir trečiosios eilės (pusbroliai, pusseserės – tai sudaro 12,5 proc. bendrų genų) giminaičiai.
Apibendrinę 1920–1987 metais Europoje atliktus tyrimus mokslininkai padarė išvadą – jei ligoniui nustatyta šizofrenija, jo pirmosios eilės giminaičių rizika susirgti šia liga siekia 10 procentų, vadinasi, 10 kartų didesnė negu populiacijos dažnis.
Silpnėjant giminystės ryšiui mažėja ir rizika sirgti šizofrenija, tačiau tarp antrosios ir trečiosios eilės giminaičių ji vis tiek lieka didesnė nei populiacijos.
Šaltinis: Psichiatrija. A.Dembinskas.
