Ilgametę patirtį turintis „Kardiolitos“ klinikų gydytojas ortopedas-traumatologas Eduardas Bartkevičius tikina, kad viskas susiklostytų kitaip, jei pacientai labiau rūpintųsi savo gyvenimo kokybe, kol bėdos neprispaudė. Na, o viltis, kad nuo skausmo išgelbės tik natūralios reklamuojamos priemonės – neverta.
„Kardiolitos“ klinikų specialistas sutiko atsakyti į dažniausiai pacientams ramybės neduodančius klausimus apie sąnarių operacijas.
– Kurie sąnariai operuojami dažniausiai?
– Kelio sąnarys yra vienas iš daugiausiai operuojamų sąnarių, todėl, kad tai – labai aktyvus, judrus kojos sąnarys, dalyvaujantis užsiimant įvairiomis sporto šakomis, fizinės įtampos metu. Kitaip tariant, šis sąnarys dažnai traumuojamas, tai dažniau nutinka jaunesniems žmonėms.
Tuo tarpu vyresni pacientai dažniau skundžiasi dėl amžiaus prasidėjusių degeneracinių pokyčių pasekmėmis: problemų kyla dėl kelių sąnarių girnelių, kremzlių, meniskų, paprasčiau tariant, kremzlės sudyla, pakinta minkštieji audiniai. Tam įtakos turi degeneracinės, reumatinės ir kitos jungiamojo audinio ligos.
Antroje vietoje pagal operacijų dažnį – peties sąnariai. Visą gyvenimą dirbame rankomis, tad peties sąnariai visuomet apkrauti. Be to, tai – pats judriausias, didžiausia amplitude judantis sąnarys, o tai ilgainiui atsiliepia. Nesvarbu, ar žmogus aktyviai sportuoja, ar dirba fizinį darbą.
– Operacijos reikalingos visuomet, ar jų galime išvengti?
– Operacijos reikalingos ne visuomet. Visuomet pirma reikia apsvarstyti ir įvertinti kitų gydymo metodikų galimybę, kai kompensuojamos tam tikros sąnario funkcijų netektys. Vienas iš pagrindinių tokių gydymo būdų – ne saujos tablečių, ne tepalai, o fizinis aktyvumas, fizioterapijos, tam tikrų papildų suleidimas į sąnarį: išskirtų iš kraujo plazmos ar riebalinio audinio kamieninių ląstelių, hialurono rūgšties. Tai padeda ir taikant kompleksiškai, kartu su operaciniu gydymu – daug kam duoda gerą rezultatą. Jei pacientui pavyksta konservatyviai numalšinti skausmą ir atstatyti judrumą, operacijos galime išvengti.
Operacija atliekama jau tuomet, kai žmogus ir toliau jaučia skausmą, apribotas judrumas, jo prasta gyvenimo kokybė.
– Ko gero, nesuklysiu sakydama, jog dažniau atliekamos vadinamosios artroskopinės operacijos, kai viskas vyksta per nedidelius pjūvius su videooptine sistema?
– Vienaip ar kitaip, šiuo metu artroskopinės operacijos ima viršų. Kelio sąnario atvėrimas negarantuoja, kad geriau pamatysime problemos lokalizaciją ir ją išspręsime. Artroskopinės operacijos metu galime žymiai geriau apžiūrėti sąnarį ir atlikti norimą intervenciją.
Tik tuomet, kai artroskopijos galimybės nebeleidžia kažko padaryti, atliekama atvira operacija. Tai dažnai gali nutikti dėl traumos ar iš prigimties esant pakitusiam kojos ašies kampui. Tuomet naudojamos osteotomijos, kai tiesiname kojos ašį, kad išgelbėtume kojos sąnarį nuo dėvėjimosi. Tai sąnario gyvavimą prailgina dešimtmečiu, o kartais net ilgiau. Šios operacijos labai plinta pasaulyje, ypač išsivysčiusiose šalyse, mat atlikus sąnario keitimo operaciją pacientas išlieka apriboto fizinio aktyvumo, turi laikytis tam tikro režimo. Tuo tarpu po osteotomijos pacientas išlieka fiziškai aktyvus, gali aktyviai judėti.
– Pacientams visuomet aktualūs operacijos trukmė ir pooperacinis laikotarpis: kaip greitai galima grįžti prie įprasto režimo?
– Dažnai pacientai klausia, kiek laiko truks operacija. Tuomet aš klausiu – ar norite greitos operacijos, ar kokybiškos? Kasdien operuojančiam specialistui viskas vyksta, žinoma, greičiau ir sklandžiau.
Po artroskopijų pooperacinis laikotarpis būna trumpesnis. Dar pamenu tuos laikus, kai paprastos menisko operacijos būdavo atliekamos atviruoju būdu, tuomet pacientas prie įprasto gyvenimo ritmo negalėdavo grįžti du tris mėnesius. Dabar po artroskopijos dirbantieji fizinį darbą nuo jo susilaikyti turi iki mėnesio, o būna ir taip, kad jau po kelių valandų po operacijos pacientai jau dirba kompiuteriu. Pacientai dabar labai aktyvūs ir nori kaip įmanoma labiau sutrumpinti ligos periodą. Nedarbingumo lapelis pacientams dažniau šiandien – minusas.
Aišku, priklausomai nuo operuotos problemos lokalizacijos, paties paciento individualių ypatybių, pavyzdžiui, skausmo suvokimo, gijimo laikotarpis gali būti skirtingas. Tai yra aptariama su kiekvienu pacientu individualiai.
Šiuo klausimu gydytojai tampa ir tam tikrais psichologais. Skirtingai skausmą suvokiantiems pacientams negalime duoti tų pačių rekomendacijų, todėl vienas gydosi dvi savaites, kitas – mėnesį.
– Jau užsiminėte, kad norint visiškai išvengti sąnarių operacijų, būtina laikytis sveikos gyvensenos, fizinio aktyvumo rekomendacijų, tačiau, spėju, sutiksite, kad pacientai tikisi tos stebuklingos piliulės ar tepalo. Pastarieji net labai aktyviai reklamuojami. Jie gali padėti pagerinti gyvenimo kokybę ir išvengti operacijos? O gal sąnarių problemų išvengti gali padėti ir natūralūs metodai, pavyzdžiui, šaltiena ar kaulų, kremzlių nuoviras?
– Šios priemonės nekenkia. Tarkime, tam tikrų aminorūgščių, esančių želatinoje, yra ir kremzlėje, tačiau valgant šaltieną ar geriant kokį nuovirą, jis patenka į skrandį, kur yra išskaidomas. Tikėtis, kad išsiskyrusi aminorūgštis nukeliaus būtent į kelio, alkūnės ar peties sąnarį, kuri sritis yra pakenkta, galimybė – labai nedidelė. Tad tai gali būti mitybos papildymas, tačiau tikrai ne gydymo metodas.
Kalbant apie tepalus, šiuo metu esama tokių, kurie turi specialių medžiagų, kurios nuneša vaistus iki skausmo šaltinio. Tačiau dažniausiai tai veikia tiesiog kaip analgetikas ir stebuklo nesukuria. Aišku, naudojant tepalus kompleksiškai kartu su priežasties pašalinimu, rezultatų galima tikėtis.
