Statistika gąsdina
Bet kokia priklausomybė (nuo vaistų, alkoholio, lošimų ar interneto) rodo, kad žmogus nebesugeba pats susidoroti su jį užgriuvusiais sunkumais.
Problemos mastą rodo ir tarptautiniai tyrimai: Lietuvoje antidepresantus vartojo ar vartoja daugiau negu dešimtadalis gyventojų, o stiprius raminamuosius vaistus – apie trečdalis. Atmeskime vaikus, senelius ir vyrus – pamatysime, kad vos ne kas antra moteris Lietuvoje nebegali gyventi be relaniumo, ksanakso ar kitų stiprių raminamųjų. Tų pačių, kurie juodojoje rinkoje naudojami ir svaiginimosi tikslais kaip narkotikai.
„Nė vienoje iš Baltijos šalių taip nėra – raminamųjų kiekiais mes pirmaujame prieš Latviją ir Estiją, kur tokius vaistus vartoja tik apie 15 proc. gyventojų. Šie skaičiai grėsmingi todėl, kad prie benzodiazepinų priprantama ir neretai tai tampa priklausomybe visam gyvenimui.
Skaičiuojama, kad 14 proc. lietuvių geria alkoholį, nes nori pamiršti savo išgyvenimus, o 10,5 proc. gyventojų alkoholiniuose gėrimuose skandina skausmą ir emocijas, kurių nebegali ištverti. Pastarasis rodiklis daugiau nei dvigubai viršija ES vidurkį (apie 4 proc.), o nuo kaimynės Estijos atsiliekame daugiau nei 4 kartus.
Deja, bet su alkoholio „pagalba“ Lietuvoje bando išgyventi vyrai, kurie paprastai yra labiau linkę neigti savo problemas bei nemėgsta eiti pas gydytojus prašyti, kad šie skirtų gydymą saugesnėmis ir mažiau organizmui kenksmingomis priemonėmis.
Turbūt nėra labai sudėtinga įsivaizduoti, ką įvardija žmonės, paklausti, kas jiems sukelia didžiausią įtampą gyvenime: maži atlyginimai, kaimuose – darbo trūkumas, greitųjų kreditų virvė ant kaklo, barniai bei smurtas šeimoje, ligos, slegiantis vienatvės jausmas, vis greitėjantis gyvenimo tempas, sunkumai darbe ir daugybė kitų problemų.
Deja, taip yra todėl, kad mūsų švietimo sistema nepajėgi išugdyti kūrybiškos, savarankiškos, savimi pasitikinčios, žinančios, kaip įprasminti savo gyvenimą, asmenybės. Žeminimas ir patyčios dažnoje šeimoje ir mokykloje suformuoja nuoskaudų kupiną žmogų, kuris nepasitiki tiek savimi, tiek ir kitais“, – kalbėjo psichiatras psichoterapeutas R.Alekna.
Nesikreipia pagalbos
Galima būtų didžiąją dalį žmones kamuojančių negandų per tam tikrą laiką įveikti, tačiau tam reikia skirtingų sistemų bendradarbiavimo, o ypač tarp švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos.
„Istoriškai susiklostęs vyrų ir moterų vaidmenų stereotipas taip pat nepadeda spręsti priklausomybės nuo alkoholio problemos. Moterys dažniau išdrįsta kalbėti apie savo emocijas ir paprašyti specialistų pagalbos, tačiau mūsų šalies vyrai bando įrodyti savo vyriškumą neigdami problemas, o jeigu ir pripažįsta, kad jų turi, tai tvirtina, jog patys sugeba jas įveikti.
Net dvasiniam skausmui tapus nepakeliamu, vyrai retai išdrįsta kreiptis pagalbos į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą. Jie verčiau griebiasi butelio, kuris yra ir pigesnis, ir lengviau pasiekiamas. Tokia praktika ypač dažna kaimuose.
Tie, kas nori sulaukti specialistų pagalbos, privalo važiuoti į savivaldybių centrus. Tačiau net ir juose specialistai ne visada gali padėti – ne visur yra pagalbą teikiantys krizių centrai, o ir tiems, kurie yra, drastiškai mažėja finansavimas (pvz.: anoniminę pagalbą teikiantiems vyrų krizių centrams). Šių įstaigų darbuotojai tikina, kad su depresijos kamuojamais žmonėmis kartais tiesiog dirba savo iniciatyva ir už dyką – negi išvarysi į gatvę žmogų, kuris jau beveik rišasi virvę ant kaklo“, – teigė medikas.
Gydyti privaloma
Ne paslaptis, kad alkoholizmas bei kitos priklausomybės – opi Lietuvos problema. Tai pabrėžė ir R.Alekna.
„Noras išguiti alkoholizmą iš mūsų šalies, įvedant vis naujus draudimus, tačiau visiškai nesigilinant į problemos priežastis, yra pasmerktas nesėkmei. Tai tarsi įsivaizdavimas, kad tinkamai užglaisčius užterštą žaizdą, infekcijos joje nebeliks. Deja, tai gali baigtis labai tragiškai, net jeigu ta žaizda kažkam pasirodė esanti nereikšminga.
Nesprendžiant psichologinių ar net jau psichiatrinių problemų, o tik ribojant alkoholio prieinamumą, „savigyda alkoholiu“ užsiimančius asmenis tiesiog priversime imtis kitokių priemonių palengvinti savo kančias. Praktika rodo, kad tokie žmonės tik pakeičia priklausomybės formą ir tampa priklausomi nuo lošimų, narkotikų, raminamųjų vaistų, rūkymo, valgymo sutrikimų ir t.t.
Privalome pagaliau suvokti, jog alkoholizmas – tai simptomas. Pasekmė, o ne priežastis. Norint padėti žmonėms, turintiems priklausomybę, reikia keisti požiūrį į šią problemą. Yra šalys, kuriose ši pagalba yra kur kas sėkmingesnė. Kodėl iš jų nepasimokius?“, – svarstė psichiterapeutas.
Pirmiausia reikėtų panaikinti stigmą
Pasak R.Aleknos, svarbiausia yra nustoti stigmatizuoti priklausomybę turinčius žmones. Lietuvoje tai vis dar labai populiaru.
„Pirmiausia, nustokime stigmatizuoti priklausomybės kamuojamus žmones. Pripažinkime – tai yra sisteminis susirgimas, kai serga visa šeima. Niekaip nepriversime priklausomo žmogaus kreiptis pagalbos, jeigu teigsime, kad alkoholiku jis tapo dėl silpnos valios, pasileidimo ar nevykėliškumo. Supriešindami sveikus ir sergančius, tik pasmerkiame priklausomus žmones ir nesuteikiame jiems jokių alternatyvų. Dalis visuomenės priklausomų asmenų net nelaiko sergančiais, o tiesiog žiūri į juos kaip į bevalius ir amoralius žmones, kuriuos būtina izoliuoti. Kitaip tariant – mano, kad juos reikia tiesiog perauklėti.
Koks vyras ar moteris išdrįs gydytis nuo potraukio alkoholiui ar kitai priklausomybei, žinodamas, kad, pripažinęs savo ligą, jis ar ji taps vos ne asocialiu asmeniu. Viešumoje toks žmogus savo ligą neigs, tačiau namuose, kur jį stebi nepilnamečiai vaikai ir „amžinai nepatenkintas sutuoktinis“, jis gers, vartos raminamuosius tol, kol praras sąmonę. O ryte, kankinamas pagirių, galvos skausmo ar sąžinės graužaties, bandys visa tai tiesiog pamiršti. Deja, tik iki vakaro", – aiškino R.Alekna.
Antra: reabilitacinių programų tobulinimas
Psichiatras–psichoterapeutas tvirtino, kad priklausomybių gydymas susideda iš kelių etapų. Pirmiausia reikia stabilizuoti paciento būseną. Tam, kad tai pavyktų, dažniausiai prireikia stacionarinio gydymo, o kad pasisektų pasiekti gerą rezultatą, kai kuriose šalyse pacientas jame gali būti laikomas 5–6 mėnesius. Tik po to yra tęsiamas ambulatorinis gydymas pas psichologus ar psichoterapeutus.
R.Alekna įsitikinęs, kad Lietuvoje galima būtų plėtoti reabilitacinių institucijų tinklą. Šių institucijų darbuotojai turėtų būti ne savamoksliai entuziastai, o kvalifikuoti specialistai. Taip pat turėtų būti skatinamas įvairių krizių centrų, savitarpio pagalbos grupių, anoniminių alkoholikų klubų, reabilitacijos bendruomenių steigimas ir veikla.
Trečias etapas – priklausomybių konsultantų veiklos vystymas
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga yra paminėjęs priklausomybių konsultantų atsiradimą Lietuvoje. Norvegijos patirtis rodo, kad tokie specialistai yra iš tiesų veiksmingi. Tai specifinių žinių turintys asmenys, žinantys, kaip dirbti su šia specifine pacientų grupe, todėl jais pacientai yra linkę pasitikėti.
Būtų idealu, jeigu tokie konsultantai dirbtų savivaldybėse ar seniūnijose, taip regionuose gyvenantiems žmonėms taptų lengviau pasiekiami. Vien draudimais nieko nepasieksime, o tokia veikla būtų tikrai prasmingesnė", – kalbėjo gydytojas.
