Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su kraujo vėžį įveikusia Gražina Raguotiene bei Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovu, gydytoju hematologu prof. Laimonu Griškevičiumi.
– Profesoriau, D.Mertinas ilgą laiką gydėsi kraujo vėžį ir išbandė visus gydymo būdus. Kodėl liga neatsitraukė, kodėl jos nepavyko įveikti?
– (L.Griškevičius) Piktybinės kraujo ligos yra labai įvairios. Yra piktybinių kraujo ligų, kurios yra labai gerybinės, yra piktybinių kraujo ligų, kurios yra agresyvios, greitai progresuojančios. Vienos iš jų puikiai pasiduoda gydymui, tačiau kitos yra atsparesnės ir linkusios laikui bėgant atsinaujinti. Tai priklauso nuo konkrečios ligos, genetinių ypatumų, jos pasireiškimo, jautrumo gydymui. Tai labai individualūs dalykai.
– Ar tokie dalykai priklauso nuo žmogaus emocinės, fizinės būsenos, jo imuniteto, aplinkos poveikio?
– (L.Griškevičius) Yra žinoma, kad kraujo ir piktybinės ligos kai kuriems pacientams pasireiškia dėl to, kad jų imuninė sistema yra labai nusilpusi. Daugeliu atveju kraujo ligomis žmonės suserga ir jokių konkrečių priežasčių nėra. Ar kraujo ligos eiga priklauso nuo paciento būklės – neabejotinai priklauso. Pacientai, kurie yra tvirti, fiziškai stiprūs, neturi kitų ligų, ligą ir gydymą žymiai geriau toleruoja nei tie, kurie yra vyresnio amžiaus ar turi daugelį kitų ligų. Labiausiai ligos eiga ir gydymas priklauso nuo pačios ligos, jos prigimties, genetikos, atsparumo ar jautrumo gydymui.
– Gražina, jūs irgi nenutuokėte, neturėjote jokių požymių ir staiga išgirstate diagnozę – Hodžkino limfoma?
– (G.Raguotienė) Aš tik ligoninės koridoriuose pamačiau tuos tradicinius požymius, kurie būdingi limfomai. Nejutau nieko, buvau labai aktyvi. Galbūt, po to, žiūrint į praeitį, pastebėjau, kad buvo nuovargis. Bet kai esi aktyvus, tas nuovargis kaip ir būdingas. Aš tiesiog užčiuopiau guzelį raktikaulio zonoje, tai buvo netikėta, ir prasidėjo ilgas kelias, kol mes atsidūrėm pas hematologus. Pati tikrai nejutau, vizualiai niekas negalėjo patikėti, kad yra ta liga.
– Ir kraujo tyrimas to neparodė?
– (G.Raguotienė) Būtent. Galiu pasidalinti patirtimi, ką padariau pati. Aišku, internetas visagalis, informacijos be galo daug ir ji labai neigiama. Baisu, kažkas negerai. Aš nuėjau, pasidariau kraujo tyrimą – pilną, iš esmės, su visais pagrindiniais ir papildomais rodikliais. Gavau atsakymą – jis buvo idealus, be jokio nukrypimo. Aš jį ramiai pasidėjau – tai kažkas, kas manęs turėtų nejaudinti. Bet susidūriau su tokia situacija ir esu labai dėkinga savo šeimos gydytojai, kuri, atvykus apžiūrai, darydama analizę, uždavė man klausimą. Sako – gal jūs turi kokių klausimų, pastebėjimų? Aš tiesiog parodžiau guzelį. Jos veido išraiška davė atsakymą, kad čia yra kažkas rimta.
– Kiek laiko kovojote su ta liga?
– (G.Raguotienė) Tada buvo patvirtinta diagnozė – Hodžkino limfoma, antra stadija. Pirmoji gydytoja, pas kurią patekau, kaip priekaištą man pasakė – ką jūs veikėte iki antros stadijos. Tas kelias prasidėjo nuo diagnozės patvirtinimo, gydymo paskyrimo. Gydymas nebuvo labai sudėtingas, buvo paskirtas pusės metų chemoterapijos kursas. Ačiū Dievui, liga buvo pasiduodanti gydymui ir man užteko keturių mėnesių. Tam, kad patvirtintų ir gydytojai būtų garantuoti, kad gydymas sėkmingas, buvo skirta spindulinė terapija.
– Profesoriau, kaip tuomet ligą atpažinti, jei tyrimas nerodo jokių požymių? Žmogus, galbūt, jaučiasi pavargęs, bet galvoja, kad tai tiesiog nuovargis.
– (L.Griškevičius) Ponia Gražina pasakė, kad ji užsičiuopė limfmazgį. Jei kalbėti apie limfomas, neabejotinai daugelis pacientų pas mus kreipiasi dėl to, kad yra padidėjęs limfmazgis. Daugeliu atveju, neabejotinai, limfmazgiai padidėja ne dėl kraujo vėžio. Daugelis infekcinių, virusinių ligų gali sukelti limfmazgių padidėjimą – limfmazgiai padidėja ir ilgainiui išnyksta. Bet yra kita situacija, kai padidėja pavieniai limfmazgiai, neįprastose vietose. Ponia Gražina paminėjo, kad gydytojai sunerimo dėl to, kad limfmazgis padidėjo ne toje vietoje, kur įprastai dėl infekcijos būtų padidėjęs. Gydytojai vertina paciento amžių, ar yra kitų požymių ir tokiu būdu susiorientuoja, ar čia gerybinis dalykas, galima tik stebėti, ar, galbūt, blogas, piktybinis dalykas ir reikia imti limfmazgio ėmenį. Kraujo tyrimas kai kuriais limfomų atvejais yra visiškai normalus, nes limfoma nebūna išplitusi į kraują, kaulų čiulpus, kitus organus, nebūna kraujo reakcijos į limfomą. Kitais limfomų atvejais kraujas nebūna normalus, yra nuokrypiai, sukelti limfomos ar reakcijos į limfomą. Tada gydytojui yra lengviau, nes gydytojas mato padidėjusį limfmazgį, kraujo nuokrypį. Reikia kreipti dėmesį į simptomus – ar tai praeinantis limfmazgių didėjimas, ar jis atsirado ir nepraeina, ar yra susijusių simptomų, pokyčių. Diagnostika yra kompleksinė.
– Viskas prasideda nuo šeimos gydytojų. Ar mūsų šeimos gydytojai yra pakankamai paruošti atpažinti tokias ligas, jų simptomatiką?
– (L.Griškevičius) Visai neseniai viena iš mūsų studenčių kolegių padarė mokslinį tyrimą. Ji pabandė išsiaiškinti paciento kelią nuo simptomų pradžios iki gydytojo hematologo ir palygino situaciją Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Valstijose. Lietuvoje pacientai pas gydytoją iki diagnozės ir gydymo patenka, maždaug, per tokį patį laiką kaip Jungtinėse Valstijose, bet greičiau, nei Jungtinėje Karalystėje. Negalima pasakyti, kad yra uždelsiama dėl to, kad gydytojas nepastebėjo ar yra nenukreipiama, ar labai didelės eilės. Santaros klinikos turi žalius koridorius, kur, įtarus piktybinę ligą, galima per daugiausia savaitę patekti pas hematologą. Užleistų atvejų mes matome mažai. Kartais matome užleistus atvejus, bet tai daugiau dėl tam tikrų sutapimų ar pacientų, kurie, galbūt, nenorėjo eiti pas gydytoją. Bet tokių nėra daug. Nuo simptomų iki gydymo pradžios praeina ne daugiau kaip du mėnesiai. Per tą laiką pacientas kreipiasi į gydytoją, padaromi tyrimai, nukreipiama pas specialistus, tada biopsija – limfmazgio ištyrimas, tada nustatomas ligos išplitimas ir pradedamas gydymas.
– Kokie yra gydymo metodai – chemoterapija, spindulinė terapija, imunoterapija?
– (L.Griškevičius) Yra daugybė gydymo metodų. Šiais laikais, kai limfomos rūšių yra kelios dešimtys, kiekviena limfomos rūšis turi savo gydymą. Nuo stebėsenos, kai nustatome ligą ir negydom paciento, kadangi liga yra labai gerybinė ir mes matom, kad ji neprogresuoja, iki to, kad taikome labai intensyvią chemoterapiją ir imunoterapiją, kartais, kaulų čiulpų transplantaciją tam, kad išgydytume ligą.
– Ponia Gražina, D.Mertinas viename savo interviu yra sakęs, kad, turint tokią ligą, yra labai sunku būti drąsiam. Jo paaiškinimas – lyg ir esi reikalingas, išgirdęs diagnozę nelaidoji savęs, bet vis tiek esi vėžininkas. Toks požiūris visuomenėje yra. Ką jūs manote?
– (G.Raguotienė) Kadangi mano patirtis yra nuo 2010 m., galiu pasakyti, kad visuomenė sveiksta. Daug įdirbio daro gydytojai, pacientų organizacijos, mes, kurie kalbame atvirai. Taip, pačioje pradžioje, nemeluosiu, gyvenimas akimirksniu sustoja. Pats pavadinimas „vėžys“ kelia diskomfortą. Aišku, kiekvienas žmogus yra unikalus su savo charakteriu, išsilavinimu, auklėjimu ir kiekvienas savotiškai priima tą žinią. Man užteko tik mažo akimirksnio įveikti, susidoroti su baime. Tu suvoki, kad esi reikalingas – savo artimiesiems, vaikams. Amžius tas, kai gyvenk, ieškok savęs ir eik į priekį. Tu susikaupi, nes supranti, kad tau nėra ko prarasti, nes tu patenki į tikrai tinkamas rankas. Ne paslaptis, kad pasižiūri, kas vyksta medicinos rinkoje, kokie yra gydymai ir supranti, kad viską gausi geriausio. Gydymai ir visa taktika yra europinio lygio, reikia tiesiog atsiduoti į tas rankas. Kai praeini tą kelią, supranti, kad nuo tavęs labai daug kas priklauso. Ta būsena, nuotaika, optimizmas ir nepasidavimas.
– Ponia Gražina, D.Mertinas yra sakęs, kad reikia išmokti bendrauti su liga, su ja susidraugauti, ją priimti kaip vieną iš gyvenimo išbandymų. Ar tai įmanoma?
– (G.Raguotienė) Įmanoma. Viskas yra įmanoma. Vėžys nėra gyvenimo pabaiga. Pabaiga bus pas visus – vienokia ar kitokia, vienu ar kitu laiku. Ne tame esmė. Tai yra išbandymas, visokių ligų būna ir baigčių visokių būna. Palinkėčiau visiems ir sau džiaugtis šiandien, kiekviena minute, daryti tai, ką tu nori, jausti, ko tau reikia, mylėti šiandien, mylėti artimuosius, sakyti visiems, kad juos myli, nebijoti. Aš daug ką galvojau, kad darysiu tada, kai sulauksiu senjoro statuso. Ne, aš dirbu, atradau dailę, kūrybinę veiklą. Tai yra motyvacija, džiaugsmas, pozityvu. Aš iš tikrųjų esu dėkinga, kad ji pas mane atėjo, nes labai daug ką gyvenime pakeičiau.
– Profesoriau, jei diagnozė – kraujo vėžys, kokia yra tikimybė pasveikti?
– (L.Griškevičius) Kraujo vėžys yra labai įvairialypė liga. Yra keliasdešimt kraujo vėžio rūšių, o kiekviena iš jų yra atskira liga. Kai kurios ligos sunkiai pasiduoda gydymui, bet yra daugybė ligų, kurios puikiai pasiduoda gydymui, jos gali būti įveikiamos. Daugelis pacientų pasveiksta arba gaunamos ilgalaikės remisijos, jie gyvena su optimizmu. Reikia suprasti, kad tuo metu, kai žmonės serga, atsiranda vis nauji gydymo būdai, kurie yra naujos galimybės. Net dabar, kai situacija atrodo beviltiška, ji gali iš esmės pasikeisti po pusės ar kelių metų. Lietuvoje taip pat gydymo rezultatai gerėja kas metus, mes tą matome statistikoje ir džiaugiamės tūkstančiais pasveikusių žmonių.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
