„Kartais aplinkiniams atrodo, kad keli mano nueiti žingsniai yra menkniekis, kartais reiškia užuojautą ir mano, kad esu be galo nelaiminga. Tačiau jie nežino, kokia esu laiminga vėl galėdama eiti savomis kojomis! Šis, net ir nedidelis atstumas, man yra iš tiesų didžiulis pasiekimas. Be abejo, suprantu, kad laukia dar tolimas kelias pasiekti tokį mobilumą, kokį norėčiau, tačiau taip pat nepamirštu sustoti ir prisiminti, kiek daug aš jau pasiekiau. Kiekvieną dieną atsiranda maži nauji tikslai, kuriuos pasiekus prisimenu, kiek dar daug galiu padaryti“, - šypsojosi Gintarė, kuri dar prieš kiek daugiau nei mėnesį nebūtų galėjusi į pokalbį su lrytas.lt atvykti be vežimėlio.
- Papasakokite apie pačią pradžią: kada patyrėte traumą ir kokia ji buvo?
- Traumą patyriau 2016 sausio 20 dieną kai slidinėdama Alpėse nesėkmingai nukritau - lūžo stuburo slankstelis ir buvo prispaustos nugaros smegenys. Tą pačią dieną man buvo atlikta stuburo operacija, kurios metu stabilizavo stuburą. Grįžusi į Lietuvą, vasario 4 dieną pasiryžau antrajai operacijai, kurios metu buvo performuota stuburo ašis, ištrauktos paliktos kaulo skeveldros ir po 6 valandų operacijos beliko laukti, kol stuburas šiek tiek sugis, kad galėčiau pradėti reabilitaciją.
- Kas neleido pasiduoti ir padėjo išlikti optimistiškai? Juk tokioje situacijoje atsidūrę žmonės neretai praranda viltį...
- Nuo pirmų dienų į traumos pasėkmes žiūrėjau kaip į laikiną būseną. Vijau negatyvias mintis ir netikėjau liūdniausiomis prognozėmis. Supratau ir nusiteikiau kad manęs laukia ilgas ir varginantis darbas.
Mane supa nuostabūs žmonės: artimieji, draugai, ypač mano antroji pusė - jau devynerius metus palaikome vienas kitą džiaugsme ir varge.
- Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po traumos?
- Iš pradžių buvau priversta šiek tiek sulėtinti savo gyvenimo ritmą, mažinti veiklos kiekį, nes tam neturėdavau pakankamai sveikatos ir ištvermės. Tačiau dabar esu grįžus į savo įprasto gyvenimo vėžes, tik išmokau ne taip skubėti. Dar prisidėjo kasdienis sportas, kurio dėka vis stiprėju. Vis išsikeliu naujus tikslus, paskutines savaites namuose stengiuosi vaikščioti su alkūninių ramentų pagalba, o kitas tikslas bus su jais nueiti į darbą. Neaišku kada pavyks ir ar pavyks pasiekti vaikščiojimą be pagalbinių priemonių, bet aišku, kad stengsiuos padaryti viską, kad tai taptų realybe. Ši mintis mane stumia į priekį. Nelyginu savęs su tuo, kokia buvau anksčiau, o džiaugiuosi kiekvienu mažu laimėjimu, kurį pasiekiau po praėjusių metų sausio.
Išmokau džiaugtis smulkesniais, tačiau man dideliais pasiekimais. Būna dienų, savaičių, netgi mėnesių, kai atrodo, kad nėra jokio progreso. Tačiau taip pat atsiranda etapų, kai judėti į priekį yra lengviau nei prieš tai. Tad labai svarbu džiaugtis, kad šiandien padarau tai, ko nepadariau vakar ir būtent šis mokėjimas džiaugtis yra mano varomoji jėga.
Vienas skaudžiausių dalykų, kurį teko patirti, nėra susijęs su mokykla, bet su pačia visuomene. Tai vis dar neįgaliesiems apibūdinti vartojamas žodis „invalidas“. Jį išgirdus, atrodo, net žemė išslysta iš po kojų. „Neįgalusis“ kuo puikiausiai jį pakeičia ir nieko nežeidžia, tad kodėl gi nepavartojus šio neutralaus termino?
- Kaip sekėsi grįžti prie darbų? Ar teko susidurti su sunkumais?
- Be galo myliu savo darbą ir, nors buvau jo pasiilgusi, jaučiau baimę sugrįžti į jį "kitokia".. Bet jau po pirmos pravestos pamokos visos baimės baigėsi. Į darbą grįžau praėjusių metų lapkričio mėnesį ir vėl sėkmingai vykdžiau neformaliojo švietimo pareigas, kur organizavau įvairiausius renginius, užklasines veiklas, būrelius. Taip pat vedu etikos pamokas, kiekvieną dieną bendrauju su daug mokinių, kitų mokytojų.
Nepakito nei požiūris, nei tarpusavio ryšys su mokyklos bendruomene. Priešingai, jie pastebi mano progresą ir tikrai palaiko, be to labai malonu turėti galimybę savo mažais laimėjimais pasidžiaugti su daugiau žmonių.
- Už mokyklos ribų jus lydi muzika, ar trauma nesutrukdė užsiimti šia megstama veikla?
- Iš tiesų prie muzikos grįžau labai greitai. Praėjus vos keliems mėnesiams po traumos, VUL Santariškių klinikose su grupe „The Second Hand“ surengėme koncertą, po jo sekė kiti. Nuolat repetuojame, ruošiamės kitiems koncertams ir renginiams. Taip kad muzikinės veiklos daug ir tai džiugina gyvenimą.
- Gydėtės daugumoje didžiųjų Lietuvos reabilitacijos centrų. Galbūt galėtumėte juos palyginti?
- Taip, gydžiausi daugumoje didžiųjų Lietuvos reabilitacijos centrų, o prieš kelias savaites gerokai sustiprėjusi grįžau iš paskutiniojo. Į kiekvieną centrą važiavau vis stipresnė, todėl labai sunku juos palyginti. Juk į pirmąjį centrą nuvykau visiškai silpna, o po apsilankymo paskutiniajame sugebėjau vaikščioti su ramentais. Laikui bėgant augo mano jėgos, stiprėjau, todėl natūralu, kad šiandien esu daug stipresnė ir pajėgesnė nei dieną, kai teko atlikti pirmuosius pratimus. Tačiau galiu paminėti, kad visuose centruose sulaukiau rūpestingumo ir paties aukščiausio lygio priežiūros.
- Kokie jūsų asmeniniai ateities planai?
- Planų turiu daug, tačiau pagrindinis planas ir tikslas yra aiškus - vaikščioti. Kitiems planams įgyvendinti, juokauju, kad tikiuosi, prireiks mažiau pastangų. Sieksiu nuolatinio tobulėjimo savo profesinėje srityje ir muzikinėje karjeroje: jau šią vasarą su grupe grosime neformalios muzikos festivalyje „Žiežmarsas“, vyksiančiame Žiežmariuose, Kaišiadorių r. ,ir kituose renginiuose bei šventėse. Turbūt labiausiai tiktų pasakyti, kad turiu per daug tikslų, kad pasiduočiau. Taigi, žadu ir toliau judėti į priekį.
Kalbino Elzė Laužikaitė
